Įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad Anglijoje arbatpinigiai pradėti palikinėti XVI amžiuje – jais nakvynės pasilikę svečiai atsidėkodavo šeimininkų tarnams už darbą.
Ekonomistams įprotis palikti arbatpinigių atrodo kiek keistokas: juk mokėdami papildomai, kai niekas to neprašo, tarsi sąmoningai skriaudžiame patys save.
Palikę arbatpinigių galite likti ir nesuprasti
Ilgainiui įprotis palikti arbatpinigių išplito visame pasaulyje. Tačiau tie, kurie daugiau keliauja po užsienį, žino, kad arbatpinigių palikinėjimo tradicijos – kada, kiek, kam ir kodėl palikti – gerokai skiriasi. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose restorano padavėjui ar padavėjai įprastai paliekama 15–25 proc., Brazilijoje – 10 proc., Švedijoje – 5–10 proc.
Kitose šalyse, kaip antai Japonijoje, atsidėkoti pinigais yra kone tabu – pasitaiko, kad aiškinantis, kas ir kodėl paliko pinigų, kyla nemaža sumaištis.
Kuo visuomenė ekstravertiškesnė, tuo daugiau paslaugų yra papildomai įvertinamos arbatpinigiais ir tuo daugiau tų arbatpinigių paliekama.
„Tyrimai rodo, kad kuo visuomenė ekstravertiškesnė, tuo daugiau paslaugų yra papildomai įvertinamos arbatpinigiais ir tuo daugiau tų arbatpinigių paliekama“, – teigia Kornelio universitete (JAV) maisto ir gėrimų vadybą dėstantis prof. Michaelas Lynnas, kuris arbatpinigių kultūrą tyrinėja jau ilgą laiką. Vis dėlto, pasak jo, tai ne vienintelė priežastis, kodėl vienose šalyse arbatpinigių paliekama daugiau, kitose – mažiau. Socialinės normos, atlyginimų skirtumai, taip pat tai, ar už paslaugą imamas papildomas mokestis, irgi yra labai svarbu.
Arbatpinigių kultūros tradicijos iš vienų šalių keliauja į kitas. 2016 m. atlikto tyrimo duomenimis, vienas iš veiksnių, kurių pagrindu formuojasi arbatpinigių dydžiui taikytinos normos įvairiose šalyse, yra kelionės į Jungtines Amerikos Valstijas. „Arbatpinigių dydį lemia ekonominės sąlygos, tačiau tai vis tiek yra socialinė norma“, – teigia minėto tyrimo autorius, Pensilvanijos universitete (JAV) tarptautinius santykius dėstantis prof. Edwardas Mansfieldas.
Pasak jo, į JAV atvykę studentai iš užsienio, taip pat keliaujantieji verslo reikalais ir turistai gali perimti ir į savo šalį perkelti tam tikrus arbatpinigių kultūros elementus. „Šalyse, iš kurių paviešėti į JAV atvyksta daugiau žmonių, arbatpinigių paprastai paliekama daugiau“, – teigia jis.
Vadovaujamės skirtingais motyvais
M.Lynnas sako, kad kiekvieną iš mūsų palikti arba nepalikti arbatpinigių skatina patys įvairiausi motyvai – galbūt žmogui norisi paraginti padavėją geriau jį aptarnauti kitą sykį, galbūt žmogus nori jam atsidėkoti ar jį pamaloninti, o gal duodant arbatpinigių siekiama užsitarnauti tam tikrą socialinį pripažinimą. M.Lynno atlikti tyrimai rodo, kad nemaža dalis klientų arbatpinigių palieka tik tam, kad nepažeistų nusistovėjusių socialinių normų ir išvengtų galimų priekaištų.
Skirtingi motyvai nulemia ir tai, kada paliekame arbatpinigių. Tie klientai, kurie jaučia, kad palikti arbatpinigių juos įpareigoja jų socialinė padėtis, dažnai jų palieka ir tokių paslaugų teikėjams, kuriems arbatpinigiais atsidėkojama retai, pavyzdžiui, automobilių meistrui ar veterinarui. Tie, kurie jų palieka iš dėkingumo, yra labiau linkę pinigais atsidėkoti įvairių sričių paslaugų teikėjams, ypač tų, už kurias palikti arbatpinigių nėra įprasta. O štai tie, kurie arbatpinigių palieka tik iš pareigos, dažniausiai jų palieka tik už tas paslaugas, už kurias arbatpinigių palikti yra įprasta.
Kuo daugiau arbatpinigių rekomenduojama palikti, tuo mažiau žmonių jų paliks.
Kai kuriuose restoranuose rekomenduojamą arbatpinigių dydį klientas gali sužinoti pažvelgęs į jam atneštą sąskaitą. Jei arbatpinigių siūloma palikti santykinai daug, pavyzdžiui, 20 procentų, kliento reakcija gali atnešti priešingą rezultatą, tačiau, kita vertus, tikslas gali būti pasiektas ir su kaupu. „Kuo daugiau arbatpinigių rekomenduojama palikti, tuo mažiau žmonių jų paliks. Daugelis pagalvos: „Tiek to – apsieis“, – teigia M.Lynnas. – Kita vertus, tie, kurie arbatpinigių palieka visada, paliks jų ir šįkart, tik dar daugiau, negu rekomenduojama, taigi galiausiai padavėjai namo parsineš daugiau pinigų“.
Arbatpinigiai – gerai ar blogai?
Įvertinusi didžiulę arbatpinigių kultūrą lemiančių motyvų įvairovę, straipsnio autorė T.Wen kelia klausimą, ar apskritai palikti arbatpinigių yra gerai. O gal taip elgtis nesąžininga?
M.Lynno teigimu, tai priklauso nuo požiūrio. Jei nuspręstume atsisakyti arbatpinigių, valstybė, ko gero, tik apsidžiaugtų – juk dabar nemaža dalis grynųjų pinigų iš rankų į rankas keliauja neapskaitomi, tad kodėl šios pajamos neturėtų būti apmokestinamos taip, kaip visos kitos?
Tačiau dalis paslaugų sektoriaus darbuotojų tuo patenkinti nebūtų. Dirbantieji arbatpinigiais „remiamose“ srityse uždirba gerokai daugiau negu tos pačios kvalifikacijos darbuotojai, negaunantys arbatpinigių. „Pavyzdžiui, Niujorke restorano padavėjas gauna maždaug 30 dolerių per valandą, o to paties restorano virėjas – dvigubai mažiau, – sako M. Lynnas. – Arbatpinigiai kone viršija darbo užmokestį.“
Tradicija palikti arbatpinigių naudinga ne tik maitinimo įstaigų darbuotojams, bet ir pačioms maitinimo įstaigoms. Žinodami, kad jų darbuotojai gauna arbatpinigių, šių įstaigų vadovai gali mokėti mažesnius atlyginimus ir taip išlaikyti žemesnį patiekalų kainų lygį, rašo T.Wen. Trūkumas, pasak jos, tik tas, kad arbatpinigių nėra kaip paskirstyti visiems darbuotojams po lygiai, todėl vieni jų gauna gal ir nemažai, tačiau kiti, kaip antai virtuvės darbuotojai, išvis negauna.
Brangiuose restoranuose – taisyklės kitokios
Maitinimo įstaigos arbatpinigių politika gali būti svarbi ir klientui. M.Lynno ir Zachary Brewsterio straipsnyje, kuris skelbiamas žurnale „International Journal of Hospitality Management“, rašoma, kad daugeliu atvejų arbatpinigių atsisakę restoranai klientų tapo vertinami prasčiau. Remiantis internetinės klientų apklausos duomenimis, arbatpinigius uždraudę restoranai penkių balų skalėje įvertinti trečdaliu balo žemiau. Taip pat pažymėtina, kad restoranai, vietoj arbatpinigių įvedę privalomą paslaugos mokestį, sulaukė prastesnių atsiliepimų negu tie, kurie arbatpinigius įskaičiavo į patiekalų kainą.
„Prastesnius klientų atsiliepimus šiuo atveju nulėmė daug veiksnių. Klientai mano, kad arbatpinigiai skatina darbuotojus dirbti geriau. Atėjęs į restoraną, kuriame įprasta palikti arbatpinigių, tikėčiausi geresnės aptarnavimo kokybės, taigi tai iš dalies veikia mano išankstines nuostatas, – sako M.Lynnas. – Jei restorane leidžiama palikti arbatpinigių, jis automatiškai man atrodo ne toks brangus, mat paslaugos kaina į patiekalo kainą neįskaičiuota. Tačiau jei man bus liepta susimokėti tą nelemtą paslaugos mokestį, tai jau iš anksto suprasiu kaip papildomas išlaidas. Jei paslaugos kaina bus įskaičiuota į patiekalų kainą, gal bus mažiau apmaudu, tačiau tuomet patiekalai bus brangesni.“
Vis dėlto kai kuriems restoranams arbatpinigių atsisakymas ir perėjimas prie aukštesnių kainų nieko iš esmės nepakeitė. Tai – brangūs restoranai.
„Brangūs restoranai apie aptarnavimo kokybę leidžia suprasti kitais būdais. Net jei juose nedera palikti arbatpinigių, aš vis tiek manysiu, kad jų aptarnavimas – puikus, nes, galų gale, čia taip brangu, ir viskas, kas aplink, tiesiog sakyte sako, kad vieta čia – prabangi, o aptarnavimas – geras, – aiškina M.Lynnas. – Be to, brangūs restoranai paprastai yra mažesni, vienas padavėjas aptarnauja mažiau klientų, taigi vadovams nesunku matyti, ar padavėjai dirba gerai, net jei arbatpinigių, kaip paskatos, negauna. Pagaliau labiau pasiturintys klientai kainos padidėjimo smarkiai nesureikšmina.“
