Taip pat Austėja pasidalijo, kokia nuotaika vyravo gimdymo metu, kaip su gimdyve bendravo medicinos personalas bei kokia Kolumbijoje įprasta pogimdyvinė priežiūra.
Šis pokalbis buvo įrašinėjamas, kai Austėja susilaukė antrojo sūnaus, kurį gimdė Lietuvoje. Tad moteris galėjo palyginti savo patirtis abiejose šalyse.
„Turbūt pats didžiausias skirtumas nuo Lietuvos, kalbant apie nėštumo priežiūrą, tai, kad Kolumbijoje nėščioji neturi vieno akušerio. Eini pas tą gydytoją, kuris tuo metu turi laiko. Dėl to nereikia vizito laiko „medžioti“ kaip Lietuvoje: kad užsirašyčiau vizito, turiu skambinti į kliniką tam tikrą dieną ir melstis, kad gaučiau laiką. Kartais gauni savaite vėliau, arba savaite anksčiau, arba turi ateiti į tarpą tarp kitų pacientų, prašytis, kas yra labai nemalonu. <...>“, – pasakojo Kolumbijoje pirmojo sūnaus laukusi ir jį gimdžiusi lietuvė.
Tiesa, skirtingai nei Lietuvoje, pasak Austėjos, Kolumbijoje skiriasi valstybės kompensuojamų paslaugų kiekis. „Mano žiniomis, tokios sistemos kaip Lietuvoje, kad visi gauna visiškai viską nemokamai, ten nėra. Yra bazinis paketas iš valstybės pinigų, bet, jeigu tu nori, gali papildomai mokėti įmokas kiekvieną mėnesį ir gauti papildomas paslaugas arba rinktis tam tikras gydymo įstaigas, kurios tas paslaugas gali tau suteikti pagal turimą sveikatos draudimo planą“, – pasakojo Austėja.
Gimdymo skatinimas – dėl draudimo
Tokių planų yra keletas. Didžioji dalis vidutines pajamas gaunančių kolumbiečių įsigyja ir naudojasi baziniu planu. Tokį užsisakė ir Austėjos šeima, kas mėnesį mokėdavusi 65–70 Eur draudimo įmonei. Ši suma garantavo, kad vyras ir žmona gaus papildomas medicines paslaugas pasirinktoje gydymo įstaigoje. „Buvo galima rinktis, ir kur tu norėsi gimdyti. Ligoninių steigėjai dažniausiai būdavo pusiau privatūs. Kai kada krikščioniškos organizacijos. Tai labai populiaru Kolumbijoje. Ten ir didžioji dalis mokyklų priklauso krikščioniškoms organizacijoms“, – pasakojo „Kalba mamos“ pašnekovė.
Ruošiantis gimdymui, Austėja rinkosi ligoninę iš jos draudimo planui priklausančių gydymo įstaigų. Vienas iš kriterijų buvo atstumas.
„Miestas, kuriame gyvenome, buvo įsikūręs Andų kalnyne. Siauros gatvės, kalnai ir panašiai. Eismas – tikrai didelis. Vienas iš kriterijų buvo atstumas. Bet turėjau galimybę pasirinkti iš kelių variantų. Iš draudimo bendrovės gavau lankstinuką su labai išsamiais aprašymais, piusais, minusais ir nuotraukomis. Tai tiesiog pagal šitas rekomendacijas buvo toks pusiau aklas spėjimas, visgi turėjau didesnę laisvę išsirinkti, lyginant su Lietuva. Čia labai skurdžiai internete pristatomos gimdyklos, jų pliusai ir minusai. Toks jausmas, kad įstaigoms nerūpi, kaip save pristato. Taigi, čia pasirinkau tą, kuri geriausiai save pristatė viešojoje erdvėje – tai buvo Krikščioniškieji gimdymo namai (LSMU Kauno ligoninės filialas Krikščioniškieji gimdymo namai – 15min past.)“, – patirtį renkantis gimdymo namus Kolumbijoje ir Lietuvoje palygino Austėja.
Kadangi Kolumbijoje visą nėštumo ir gimdymo procesą kuruoja draudimas, įmonės atstovai yra labai įsitraukę. Austėja neslėpė, jog buvo ir ne visai malonių situacijų.
„Buvo taip, kad man termino dieną gimdymas neprasidėjo. Bet aš vis tiek pagal įsipareigojimą draudimui turėjau atvykti į gimdymo namus. Buvo primygtinai pasiūlyta skatinti gimdymą, jeigu jis tą dieną neprasidės. Nes, jeigu aš tą dieną nepagimdyčiau ir kūdikį išnešiočiau ilgiau, draudimas nebekompensuotų tam tikrų paslaugų, pvz., cezario pjūvio operacijos, kitų papildomų paslaugų. Tokiu atveju turėčiau pati susimokėti. Draudimas nenorėtų prisiimti papildomos rizikos“, – prisiminė moteris.
Būtent todėl jai buvo skatintas gimdymas. „Tai įdomu, iš dalies suprantu, kodėl. Aš vadinčiau tai minusu, nes labai mažai moterų pagimdo natūraliai vaiką būtent nustatyto termino dieną. Tiesa, antrą sūnų Lietuvoje aš pagimdžiau būtent termino dieną“, – juokėsi Austėja.
Gimdymas vyko su džiugia, šventiška emocija
Atvykus į gimdymo namus gimdyvei prisistatė visas personalas: tiek kūdikį priimsiantis gydytojas, tiek ir kiti medicinos darbuotojai. „Tai buvo labai malonu, nes galėjau matyti žmones, kurie su manimi bus. Man papasakojo apie gimdymo eigą. Buvau nuvesta į palatą. Gavau persirengti drabužius. Labai aiškiai žinojau, kas vyks, nors visi bendravo ispanų kalba, bet gydytojai mokėjo angliškai ir klausė, ar aš tikrai viską supratau, ką sakė ispaniškai. Taip prasidėjo mano gimdymas“, – prisiminė patirtį Kolumbijoje Austėja.
Gimdymo palatoje buvo masažiniai kamuoliai, taip pat masažinis dušas, kuriame buvo kėdutės atsisėsti. Visa tai – kad prasidėjus sąrėmiams gimdyvė jaustųsi kuo patogiau. Austėja pasakojo, kad palatoje mažai buvo viena: nuolat užeidavo slaugytojos, siūliusios gėrimų, užkandžių: „Gali ir televizorių įsijungti. Esi kaip viešbutyje, tik tiek, kad jauti sąrėmius.“
Dar įdomus momentas, pasak Austėjos, kad keičiantis pamainai visas pacientes aplanko gydytojai, akušeriai, slaugės ir draudimo bendrovės atstovas.
„Jie visi prisistato vardais ir pavardėmis, maloniai paduoda ranką, susipažįsta. Tas mane teigiamai nustebino. Aš jaučiau ryšį. Suteikia jausmą, kad esi matoma pacientė ir girdima, kad jie žino, kad tu čia esi. Vėliau dar užeina vienas draudimo įmonės atstovas paklausti, ar viskuo esi patenkinta, ir informuoja, kad turi galimybę keisti gydytoją, jeigu nesi patenkinta“, – apie patirtį Kolumbijos ligoninėje pasakojo lietuvė.
Ji pridūtė, kad paciento, neradus bendros kalbos, jaučiant, jog negali suteikti kokybiškos paslaugos, gali atsisakyti ir medikai. Tokiu atveju draudimo kompanija turėtų pasirūpinti, kad būtų pakviestas kitas gydytojas.
Suleidus skatinamųjų vaistų ir prasidėjus reguliariems sąrėmiams Austėjai buvo taikomas epidūrinė nejautra (epidūras).
„Buvau nuvežta vežimėliu į anezteziologo kabinetą. Ten buvo vyresnio amžiaus gydytojas, jis paklausė manęs, ar mėgstu roko muziką. Sulaukęs mano patvirtinimo pagarsino kabinete buvusį „magiuką“ – ten grojo gal AC/DC – klasikinio metalo-rokelio grupė. Aš jaučiausi labai gerai. Jis pažadėjo padaryti, kad man neskaudėtų, pasakė, kad čia labai trumpa procedūra. Nuramino, kad jausiuosi daug geriau, geriau gysiu, žadėjo, kad netrukus manęs lauks vaikelis. Jis man kažką pasakodamas atliko epidūrą, ir aš vežimėliu buvau nuvežta į palatą“, – pasakojo ji.
Pats gimdymas, anot Austėjos, taip pat buvo labai jaukus. „Jausmas – lyg dalyvaučiau futbolo varžybose. Slaugytojos man duoda rankomis susimušti „penkis“. Jaučiau tokią bendrą pakylėtą atmosferą. Tikrai lyg lauktų antro kėlinio gerų rezultatų. Ir vienas iš tokių tikrai keistų momentų (tuo metu man tai atrodė malonu) – kad man ne tik laikė ranką, glostė nugarą, bet ir atnešė sesutės kolos su ledu atsigerti. Ir aš pagalvojau: „Wow.“ Turbūt tiek palaikymo žodžių aš seniai buvau girdėjusi“, – gimdymo Kolumbijoje esančiuose gimdymo namuose akimirkas prisiminė Austėja.
Turbūt tiek palaikymo žodžių aš seniai buvau girdėjusi.
„Kai gimė vaikas, personalas pradėjo ploti, vienas kitam „davė penkis, – pasakojo moteris, prisiminusi, kad ir pati jautėsi pakylėta, euforijoje: – Atrodė, kad kažkas didelio įvyko. Ir įvyko – gimė vaikas. Bet viskas iš tiesų vyko su tokia džiugia, šventiška emocija.“
Kaip rūpinamasi pagimdžiusia moterimi ir naujagimiu? Kokios paslaugos nustebino, o ko pasigedo? Apie tai Austėja pasakoja tinklalaidėje. Išgirsti visą pokalbį galite čia.
„Kalba mamos“ – tai laimingų mamų bendruomenė, kurią prieš penkerius metus pradėjo kurti Marija Keršanskienė. Šiemet prie projekto prisijungė būrys specialistų bei savanorių. Visi kartu jie siekia palaikyti mamas ir padėti joms rasti pagalbą, kai jos reikia. Daugiau apie „Kalba mamos“ rasite čia. Šį interviu pirmiausia publikavo „Kalba mamos“.
