„Konkurencija tarp vaikų, tai, turbūt, vienas iš aktualiausių ir jautriausių
klausimų šeimose“, - sako Nerilė Norkunė, individualiosios psichologijos konsultantė. Kalbamės su ja apie tai, kaip pasireiškia konkurencija tarp brolių ir seserų, bei kaip tėvai gali padėti savo vaikams darniai sutarti.
- Kaip pasireiškia konkurencija tarp vaikų? Kas ją paskatina ir dėl ko dažniausiai vaikai konkuruoja?
- Dirbant “Tėvų grupėse” dažnai galima išgirsti tėvus sakant: „jie nuolat pešasi, kovoja, tai taip siutina!“ arba „kai lieku su vienu vaiku, dėl visko sutariame, vos tik jie susitinka ir vėl viskas iš pradžių... tai beviltiška...“ Kada gi visa tai prasideda? Kiekvienas vaikas nori jaustis išskirtiniu savo tėvams, kiekvienas nori būti labiausiai išmyluotas ir išklausytas. Įsivaizduokite vienturtį vaiką, kuris gyvena, gaudamas viską: žaislus, maistą, dėmesį, šilumą, švelnumą. Visa tai skirta tik jam vienam. Ir staiga visa tai baigiasi: į namus atkeliauja kūdikis, kuris, vaiko akimis, kelia grėsmę viskam, kas turi didžiulę svarbą jo gerovei. Vien jau faktas, kad jis atsirado šeimoje reiškia, kad viskuo, ką anksčiau gavo vienturtis, dabar jis gaus mažiau: mažiau tėvų rūpinimosi, mažiau paguodos užsigavus, mažiau padrąsinimo, kai nesiseka, mažiau dėmesio, kai sekasi. Vaiką gąsdina, kad tėvai laksto aplink mažąją būtybę, rūpinasi. Stebint tokią situaciją vyresniajam gali atrodyti, kad mažylis, turbūt, yra geresnis už jį. Tuomet gali atsirasti noras kovoti dėl to, kad būti geriausiu, būti pirmu, būti labiau mylimu ar mylimiausiu. Vaikas nukreipia savo energiją į tikslą gauti daugiau ar daugiausiai, būti geresniu ar geriausiu, nes tik tuomet jaučiasi saugus, svarbus ir tėvų mylimas.
Tokia konkurencija atsiranda savaime, be suaugusiųjų įsikišimo, tačiau kartais nutinka ir taip, kad mes, suaugusieji, savo elgesiu paskatiname konkurenciją tarp vaikų. Pvz., dažnai galima išgirsti tėvus sakant sūnui ar dukrai: „Kodėl amžinai delsi su namų darbais iki paskutinės minutės, va tavo sesė viską atlieka tik grįžusi iš mokyklos, taip ji turi daugiau laiko laisvalaikiui“ arba „Kodėl negali būti kaip Gretutė? Pažiūrėk, ji visada tvarkingai apsirengusi, nevaikšto aptaškytais marškinėliais kaip tu“. Tėvams atrodo, kad tokiu būdu jie bando paskatinti “nesusipratėlį” pasitempti, tačiau dažniausiai nutinka priešingai. Vaikas, jausdamas tėvų nepasitenkinimą, gauna žinutę: „aš esu nemylimas toks koks esu, viskas ką aš darau yra blogai, mano tėvams visi yra geresni už mane“. Gali būti, kad toks vaikas nuspręs pateisinti tėvų nuomonę apie jį nepradėdamas elgtis taip kaip reikalauja tėvai, t.y būdamas “blogiuku”. Jis neturi vilties būti priimtas tokiu koks yra ir nesijaučia turintis šansų tapti tokiu geru kaip jo brolis ar sesuo, tad kam tada stengtis? Turbūt nesunku įsivaizduoti kokie jausmai gali kilti pavyzdžiu rodomam broliui ar sesei.
- Kada konkurencija yra didesnė: tarp vienos ar skirtingų lyčių vaikų?
-- Nėra tiek daug atliktų mokslinių tyrimų šiuo klausimu, tačiau psichologai pastebi, kad konkurencijos stiprumui lyčių skirtumai gali turėti reikšmės. Manoma, kad konkurencija didesnė tarp šeimoje augančių tos pačios lyties vaikų, ypač tuo atveju jei amžiaus skirtumas nėra didelis. Tačiau dažnu atveju tai yra susiję daugiau su gyvenime sukurtomis situacijomis, o ne su pačia lytimi. Pvz., vienos lyties vaikai dažnai turi dalintis kambariu, dėl ko vaikas gali jaustis turintis per mažai erdvės ir kaltinti sesę/brolį.
Vienos lyties vaikų poreikiai yra panašesni, kas taip pat sukuria daugiau erdvės tarpusavio konkuravimui. Konkurencija tarp tos pačios lyties vaikų gali pasireikšti gana ryškiai, jei vaikų gabumai ir pasiekimai labai skirtingi.
- Kokią įtaką konkurencijai daro amžiaus skirtumas tarp vaikų?
- Kuo mažesnis amžiaus skirtumas tarp brolių ar seserų, tuo aršesnė konkurencija ir tarpusavio kovos. Taip yra dėl to, kad panašaus amžiaus vaikų poreikiai yra panašesni ir kovojimo šansai yra lygesni. Mažieji (1-3 metų vaikai) gali kovoti dėl mamos ar tėčio apkabinimo, dėl „geresnės rankos“ pasivaikščiojimo metu, dėl žaislo ar skaitomos pasakos ilgio. Jie saugo savo žaislus ir kitus daiktus. Jei jaunėlis/-ė paims vyresnėlio žaisliuką, šis gali sureaguoti agresyviai.
Mokyklinio amžiaus vaikai dažnai turi labai aiškų įsivaizdavimą apie tai kas teisinga, o kas ne, jie jautriai reaguoja, jeigu nėra lygiavos. Tad jie gali nesuprasti, kodėl jaunesni ar vyresni broliai ir seserys vertinami skirtingai. Mokyklinukams būdinga varžytis dėl to, kas protingesnis įdomesnis ar turi geresnį humoro jausmą.
Jaunimas taip pat varžosi dėl geresnių pozicijų grupėje, dėl geresnių pasiekimų, dėl didesnio dėmesio tarp priešingos lyties atstovų. Jeigu pagalvotume apie tai, kas vyksta suaugusiųjų gyvenime, gali būti, kad pamatytume, jog kartais ir suaugę negalime iššokti iš konkurencijos maratono: suaugę broliai ar seserys gali varžytis, kuris gyvena geresniame name, kuris turi geresnį darbą, aukštesnę poziciją, kurio vaikai “sėkmingesni” ir pan.
- Kaip manote, ar konkurencija tarp vaikų turi teigiamų aspektų?
- Daugelyje knygų ir straipsnių galima rasti informacijos, kad konkurencija nėra žalinga, o nedideli brolių ir sesių nesutarimai yra netgi naudingi. Įprasti konfliktai juos išmoko apsiginti, paieškoti argumentų savo nuomonei išsakyti arba ieškoti kompromisų. Konkurencija savaime nėra žalingas veiksnys, jeigu laimėjimas nėra pirminis ir vienintelis tikslas, jeigu rungtyniaujant yra pabrėžiama dalyvavimo procese svarba, pamatomos vaiko pastangos, padedama vaikui pamatyti ir suvokti savo stiprybes ir gebėjimus. Tačiau jeigu svarbiausiu siekiu tampa nugalėti „tą kitą“, pasiekti rezultatą tam, kad sumenkinti kito pasiekimą, toks pranašumo siekimas gali tapti asmenybę žlugdančiu veiksniu. Žmonės jaučiasi laimingi tuomet, kai jie dalyvauja procese, kai pastebimos jų pastangos ir atsiskleidžia jų gebėjimai ir stiprybės, o konkurencijoje visa esmė yra rezultatas, tad pastangos dažniausiai lieka nepastebėtos. Tėvų uždavinys būtų mokyti vaikus bendradarbiavimo, o tai padaryti galime pabrėždami proceso svarbą, padrąsindami vaiką dalyvauti ir atskleisti savuosius talentus.
- Kas padeda sumažinti konkurenciją tarp vaikų? Ką gali padaryti tėvai, kad broliai ir sesės darniai sutartų?
- Turbūt, visai išvengti konkurencijos tarp vaikų nepavyks, tačiau suaugusieji turi ieškoti būdų parodyti kiekvienam vaikui, kad jis yra saugus, ypatingas ir mylimas. Kai kurie tėvai stengiasi mylėti savo vaikus vienodai, siekdami duoti kiekvienam visko po lygiai ar nuolat kartodami: „juk šimtus kartų sakiau, kad abu jus myliu vienodai!“ Jie perka jiems tokius pačius žaislus, drabužius, skiria kiekvienam vienodai laiko, užrašo į tuos pačius būrelius. Tačiau toks požiūris tik dar labiau skatina konkurenciją ir pavydą. Verčiau atsižvelkite į kiekvieno vaiko poreikius. Neprivalote ir visuomet visko daryti kartu. Kartu laiką leidžiančios šeimos vaizdas gali atrodyti labai patrauklus, tačiau nuolatinis buvimas kartu kartais gali tik apsunkinti brolių/ sesių santykius. Jei išgyvenate laikotarpį, kai vaikai vienas kitą ypatingai erzina, neverskite jų būti kartu, taip jie gali dar labiau nutolti nuo vienas kito.
Išgirdę gudrų ir provokuojantį klausimą „Ką tu myli labiausiai?“, neskubėkite raminti vaikų, kad visus mylite vienodai. Geriau parodykite vaikams, kad mylite juos kiekvieną savaip. Pvz., „Tu esi mano vienintelė Rūtelė visame pasaulyje. Tik tu moki taip šypsotis, esu be galo laiminga, kad tave turiu“.
Skirkite kiekvienam vaikui savo individualaus laiko ir dėmesio. Neprivalote skirti vienodo laiko kiekio kiekvienam vaikui, skirkite kiekvienam iš jų pagal poreikį. Pvz., kai vaikas švenčia gimtadienį, gali būti, kad prireiks daugiau dėmesio ir laiko, tad nebijokite to pasakyti kitam nekantraujančiam savo eilės: „Žinau, kad sunku laukti. Šiuo metu planuojame brolio šventę, nes jam tai svarbus įvykis. Kai baigsime, išklausysiu viską, ką norėsi man pasakyti“. Taip siunčiame vaikui žinutę, kad mes jį girdime, matome, ir esame pasiruošę pabūti su juo kiek jam reikės. Leisdami laiką su vienu vaiku nekalbėkite apie antrąjį, neaptarinėkite pastarojo elgesio, pasiekimų ar kitų reikalų.
Visi kartu nusistatykite namuose taisykles, apibrėžiančias koks elgesys jūsų namuose yra priimtinas, bei aptarkite pasekmes, kas bus, jei jų nebus laikomasi.
Kai vaikai pešasi:
Jei tik galite, neįsitraukite. Įsitraukdami į vaikų konfliktą tampate teisėjais, problemų sprendėjais ir neleidžiate vaikams patiems išmokti konflikto sprendimo būdų. Yra rizika, kad spręsdami vaikų konfliktus, nesąmoningai palaikysite vieno iš jų pusę, dėl ko kitas vaikas jausis atstumtas. Jei jau įsitraukėte – neieškokite kaltų. Situacijoje dalyvauja abu vaikai, tad jie abu ir atsakingi už konfliktą. Pasakykite vaikams, kad suprantate jų abiejų pyktį. Vien toks situacijos ir jausmų atspindėjimas turėtų numalšinti įsiplieskusius jausmus. Dėmesingai išklausykite kiekvieną vaiką ir parodykite, kad supratote problemos esmę. Tuomet išreikškite pasitikėjimą jų gebėjimu patiems išspręsti problemą ir palikite vaikus vienus. Nustebsite kiek situacijų galima išspręsti leidus vaikams spręsti konfliktus patiems.
Būna akimirkų kai atmosfera kaip reikiant įkaista – tuomet vaikams būtina suaugusiojo pagalba. Galite išskirti vaikus, pasakydami jiems, kad šiuo metu jiems būti kartu pavojinga. Abu galės žaisti vėl kai nusiramins. Jei vienas vaikų muša kitą – pasirūpinkite nuskriaustuoju ir nekaltinkite mušeikos. Pvz., galite pasakyti: „Brolis užgavo? Ateik, paglostysiu. Broliui reikės mokytis reikšti savo jausmus žodžiais.“
Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuro naujienas rasite ir „Facebook“ puslapyje.
