Esame šeima. Namie bėgioja du mažamečiai stebuklai. Labai sunku nupasakoti, kas vyko paskutines tris paras, bet pabandysiu.
Kovo 14-ąją išsikvietėme greitąją, kuri išsivežė mūsų vyriškį į Klaipėdos respublikinę ligoninę tyrimui dėl koronaviruso. To išsireikalavome mes patys, sužinoję istoriją apie užsikrėtusį vaikiną iš Kretingos, kuris, kaip tapo aišku vėliau, yra mano mylimojo bendradarbis.
Greitąją išsikvietėme dėl to, kad mano vyras turėjo kontaktą su sergančiu žmogumi. Buvome visiškai tikri, kad pas mus to nėra, nes nebuvo jokių pagrindinių simptomų. Penkias paras praleidome visi kartu, kasdien bučiavomės, gyvenome normalų šeimyninį gyvenimą.
Tačiau greitoji į Klaipėdos respublikinę ligoninę išsivežė tik jį vieną. Logikos tame atrodė nedaug, bet tiesiog laukėme namie rezultatų ir kad greičiau būtų galima parsivežti mūsų mylimą žmogų namo.
Po paros skambutis:
– Jau yra rezultatai, – išgirstu.
Apsidžiaugiau!
Klausiu, kada galiu atvažiuoti parsivežti?
– Teigiamas, – nelabai suprantu, ką išgirdau.
Viskas akimirkai sustojo. Net ir kvėpavimas. Tyliu. Nerandu žodžių, kad ir kaip stengčiausi jų ieškoti viduje. Tiesiog nebuvau pasiruošusi jokio žodžio tokiai situacijai, nes... buvau tikra.
Tada prasidėjo dar didesnis chaosas. Skambučiai, žinutės: nuo kaltinimų iki užuojautos ir atgal. O aš vis dar netikiu.
Nes karštoji linija sakė... kad ne... nes greitoji sakė, kad jis net nesukosėjo visą kelią... nes ligoninėj sakė, kad nepanašu.... nes tiek kartų lyg girdėjom tuos norimus girdėti pastebėjimus.
Tada prasidėjo dar didesnis chaosas. Skambučiai, žinutės: nuo kaltinimų iki užuojautos ir atgal.
O aš vis dar netikiu.
Sėdžiu, žiūriu į tas žinutes ir NE-TI-KIU. Prasidėjo visuotinė panika aplink. Kur mes buvom, ką mes darėm, ką dar apkrėtėm?
Tai atrodė taip netikra. Lyg sukurtas scenarijus filmui. Juk mes NET NEĮSIVAIZDAVOM. Mes tikrai niekam nenorėjom pakenkti. Kaltinimai, dramos, straipsniai, komentarai...
Pamažu daugumos akyse tapome kone nusikaltėliais. Bet... mano pagrindinis klausimas buvo: o kaip mums, likusiems namie, išsitirti? Kaip nuraminti aplinkinius? Darbą, darželį, parduotuves, kaimynus.
Pusantros paros ieškojau būdų. O man atsakydavo tą patį: „Jūs turite būti namuose ir izoliuotis 14 dienų.“ Kai išprotėti gali per vieną dieną?!
Ar ne gana fakto, kad mano žmogus ligoninėje ir kad nežinia, kam dar galėjome pakenkti? Karantinuotis, stebėti, kaip visi aplink kuo toliau, tuo labiau panikuoja ir NEŽINOTI, kaip yra iš tikrųjų???
Turiu pamiršti apie mylimojo diagnozę, apie komentarus ir apie isterijas. Turiu surasti būdą, kaip visa tai sustabdyti ir visus nuraminti. Jūs turėjote tiesioginį kontaktą su užsikrėtusiu asmeniu, tai labai tikėtina, kad ir jūs esate užsikrėtusi, – tokią frazę girdėjau ne kartą. Ir pati buvau tuo beveik įsitikinusi, bet... „Tikėtina“ tai nereiškia „garantuotai“, tiesa?
Bandžiau sudėlioti logiką iki galo, nors ir atrodė beviltiška. Skambinau į 112. Gavau atsakymą, kad jie nekonsultuoja. Tada pagaliau pasiekiau labai sąmoningą konsultantę 1808 karštąja linija.
Ji atsakė į daug klausimų ir nusistebėjo, kodėl ligoninė, kurioje guli mano vyras, su manim nesusisiekė ir neištyrė visos mūsų šeimos. Davė ligoninės numerį. Skambinau ten. Ten davė dar kitą numerį, atsakingo žmogaus, kuris neatsiliepia (faktas, kad jiems ten dabar dar didesnis balaganas).
Viruso ryškių simptomų neturiu, bet galima mirti nuo įtampos aplink. Su greitąja važiuoti į ligoninę ir galbūt būti uždarytai ten su vaikais dviem savaitėms nebuvo sprendimas. Negaliu palikti namų vienų ir, jaučiantis gerai, užimti ligoninėje tris vietas, kai tikrai yra sunkesnių ligonių. O namie bet kokiu atveju esame saviizoliacijoje.
Iš kelinto karto pavyko prisiskambinti į ligoninę, tam atsakingam asmeniui.
„Mes karantinuojamės namuose, bet man BŪTINA išsitirti! – pasakiau. – Ne dėl to, kad labiausiai nerimauju dėl savęs, ne, nes aš jaučiuosi gerai, bet nerimauju dėl KITŲ, kurie nerimauja!“
Pokalbio metu, galiausiai pavyko ištraukti atsakymą, kad teoriškai aš su vaikais GALIU atvažiuoti į ligoninę savo automobiliu, priduoti tyrimus ir grįžti namo, bet su tuo turi sutikti Visuomenės sveikatos centras, nes tokio atvejo dar nėra buvę.
Skambinu ten. Ten ant manęs pyksta, nes vis dar nepasirašiau to dokumento, kad pasižadu niekur neiti iš namų ir panašiai.
Bandau paaiškinti, kad negaliu pasirašyti, nežinodama, ar GALĖSIU važiuoti į ligoninę tyrimams.
Ant manęs dar labiau pyksta, jau su grasinimais atvažiuoti pas mus ryt su policija.
Manęs akivaizdžiai nesupranta. Jau pakeltu tonu sakau, kad gana gąsdinimų ir grasinimų. Aš prašau IŠGIRSTI mano klausimą – ar aš GALIU, važiuoti į ligoninę savo automobiliu ir grįžti, jeigu esu pasirašiusi tą pasižadėjimą neišvykti, ir jeigu aš SUSITARIAU su ligonine, kad jie man gali padaryti tyrimus tokiu būdu?
Moteris man vėl kartoja, kad jai reikia to pasirašyto dokumento, nes tokia tvarka. O kažkokios atsakymo formos, kad jie leidžia man tai daryti, NĖRA.
Aš sakau, kad negalime žiūrėti vien į parašytą tvarką – privalome ieškoti visų įmanomų variantų. Ir klausiu dar kartą, ar galiu tai daryti? Galiausiai, po pakeltų tonų, Visuomenės sveikatos centro specialistė pasako: na, važiuokit ir pasidarykit tada, jeigu jums darys.
Tai buvo lyg prievarta ištraukti, bet patys gražiausi jos žodžiai!!! Susipakuoju vaikus, sėdam ir važiuojame.
Pusiaukelėje suprantu, kad mašinoje kuro turim tik į vieną pusę. Nauja panika. Ką daryti? Aš negaliu išlipti iš mašinos, aš negaliu atsiskaityti, aš negaliu nieko daryti.
Netrukus gimsta geniali mintis! Paskambinu draugei ir paprašau įpilti man kuro ir sumokėti, o aš pervesiu pinigus jai. Ji nuostabi, sutinka, juk tam ir yra draugai.
Susitinkame degalinėje, mus aprūpina kuru, pasimojuojame per stiklą, net gaunu oro bučinį.
Judam į ligoninę. Po maždaug 15 minučių laukimo, tiesiai iš mašinos, nueiname į palatą, į kurią galima patekti tik iš lauko.
Mus pasitinka nuostabi medicinos seselė su šypsena, kuri matosi net ir po medicinine kauke. Dar – su milžinišku empatijos jausmu! Ateina ir gydytoja. Taip pat fantastiška moteris, kuri tokiu metu net ir pajuokauti moka bei pralinksminti vaikus.
Mus pasitinka nuostabi medicinos seselė su šypsena, kuri matosi net ir po medicinine kauke.
Užtrunkame apie tris minutes, paimami mūsų visų tepinėliai iš burnos ir nosies, sutariame, kad mūsų planas grįžti namo, atgal į saviizoliaciją. Išvažiuojam.
Kelyje galvoju, kad ką tik susikūriau naują įstatymą. Nes iki šiol tai nebuvo niekur numatyta. Didelis žingsnis atliktas. Lieka laukti. Ilga ta naktis. Ir rytas ilgas.
Kovo 17-oji. Žinutės ir klausimai iš artimųjų. Galiausiai sulaukiu nurodyto laiko ir skambinu. Žinau, ką išgirsiu, bet turiu tai IŠGIRSTI.
Gydytojai pasakau savo ir vaikų pavardes ir girdžiu:
– Neigiama.
– Ką? – sakau. – Kaip tai? Palaukit... Kaip tai įmanoma?
– Jūsų tyrimo atsakymai neigiami, – pakartoja.
Toliau nelabai pamenu, ką kalbėjome, nes pradėjo byrėti ašaros. Iškilo milijonas klausimų. Ir pagrindinis jų – ar TIKRAI mano vyriškio tyrimų atsakymas buvo TEISINGAS?
Parašiau gydytojui Mindaugui Gudeliui iš Ispanijos, paklausiau, kaip tai gali būti įmanoma? Gavau atsakymą, kuris gana logiškai paaiškina dalykus: „Labai paprasta. Nes tikriausiai virusų kiekis, kurį išskiria tavo vyras, yra nedidelis.“
Taigi. Kažkaip turėtų nurimti masinė psichozė, o žmonės – labiau informuojami.
Jaučiu, kaip vėl galiu kvėpuoti. Visiems linkime likti sveikais!
