Koronavirusu persirgęs LOR gydytojas D.Rauba pasidalijo savo patirtimi: sergantieji, deja, yra demonizuojami

Kovo pirmoje pusėje į Austriją išvykęs slidinėti Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Ausų, nosies, gerklės ligų centro ir „Baltijos Amerikos klinikos“ LOR gydytojas, medicinos mokslų daktaras Darius Rauba neišvengė akistatos su naujuoju koronavirusu. 21 dieną izoliacijoje praleidęs gydytojas šiandien jau yra pasveikęs, praėjusią savaitę jam atlikti du testo tyrimai dėl COVID-19 buvo neigiami.
Laidoje „Gydytojas pataria“ – LOR gydytojas Darius Rauba
LOR gydytojas Darius Rauba / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Kovo 7–14 d. otorinolaringologas D.Rauba su bičiuliais buvo išvykęs į kasmetę slidinėjimo kelionę – šį kartą į Austrijos Alpėse esantį Zeldeną. Paklaustas, ar nesvarstė kelionės atšaukti, pašnekovas sakė, kad iki išvykimo sekė padėtį ir tuo metu Austrija dar atrodė kaip saugi šalis.

„Prieš kelionę domėjomės, stebėjome situaciją, tame kalnų regione iki mums ten išvykstant nebuvo nė vieno atvejo. Austrija dar atrodė kaip saugi šalis. Turėjome skrydžius per Rygą ir Miuncheną, ten tuo metu taip pat dar nebuvo nė vieno atvejo, buvo tylu, ramu.

Kelionių organizatorius į Italiją žmonių nebeskraidino, bet į visus kitus kurortus kelionės dar vyko. Šią kelionę planavome dar prieš gerą pusmetį, turėjo susirinkti draugai iš viso pasaulio, buvo sumokėti nemaži pinigai ir tikrai atrodė, kad spėsim, prašoksim“, – pasakojo gydytojas.

D.Raubos grupę sudarė 16 žmonių, tačiau ten būdami jie bendravo ir su kita lietuvių grupe, taigi, gydytojo teigimu, iš 24 žmonių 6 susirgo koronavirusu. Į priekį visi skrido be jokių apsaugos priemonių, o atgal dauguma grįžo dėvėdami kaukes.

Kažkoks neaiškus fonas nuo vidurio savaitės buvo, bet nė vienas nesukarščiavome, nejautėme jokių kitų simptomų.

Paklaustas, kada pats pajuto pirmuosius simptomus, LOR gydytojas sakė, kad tik grįžęs į Lietuvą, tačiau dar viešint Austrijoje beveik visiems pasireiškė lengvas kosulys.

„Prieš kelionę šiek tiek dar kosėjau nuo peršalimo, buvo sloga. Būnant Austrijoje vidury savaitės, kaip dabar visi prisimenam, vienas kitas iš mūsų grupės ėmė jaustis kiek silpniau, beveik visi pakosėdavo, draugas nusipirko termometrą ir visiems, kadangi gyvenome viename name, kas rytą matuodavo temperatūrą. Taigi kažkoks neaiškus fonas nuo vidurio savaitės buvo, bet nė vienas nesukarščiavome, nejautėme jokių kitų simptomų ir šiaip jautėmės gana gerai“, – pasakojo D.Rauba.

Grįžtant į Lietuvą vienam grupės vyrui vis dėlto jau buvo pakilusi temperatūra, Vilniaus oro uoste pamatavus temperatūrą, jis iškart buvo išvežtas į ligoninę.

„Kai atskridome į Vilniaus oro uostą, apie porą valandų reikėjo visiems laukti ant laiptų, kol pamatuos temperatūrą. Neatrodė labai gera situacija visiems laukti vienoje erdvėje, ypač, jei kas nors serga. Vienas bičiulis buvo iškart išvežtas į ligoninę, likusieji temperatūros neturėjome, bet įtarėme, kad galime būti užsikrėtę.

Be to, turėjome izoliuotis, nes dieną ar dvi prieš mums sugrįžtant Austrija buvo įtraukta į rizikingų valstybių sąrašą, o Zeldeną sekmadienį (kovo 15 d. – aut.) jau planavo uždaryti, nors dar penktadienį ten viskas veikė, barai buvo pilni žmonių, kaip nieko nebūta, viskas labai greit pasikeitė“, – sakė D.Rauba.

Martyno Jaugelavičiaus/Lietuvos oro uostų nuotr./Vilniaus oro uoste
Martyno Jaugelavičiaus/Lietuvos oro uostų nuotr./Vilniaus oro uoste

– Taigi sugrįžęs į Lietuvą turėjote izoliuotis. Kas ir kaip vyko po patikros Vilniaus oro uoste?

– Kadangi turėjome įtarimą, jog galime būti užsikrėtę, net taksi niekas nekvietė. Susitarėme su žmonomis, giminaičiais, mums buvo paliktos mašinos su drabužiais, maistu, visi susėdome į savo automobilius ir išvykome karantinuotis kas kur, nė vienas nesusitikome su savo šeimos nariais.

Aš karantinavausi su dviem draugais, vienas jų turi laisvą butą Vilniuje, pagalvojome, kad visą savaitę gyvenome viename kambaryje, tai, jei jau turime virusą, tai turime. Vėliau paaiškėjo, kad kartu izoliuotis gal buvo ir klaida, nes po pirmo testo paaiškėjo, kad aš esu apsikrėtęs, o jie – ne. Ir tokiu atveju pas vieną viruso kiekis gali mažėti, pas kitą – didėti, ir vėl gali papildomai užsikrėsti. Taigi galbūt to grupinio izoliavimosi ir nereikėjo daryti.

Kai man testas parodė teigiamą, tai buvo maždaug po savaitės, draugai mane paliko ir dar 14 dienų išvyko karantinuotis atskirai. Tačiau baigiantis izoliaciniam laikui juodu susitiko, manydami, kad nieko tokio, nes jokių simptomų nejautė. Prieš pat grįždamas į šeimą vienas jų pasidarė testą, jis buvo teigiamas, o trečiasis turėjo dar kartą karantinuotis 14 dienų. Šita situacija puikiai parodo, kodėl būtina karantinuotis ir laikytis sąlygų, nes, atrodo, neturi jokių simptomų, o paskui susitinki su žmogumi, kuris buvo nešiotojas, ir taip virusą gali namo parnešti.

– Papasakokite, kada atlikote testus ir kaip nutiko, kad vienas jų rodė neigiamą, o kitas – teigiamą rezultatą?

– Testų darymą stabdė iš pradžių buvusi tvarka, kad turėjai kviesti greitąją ir važiuoti į ligoninę, o ten vos ne šimtas žmonių, kurie suvežti su greitosiomis, laukia vienoje vietoje tyrimo, vieni smarkiai kosėja, kitiems – jokių simptomų, tikimybė užsikrėsti vienam nuo kito buvo labai didelė. Visus, kuriems rasdavo virusą, guldydavo į ligoninę.

Su mobiliaisiais patikros punktais buvo tas pats. Tik paskui, kai jau pradėjo trūkti vietos ir patys gydytojai pradėjo kelti triukšmą, kad pusę skyriaus guli apysveikiai žmonės, o juos vis tiek turi sužiūrėti, ir nebelieka laiko sunkiems ligoniams, situacija ėmė keistis ir lengvai sergantiems buvo leista gydytis namuose.

Taigi tik parvykę oficialiai tyrimų pasidaryti negalėjome, maždaug po savaitės iš vienos laboratorijos gavome PGR testų, jie ir parodė, kad man – teigiamas, su manim buvusiems draugams – neigiamas.

Tyrimus pakartojome dar po savaitės, tada jau visiems trims rodė neigiamą. Pasiskambinau į Infekcinių ligų skyrių, pasakė, kad turiu pasidaryti antrą tyrimą, kad paaiškėtų tikroji situacija. Nuvažiavau į ligoninę savo automobiliu, padarė man tyrimą, vakare paskambino ir pranešė, kad jis – teigiamas. Taigi dar dviem savaitėms karantinavausi. O praėjusią savaitę man buvo atlikti du testai, abu parodė neigiamą rezultatą.

Po savaitės iš vienos laboratorijos gavome PGR testų, jie ir parodė, kad man – teigiamas, su manim buvusiems draugams – neigiamas.

Vienas bičiulis, kurio darbas susijęs su laboratorijomis, išbandė net šešių skirtingų gamintojų greituosius testus, ir jie visi parodė, kad pas jį nėra nei imunoglobulino G, nei M, nors jo PGR testas buvo teigiamas. Taigi, arba tie testai buvo nekokybiški, arba dar nebuvo pasigaminę antikūnai ir buvo ne laikas daryti tyrimą.

Tik dabar, kai jau praėjo mėnuo po ligos, kai kurie dėl įdomumo pabandė pasidaryti testus ir pažiūrėti, ar turi tuos antikūnus. Kai kuriems greitieji testai parodė, kad jau yra atsiradęs imunoglobulinas G. O jei sergi dar tik savaitę, galbūt gali rasti tuos IgM – greituosius antikūnus, kurie parodo, kad tu ligos metu sergi, bet jie irgi atsiranda ne pirmosiomis dienomis.

Taigi, jei testą darai tik pradėjusiam karščiuoti žmogui, gali nieko ir nerasti, ir apsirikti.

– Kokius simptomus ir kada pradėjote justi?

– Iš viso izoliacijoje išbuvau 21 dieną. Pirma savaitė buvo sunkiausia. Jaučiau grynai peršalimo simptomus: gana stiprus kosulys, bendras labai didelis silpnumas, nieko nesinorėjo daryti, nei televizoriaus žiūrėti, nei kompiuteriu dirbti, stipriai laužė kaulus, kilo temperatūra.

Be viso to, prisidėjo ir psichologinė baimė. Jei anksčiau sukarščiuodavai, jausdavai kokius nors peršalimo požymius, prisigeri arbatų, išgeri paracetamolio, dar kokio gėrimo truputį įpili į arbatą, kad dar labiau praplėstų kraujagysles ir labiau išprakaituotum, porą naktų visas šlapias pramiegi ir po keleto dienų jau sveikas eini į darbą.

O dabar, kadangi atsirado tas psichologinis efektas, matei, kad vienas, kitas pažįstamas guli ligoninėje ir gana sunkiai kapanojasi su deguonies kauke ar 40 laipsnių temperatūra, baisiai stipriu kosuliu, tai ir galvoji, kiek ta temperatūra dar kils ir kiek kosulys stiprės.

Be viso to, prisidėjo ir psichologinė baimė.

Mes su draugais matavomės, ir kiek gali išbūti nekvėpavęs, kai kurie telefonai turi pulsoksimetrą, kur gali pridėti pirštą ir pažiūrėti, kokia tavo deguonies koncentracija kraujyje. Buvo sakoma, kad jei jau nukrinta žemiau nei 94, reikia susirūpinti. Vieną vakarą prisidėjau pirštą, žiūriu – 90. Galvoju, jau prasideda. Išsigandau, kokią minutę pakvėpavau giliau, vėl pridėjau pirštą, rodė 96. Aišku, gal šitas tyrimas ne super tikslus, bet galima pasimatuoti.

– Kokia aukščiausia temperatūra buvo sukilusi?

– Iki 38 laipsnių. Draugai jau panikavo, norėjo kviesti greitąją, bet išgėriau daug prakaitą varančių arbatų, visą naktį šlapias pragulėjau, jau net ir antklodę reikėjo keisti, ryte atsibudau, temperatūros nebebuvo. Tada šiek tiek atsigavau, pradėjau po namus vaikščioti, bet po pietų vėl pablogėjo, ėmė kilti temperatūra. Vėl išgėriau prakaitą varančių arbatų. Ir taip po dviejų parų temperatūra nukrito.

O mano tiems dviem draugams dingo uoslė ir skonis. Man taip nutiko tik antros savaitės viduryje ir po kokių trijų keturių dienų po truputį pradėjo vėl atsirasti. Kiek teko skaityti mūsų Europos nosies chirurgų straipsnių, jei žmogus ateina pas tave be uoslės ir nejausdamas skonio, o daugiau jokių simptomų nėra, į jį reikia žiūrėti kaip į potencialų sergantį koronavirusu, nes sveikam žmogui neturi dingti nei uoslė, nei skonis, nebent tai būtų rimtos slogos padariniai.

Fotolia nuotr./Imbieras ir citrina
Fotolia nuotr./Imbieras ir citrina

– Kaip gydėtės?

– Jokių vaistų negėriau, bet susirašinėjau su kolegomis, kažkas pasiūlė, kad labai gerai imunitetą stiprina „Žaliasis medus“, gavau to medaus, paskui dar liposominio vitamino C, nes paprasto vitamino C negali daug gerti, pasišalina su šlapimu, o šis organizme išlieka ilgiau ir pavartojus jo didesnę dozę.

Graužėm imbierus, tėvai pridarė ir atsiuntė tarkuoto imbiero su medumi ir citrina, tą košę valgiau šaukštais. Taigi vartojau daugiau tokias liaudiškas priemones.

– Kaip dabar jaučiatės? Girdžiu, kad vis dar truputį pakrenkšite.

– Nesuprasi, yra toks dar vienas kitas pakrenkštimas, pakosėjimas. Tas draugas, kuris gulėjo ligoninėje, jį jau išleido, irgi skambino, klausė, ką daryti su kosuliu, ką pavartoti, nes jis dar stipriau pakosėja.

Aišku, mėnesį nebuvus aktyviai nėra tiek sveikatos, kad jau maratonus bėgiotum, bet, išskyrus gerklės pakutenimą, jaučiuosi gerai, 10 tūkst. žingsnių per dieną nueinu.

– Kaip jaučiasi kiti bendrakeleiviai, kaip persirgo tie, kurie užsikrėtė?

– Sunkiausiai persirgo tas, kuris gulėjo ligoninėje. Temperatūra siekė 40 laipsnių, buvo ir dusulys, ir deguonies koncentracija kraujyje nukritusi iki 80 su trupučiu, baisus kosulys vos ne iki vėmimo, bijodavo net lovoje pajudėti, nes kiekvienas judesys provokuodavo kosulį.

O visi kiti kasdien susirašinėdavome. Turėjome savo čiatą, kas rytą pabudę parašydavome, kokia temperatūra, balais vertindavome kosulį, dusulį ir pan.

Buvo baisus kosulys vos ne iki vėmimo, bijodavo net lovoje pajudėti, nes kiekvienas judesys provokuodavo kosulį.

Kažkam labai galvą skaudėjo, visiems buvo silpna, nors ten visi tokie bajavi, visokiais sportais užsiimantys. Kažkas dar stipriai viduriavo, kai kuriems pasireiškė labai stiprus raumenų skausmas, reikėjo gerti nuskausminamuosius, nes buvo net sunku pajudėti. Kažkam buvo ir apetitas nukritęs, žmogus neteko 4 kilogramų. Skonis, uoslė buvo dingęs beveik visiems sergantiems.

Daliai tų žmonių, kurių tyrimo testai buvo neigiami, irgi buvo dingusi uoslė. O du ar trys iš visų 16 viename name gyvenusių žmonių neturėjo visiškai jokių skundų ir simptomų. Tai jie tiesiog 14 dienų po kelionės karantinavosi, o paskui išėjo į darbus.

– Sakoma, kad persirgus koronavirusu įgyjamas imunitetas, bet veikiausiai tai nutinka ne iškart po ligos?

– Gripo epidemija būna sausį–vasarį, kad atsirastų imunitetas, skiepą dažniausiai rekomenduojame atlikti spalio–lapkričio mėnesiais. Jei pasiskiepiji sausį, tavo skiepas yra nulio vertės, ir gripu taip pat sėkmingai gali persirgti, kaip ir nesiskiepijęs.

Kinijoje daug žmonių mirė, nes, kai trūko personalo, po savaitės ar dviejų izoliacijos, kai tik testas parodė neigiamą, žmones vėl kišo į frontą. O jei esi visas dar toks nusilpęs, ką tik po ligos, tie antikūnai dar tik pradeda gamintis. Tai parodė ir mūsų po mėnesio daryti tyrimai, kad tik kai kuriems jau buvo pradėjęs gamintis imunoglobulinas G.

Gydytojas Saulius Čaplinskas irgi buvo pasidalijęs grafikais, kad antikūnai pradeda gamintis tik trečią ketvirtą savaitę nuo ligos pradžios, o praėjus mėnesiui–pusantro jų kiekis pradeda didėti.

Manau, tikimybė vėl susirgti pirmosiomis dienomis po persirgimo yra daug didesnė, ir pavojus sirgti antrą kartą yra daug didesnis. Tie gydytojai, kurie mirė nuo COVID-19, dažniausiai buvo susirgę antrą kartą. Taigi išeitų, kad tik po mėnesio–dviejų įgauni imunitetą ir tikimybė vėl susirgti sumažėja, bet ne iškart po ligos, nes reikia laiko, kad susiformuotų imunoglobulinas G.

– Savo feisbuko puslapyje rašėte apie pasveikusius kolegas, davusius kraujo plazmos, kuri bus naudojama sunkiems koronavirusu sergantiems pacientams gydyti, ir kad pats taip pat ruošiatės jos duoti.

– Taip. Buvo toks Santaros klinikų Kraujo centro prašymas. Sakė, kad sulaukiama labai mažai norinčių – arba žmonės nežino apie tai, ar bijo, bet visi, persirgę koronavirusu, labai kviečiami duoti kraujo plazmą.

Pasaulinė praktika tokia – bandoma imti žmonių, kurie persirgo COVID-19, kraujo plazmą – ji yra antikūnai prieš virusą. Tada paimta kraujo plazma suleidžiama žmonėms, kurie sunkiai serga koronavirusu. Manoma, kad gerokai padidėja išgyvenamumas, nes tam žmogui, kuris neturi jokio imuniteto ir virusas viską drasko, duodi antikūnus, kurie užkuria jo imuninės sistemos apsauginį mechanizmą.

Kadangi dabar paskelbta tokia akcija, mūsų kompanija sutiko prisidėti. Praėjusią savaitę du žmonės iš mūsų kompanijos jau davė kraujo plazmą. Prieš tai jiems buvo atlikti tyrimai, žiūrėjo, ar jie tikrai nebeserga COVID-19 ir ieškojo imunoglobulino G – pas juos abu tie antikūnai jau buvo susiformavę.

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Kraujo tyrimai
„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Kraujo tyrimai

– Jūsų žiniomis, kokių padarinių persirgimas koronavirusu žmogui gali turėti ateityje?

– Sakoma, kad, ypač tų, kurie sunkiai sirgo, smarkiai kosėjo, kuriems reikėjo deguonies kaukių, neabejotinai dalis plaučių audinio lieka pažeista ir jis tampa tokiu kaip fibroziniu, randiniu audiniu. Jau dabar, kai tiems žmonėms daro kompiuterines tomogramas ar nuotraukas, matyti vienokie ar kitokie plaučių audinio pakitimai, tas audinys parandėjęs yra.

Bendras imunitetas nepakinta, bet pati kvėpuojamoji plaučių funkcija, gyvybinis tūris sumažėja. Ateityje, vyresniame amžiuje, tai gali pasireikšti kokiu lėtiniu bronchitu ar kitomis plaučių ligomis.

– Kada sugrįšite į darbą?

– Mano biuletenis jau baigtas, dirbu iš namų, dabar daug tokio administracinio darbo, sėdžiu prie visokių dokumentų, protokolų. Kadangi mūsų specialybė nėra priešakinė, kovojanti su koronavirusu, kad neužkrėstume vieni kitų ligoninėje, buvo sudarytas budėjimo grafikas.

Planinės operacijos šiuo metu neatliekamos, taigi į darbą eina tik budinti brigada – gydytojas, rezidentas ir klinikos vadovas, o vienas gydytojas visada turi būti pasiruošęs bet kada prireikus atvykti pavaduoti dirbantįjį, jei, tarkime, šis susirgtų. Jei būtų kokia sudėtingesnė situacija, iškviestų mane, turėčiau važiuoti į darbą.

Beveik visi mūsų rezidentai yra apmokyti ir eina dirbti į Infekcinį, kitus skyrius, kur reikia paimti tepinėlius. Mūsų specialybės gydytojams turėjo būti surengti kursai, per kuriuos turėjo išmokyti intubuoti (įvesti vamzdelį į kvėpavimo takus – aut.) pacientus.

Visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į tuos, kurie serga ar persirgo koronavirusu, ypač, jei jie kur nors keliavo, o ne didvyriškai kur nors apsikrėtė.

Rezidentūroje visi praėjome tą reanimacijos kursą, bet, aišku, per tiek laiko viskas užsimiršta. Ligoninėje buvo suorganizuota grupė, kuri mus mokytų, kad, jeigu reanimacijoje pritrūktų gydytojų, galėtume eiti ten dirbti, intubuoti. Bet kol kas tas mokymas yra atšauktas.

„Baltijos Amerikos klinikoje“ duotas leidimas gydyti diplomatus, jei bus koks atvejis su ausų, nosies, gerklės sritimi, ko gero, irgi būsiu iškviestas, nes jau esu pasveikęs.

– Daugelis žmonių, kurie vis dar keliavo ar vyko atostogų jau po pasaulį ėmus sklisti koronavirusui, sulaukė visuomenės pasipiktinimo. Ar jūs savo atžvilgiu sulaukėte neigiamų reakcijų dėl to, kad išvykote slidinėti?

– Sulaukiau, ir nemažai, kad čia tas velnias Rauba, kuris į Lietuvą atvežė virusą, kaip išvis galėjau, dar būdamas gydytojas, važiuoti į tuos kalnus, kad tai baisus nusikaltimas, arba, kad 20 mirusių žmonių jums nepadėkos ir pan.

Visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į tuos, kurie serga ar persirgo koronavirusu, ypač, jei jie kur nors keliavo, o ne didvyriškai kur nors apsikrėtė. Būtum neapsikrėtęs, atslidinėjęs, atbuvęs, ir viskas būtų gerai.

Kad sergi ar sirgai, pasakai ne dėl to, jog giriesi ar didvyriu jautiesi. Bet, manau, labai svarbus yra švietimas, pasidalijimas patirtimi kai kuriems žmonėms padeda ir apsisaugoti.

Labai jaučiasi žmonių susipriešinimas, dėl to dalis žmonių bijo eiti tikrintis. Vienas draugas, kuris buvo užsidaręs kaime, sodyboje, sakė, kad kaimo gyventojai sodybą aplenkia per kilometrą. Jis jau pasveikęs, važiuoja kur nors dviračiu, visi iš tolo stebi, žiūri, po kaimą jau pasklidusios kalbos, kad žmogus sirgo.

Taigi visuomenės reakcija yra gana ryški, ypač mažesniuose miesteliuose, kur vienas kitą pažįsta. Manau, tie, kurie susirgo, yra demonizuojami. Ir tų atvejų skaičius garantuotai yra gerokai didesnis, tik dalis žmonių arba neturi galimybės tirtis, arba bijo tai daryti ir būti identifikuoti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų