Sukniubusi su šunimi ant laiptų, Rūta susilaužė koją, tačiau patekusi į Nyderlandų sveikatos apsaugos sistemą, taip paprastai iš jos nebuvo paleista. Medikai, ištyrę ją nuo kojų pirštų galiukų iki viršugalvio, atrado įtartiną ataugą. Laimė, pirminė diagnozė – chondrosarkoma, arba kaulų vėžinis navikas – nepasitvirtino.
Tikėtina, kad atauga buvo išoperuota pačiu laiku, nespėjusi supiktybėti. Dėl visos šios istorijos mergina iš arti susipažino su šios šalies sveikatos apsaugos sistema ir savo patirtimi sutiko pasidalinti su 15min skaitytojais.
– Nyderlandai nėra įprasta lietuvių migracijos kryptis. Pirmiausiai papasakokite, kaip atsidūrėte Amsterdame?
– Nyderlanduose gyvenu beveik pusantrų metų. Gavau darbo pasiūlymą iš įmonės „Canon Europe“. Pavadinčiau tai atsitiktinumu. Benaršydama internete kartą pamačiau, kad ši kompanija ieško darbuotojo. Tiesiog nusprendžiau pasitikrinti, kaip atrodau ir kaip mano profesinės žinios yra vertinamos Europos rinkoje.
Su manimi sukontaktavo, kadangi iš tiesų turėjau darbo patirties technologijų srityje, tada turėjau du Skype interviu, po kurių man pasiūlė darbą. Esu IT infrastruktūros projektų vadovė ir dabar labai džiaugiuosi, kad ryžausi priimti pasiūlymą.
– Kas labiausiai suviliojo ir dabar skatina pasilikti – finansiniai dalykai?
– Nemanau. Nors čia uždirbu daugiau, pragyvenimas taip pat brangesnis. Pavyzdžiui, vien tūkstančiu eurų daugiau turiu uždirbti tam, kad galėčiau nuomotis butą, kuris Vilniuje man kainuotų būtent tokia suma pigiau.
Labiau mane traukia kitoks požiūris į darbuotojus, kitokios galimybės, kompanijos tarptautiškumas. Amsterdame įsikūręs jos vienas pagrindinių Europos biurų, todėl galiu stebėti, kaip vystomi strateginiai sprendimai, aptariami biudžeto klausimai.
Nesakau, kad Lietuvoje buvo blogai, man tikrai buvo viskas gerai, labai patiko įmonė, kurioje dirbau, jos vadovai, aš gerai uždirbau, tačiau Lietuva yra maža, o pasaulis – didelis. Nesakau, kad niekada negrįšiu į Lietuvą, tačiau man norisi pamatyti, kaip yra kitur.
– Kuo pasižymi kitoks požiūris į darbuotojus?
– Čia visiškai kitoks požiūris į darbuotojų sveikatą. Tiesa, Nyderlanduose nėra tokio dalyko kaip biuletenis. Trumpos ligos atveju ar dėl kokio peršalimo, tu tiesiog įmonei praneši elektroniniu paštu apie susirgimą ir informuoji, kai pasveiksti. Gydytojo pažymos jokios pristatyti nereikia. Ilgesnės ar sudėtingesnės ligos atveju, šiuo aspektu bendrauji su kompanijos gydytoju, kuris yra tarpininkas tarp darbdavio ir tavęs.
Po šios operacijos planuoju kelias savaites nedirbti, tada pasiimsiu atostogų ir į darbą grįšiu tik rugsėjo pradžioje. Man kompanija visą tą laiką mokės 100 proc. atlyginimą ir niekas man nepriekaištauja.
Grįžusi po atostogų dirbsiu puse etato, tada – 0,75 etato ir tik vėliau grįšiu visam etatui. Visą šią integraciją apmoka darbdavys.
Atvirkščiai, likus savaitei iki operacijos, vadovai patys mane ragino nebedirbti, pailsėti prieš operaciją, nors aš dar norėjau pabaigti tam tikrus darbus ir dirbau po pusę dienos. Grįžusi po atostogų savaitę–pusantros dirbsiu puse etato, tada apie savaitę – 0,75 etato ir tik tada grįšiu visam etatui. Visą šią integraciją, kuri numatyta tam, kad darbuotojui, grįžtančiam po ligos, iš karto nebūtų šoko, taip pat apmoka darbdavys.
Per mano ligą vadovas kelis kartus manęs raštu pasiteiravo apie mano sveikatą, atsiuntė gėlių, o po operacijos aplankė mane ligoninėje. Tai įprastas vadovų elgesys su savo darbuotojais. Ir tai tikrai daro įspūdį. Nors Lietuvoje mano vadovai taip pat buvo puikūs, Nyderlanduose visgi jaučiuosi saugesnė dėl stipresnių socialinių garantijų.
Aišku, viskas turi savo kainą. Nyderlanduose mokesčiai yra beprotiškai dideli. Aš moku 130 eurų per mėnesį sveikatos draudimui. Nepaisant to, už pirmąsias gydymo išlaidas turiu susimokėti pati. Tik kai jos pasiekia 380 eurų, įsijungia draudimas. Taigi daug gauni, bet ir daug moki.
– Vadinasi, nemokamo gydymo Nyderlanduose nėra?
– Tik pasiekus 380 eurų išlaidų limitą gydymui, visa kita yra nemokama, taip pat ir vaistai. Lyginant su 380 eurų vertės atitikmeniu Lietuvoje, tai galėtų būti apie 150 eurų. Nebūtina visos sumos mokėti iš karto, galima išsidalinti metams.
Tokia sistema apsaugo nuo per dažno lankymosi pas gydytoją. Kita vertus, ji taikoma tik specialistų konsultacijoms. Šeimos gydytojo paslauga yra nemokama ir pas jį gali lankytis, kiek tik nori. Šeimos gydytojai Nyderlanuose teikia labai daug paslaugų, netgi gydo odos ligas ir atlieka įvairių odos darinių šalinimo procedūras. Pas specialistą jie siunčia tik tuomet, jei patys nesusitvarko.
Šiaip ar taip, jei problema rimta, tokia draudimo sistema apsimoka. Mano operacija kainavo tikrai gerokai daugiau nei 380 eurų.
– Kokia apskritai sveikatos apsaugos sistema Nyderlanduose?
– Yra ir privalumų, ir trūkumų. Pavyzdžiui, kai susilaužiau koją ir paskambinau 112. Manęs pradėjo klausinėti, ar žaizda atvira, ar matau kraujo arba kaulą ir pan. Tada nustatė, kad mano būsena nėra pavojinga gyvybei, todėl greitoji neatvyks. Man patarė išsikvieti taksi ir pačiai nuvykti į artimiausią ligoninę. Taigi Nyderlanduose greitoji neatlieka pervežimo paslaugų kaip Lietuvoje.
Kadangi buvo darbo dienos rytas, labai daug žmonių nebuvo, palaukti teko gal tik apie porą valandų. Man padarė rentgeno nuotrauką, konstatavo, kad lūžo kaulas, sugipsavo ir paleido namo. Po savaitės ant kojos uždėjo langetę ir pareiškė, kad jeigu gerai jausiuosi, daugiau atvažiuoti nereikia. Po penkių–šešių savaičių langetę turėjau nusiimti pati. Esą ko čia važinėti, jeigu viskas gerai.
Taip pat ir po operacijos mane išrašė jau po dviejų dienų, įteikę atmintinę, kokius simptomus pajutus skambinti. Tačiau jeigu viskas gerai – viso gero. Tai didžiausias skirtumas nuo Lietuvos. Pas juos viskas labai koncentruota, trumpa, kokybiška, bet niekas su tavimi nesicaskina, nekviečia atvažiuoti po savaitės, dar po vienos savaitės, nekartoja rentgeno nuotraukų ir pan.
– Kaip Jums buvo atrasta pavojinga atauga?
– Čia prasideda įdomioji istorijos dalis. Aš turiu retą kaulų ligą. Dėl jos ant mano kaulų auga ataugos, kurios kartais užspaudžia nervą, pakreipia kaulus, todėl vaikystėje man buvo atlikta 14 operacijų Santaros klinikose, Ortopediniame vaikų skyriuje, kur gydytojai ir visas personalas buvo labai profesionalūs ir palaikantys ir iš kur turiu pačius geriausius atsiminimus.
Dauginės įgimtos egzostozės yra labai reta liga, ja serga vienas iš 50 tūkst. vaikų, natūralu, kad gydytojai dažnai jos nežino. Tačiau Amsterdamo ligoninėje jau po kojos rentgeno, man buvo pranešta diagnozė. Pasirodo, toje ligoninėje yra gydytojų, kurie dirba su tokiais pacientais, jie yra turėję apie 700 atvejų.
Nyderlanduose labai daug kas atiduodama pačiam pacientui į rankas, daugeliu dalykų jis pats turi pasirūpinti.
Taigi po kojos lūžio namo grįžau ne tik su gipsu, bet ir su lapeliu, ant kurio buvo užrašyta gydytojo pavardė, su kuriuo turėčiau pasikonsultuoti. Nuvykusi pas šeimos gydytoją, gavau siuntimą ir po mėnesio pas jį patekau. Dar maždaug po mėnesio man buvo atliktas viso kūno magnetinis rezonansas, kuris parodė, kad pilvo srityje turiu didžiulę, maždaug greipfruto dydžio ataugą. Gydytojai įtarė, kad ji supiktybėjusi.
Po trijų mėnesių man buvo atlikta operacija. Joje dalyvavo net trys chirurgai – pilvo specialistas, onkologas ir mano gydytojas. Aišku, nerimo buvo, o rasti emocinę paramą tokiais atvejais nėra paprasta. Gal ji ir egzistuoja, bet reikia žinoti, kur ieškoti.
Tiesiog Nyderlanduose labai daug kas atiduodama pačiam pacientui į rankas, daugeliu dalykų jis pats turi pasirūpinti. Kita vertus, mano situacija nebuvo tokia skubi, kad reikėtų tuoj pat operuoti. Žinau merginą, kuriai buvo nustatyta pažengusi vėžio stadija ir jai operaciją atliko per savaitę. Taigi viskas priklauso nuo skubumo. Jeigu operacija visiškai neskubi, planinė, jos tenka laukti net iki metų, nes chirurgai labai užimti.
– Koks buvo pirmas įspūdis atsidūrus ligoninėje?
– Operacijai turėjau atvykti tą patį rytą, iš vakaro čia niekas neguldo. Ir jau po dviejų valandų mane operavo.
Palatos yra abiejų lyčių, nėra atskirai vyrų ir moterų palatų. Privatumo suteikia tik prie kiekvienos lovos esančios užuolaidos.
Didžiausias skirtumas nuo Lietuvos, kad gydytojai čia labai viską aiškina. Kai mane ruošė operacijai, medikai įgarsindavo kiekvieną savo veiksmą: pavyzdžiui, dabar uždėsime kepurę, dabar užklosime šildančią antklodę, dabar pamatuosime spaudimą, o dabar paimsime kraujo, nes reikia patvirtinti kraujo grupę, ir pan. Ir tai smagu, nes tada jautiesi pats šiek tiek kontroliuojantis situaciją. Emociškai ne taip baisu.
Kiekvienas atėjęs naujas gydytojas ar slaugytoja paspaudžia ranką ir prisistato. Kol gulėjau ligoninėje, slaugytojos pasikeitė gal kokius šešis kartus, kiekviena prieš savo pamainą užeidavo į palatą, prisistatydavo ir pasakydavo, iki kada ji dirbs. Dienos metu slaugytoja labai daug laiko praleidžia palatoje. Ji turi vežiojamą kompiuterį ir tiesiog palatoje tvarko dokumentus ir kitus dalykus. Taigi personalas labai dažnai būna visai šalia.
Taip pat nuolat patikrinama, ar tikrai esu tas pacientas, kad, neduok Dieve, nieko nesupainiotų. Net operacinėje perklausė, koks mano vardas, kas man bus daroma.
Atsibudusi po operacijos, netrukus sulaukiau vaisinių ledų – šerbeto. Buvo kažkas neįtikėtina. Jie labai gerai suveikė – suteikė ir energijos, ir gaivumo. Mane palaikė porą dienų, bet mačiau žmonių, kuriuos paleido tą pačią dieną po operacijos.
Kitą dieną po operacijos pas mane atėjo kineziterapeutė ir pamokė, kaip išlipti iš lovos. Dar vienas specialistas parodė, kaip lipti laiptais, nes gyvenu trečiame aukšte, ir paleido namo.
– Taigi pacientas gauna labai daug dėmesio?
– Buvo pojūtis, kad ligoninėje visa sistema labai sustyguota iki menkiausių smulkmenų. Visas personalas žino savo pareigas, viskas atliekama laiku ir tiksliai. Nors tuo metu ligoninėje buvo labai daug pacientų ir personalas atsiprašinėjo, kad dėl jų antplūdžio yra šioks toks chaosas, nemačiau aš jokio chaoso.
Aišku, ir ten būna įvairių nesklandumų. Šalia gulėjo moteris, kuriai laiku nediagnozavo ir neoperavo apendicito, galiausiai jis jai trūko. Vieną vakarą ją su pilvo skausmais išsiuntė namo, nes manė, kad tai virusas, o kai kitą rytą ji vėl atvyko, operavo tik vakare.
– Lietuvoje labai skundžiamasi maistu ligoninėse. Ką galite pasakyti šiuo požiūriu?
– Labiausiai skiriasi požiūris į pacientų maitinimą. Ryte ateina į palatą darbuotojas, pristato keletą meniu variantų ir pasiteirauja, ko norėčiau. Per pietus olandai valgo šalto maisto, dažniausiai sumuštinius, tačiau vis tiek yra pasirinkimas. Prieš vakarienę, kuri Nyderlanduose yra pagrindinis valgymas, kiekvienas pacientas gauna patiekalų sąrašą ir gali arba pasirinkti siūlomus variantus, arba pats sukomplektuoti patiekalą iš nurodytų komponentų.
Taip pat tas pats darbuotojas kokius šešis kartus per dieną užeina pasiūlyti ko nors atsigerti – vandens, kavos, limonado, sulčių. Pačiam pacientui nereikia niekuo rūpintis.
