„Į atmintį yra giliai įsirėžę V.Peno žodžiai: „Gyvename tik kartą. Jei galime būti kilnūs ir padėti kitiems, darykime tai dabar, kol esame gyvi“. Ši mintis mane labai motyvuoja. Kita vertus, visada reikia pabandyti įsivaizduoti save sergančiojo kailyje. Kas tuomet atrodytų baisiau? Ar sirgti? Ar duoti kraujo?“, – pagalvoti skatina Julija.
Panašios nuomonės laikosi ir Darius: „Labai giliai nemąstau, ką man tai reiškia ar kodėl turiu duoti kraujo. Nesuteikiu tam reikšmingumo. Tiesiog labai paprasta pasidalinti tuo, ką turi ir tai nekainuoja.“
VUL Santariškių klinikose dirbanti jauna moteris pasakoja, jog kraujo donorystė – neatsiejama jos gyvenimo dalis: „Tai tapo pareiga, donuoju tada, kada galiu ir tą darysiu tiek, kiek galėsiu. Manau, kad kiekvienas žmogus, jeigu tik jam leidžia sveikata, privalo tai daryti.
Darbe dažnai susiduriu su pacientais kuriems prireikia kraujo komponentų, tuomet tik dar kartą įsitikinu, kokia reikšminga ir reikalinga yra donorystė.
Neretai pagalvoju, jog niekada negali būti užtikrintas dėl rytojaus: šiandien esi donoras, o rytoj ir pats gali būti pacientu, kuriam reikės kraujo. Juk donuodamas gali padėti kitam, kuriam tuo metu tai gali būti gyvybiškai svarbu, be to, donorystė naudinga ir pačiam donorui – kiekvieną kartą atliekami kraujo tyrimai.“
Nejautė baimės ar nerimo
Pirmą kartą kraują Julija donavo prieš aštuonerius metus: „Kiekvienais metais VIKO Sveikatos priežiūros fakultete vykdavo neatlygintinos kraujo donorystės akcijos. Mokiausi pirmame kurse ir vos sužinojusi, kad ji vyks, iškart nusprendžiau dalyvauti. Net nekilo tokia mintis, kad galiu nedalyvauti, žinojau, kad privalau tą padaryti.“
Pasak moters, pirmosios donacijos metu jokios baimės ar nerimo nebuvo: „Tiek prieš procedūrą, tiek po jos nei kiek nebijojau. Džiaugiausi, kad mano tyrimai geri ir man leido tapti donore. Jaučiausi visiškai užtikrintai, pasitikėjau specialistais. Pamenu, jog donacijos procedūra truko gana trumpai – 15–20 min., o po jos jaučiausi visiškai gerai. Jaučiausi tikrai laiminga.“
Darių išbandyti kraujo donorystę prieš penkerius metus pakvietė jo žmona, kuri taip pat yra kraujo donorė, o pati procedūra vyro negąsdino: „Baimės duoti kraujo neturėjau. Iš arti teko stebėti ligoninės gyvenimą – mačiau, kiek kraujo reikia, kada reikalingi skirtingi kraujo komponentai, pavyzdžiui, plazma ar trombocitai, todėl tai nebuvo visiškai nauja ar negirdėta.“
Laiką donuojant išnaudoja savišvietai
Tiek Darius, tiek Julija savo įkvepiančiu pavyzdžiu visuomet bando užkrėsti draugus, kolegas ar pažįstamus. Julija sako, jog vieni negali būti kraujo donorais dėl sveikatos būklės, o kiti tiesiog gaili laiko. Ir tai vienas iš dažniausių motyvų, su kuriuo susiduria pašnekovai, aplinkinių paklausus, kodėl nedonuoja kraujo. Vis tik, nei Julijai, nei Dariui sunkumų dėl skiriamo laiko nekyla.
„Viskas tikrai nesudėtinga, nors pats iš daugelio esu girdėjęs, jog kraujo donorystė užima nemažai laiko – pirmiausia, reikia kažkur važiuoti, tada valandą ar daugiau trunka pati procedūra. Mano nuomone, tą laiką, kol donuoji kraują, galima prasmingai išnaudoti – panaršyti internete, pažiūrėti žinias ar pasiklausyti muzikos, juk nebūni izoliuotas nuo pasaulio. Laikas visiškai neprailgsta“, – pataria Darius.
Trombocitus ir plazmą dažniausiai donuojanti Julija taip pat neįžvelgia nepatogumų, nors minėtų kraujo komponentų ėmimo procedūros trunka kelias valandas: „Žinoma, man patogu, jei esu užsirašiusi po darbo – iki Kraujo centro vos keli žingsniai. Kadangi dirbu slenkančiu grafiku, tiesiog stengiuosi tą dieną būti pailsėjusi. O kartais atvažiuoju ir laisvu nuo darbo metu, jau iš anksto susiplanavusi, kad tą dieną skirsiu būtent donorystei.“
Reguliariai kraują donuojantis Darius pasakoja, jog reikia tiesiog susidėlioti prioritetus: „Aš stengiuosi susiplanuoti taip, jog donavimas vyktų vakare, nes man taip patogiau, nesitrukdo darbai. Atvykstu po darbo, žinau, kad darbai baigti ir galiu ramiai skirti laiko.“
Darius pritaria, jog apie kraujo donorystę reikia kalbėti ir ne tik su draugais ar kolegomis, bet ir šeimoje: „Mano vaikai dar maži ir nelabai supranta, bet būna paklausia, kas čia per lipdukas arba pats rodau ranką, kur buvo durta. Kartais pasakau, jog duodu kraujo vaikučiams, tuomet ir maniškiai suklūsta – „a, vaikučiams“. Manau, jog nereikia daug agituoti, reikia savo pavyzdžiu rodyti gerus darbus.“
Suaugusiojo skausmo pojūtis yra žymiai mažesnis. Patarčiau nebijoti skausmo, o tą laiką, būnant donoro kėdeje išnaudoti savo savišvietai.
Anot Dariaus, dalis žmonių kraujo donuoti bijo ir dėl galimo skausmo, tačiau jis pats skuba paaiškinti, jog tikrai nėra taip skausminga, kaip atrodo: „Skausmas neprilygsta vaikystėje patirtam – vaikystėje skauda daug aštriau.
Kai esi subrendęs žmogus, tas skausmas yra nebe toks dirglus, jautrus kaip vaikystėje ar paauglystėje, kai kiekvienas įdūrimas ar įbrėžimas būna pakankamai skausmingas. Suaugusiojo skausmo pojūtis yra žymiai mažesnis. Patarčiau nebijoti skausmo, o tą laiką, būnant donoro kėdeje išnaudoti savo savišvietai.“
Padėka kraujo donorams – renginyje „Tu – mano viltis“
Skaičiuojama, jog jei žmogus reguliariai donuotų kraują nuo 18 iki 65 metų, per šį laikotarpį iš viso būtų donuota 130 litrų kraujo ir galimai išgelbėta daugiau nei 800 žmonių. Būtent dėl to, neatlygintinai kraują donuojantys žmonės yra labai svarbūs tiek onkohematologinių pacientų gydymo metu, tiek ir kitų ligų atvejais.
jei žmogus reguliariai donuotų kraują nuo 18 iki 65 metų, per šį laikotarpį iš viso būtų donuota 130 litrų kraujo ir galimai išgelbėta daugiau nei 800 žmonių.
Jau kitą antradienį, rugsėjo 15 d. VUL Santariškių klinikų Kraujo centras ir Onkohematologinių pacientų bendrija „Kraujas“ organizuoja renginį „Tu – mano viltis“, kuriame susitiks kraujo ir kaulų čiulpų donorai, gydytojai, pacientai ir „Draugų kalendoriaus“ savanoriai.
„Tai yra puiki galimybė suburti visus, kurie tam tikru būdu prisideda prie onkologinių, onkohematologinių ligų gydymo – vieni gydydami ir kasdien rūpindamiesi pacientais ligoninėje, kiti donuodami kraujo ar kaulų čiulpus, treti teikdami psichologinę ar praktinę pagalbą pacientams bei jų artimiesiems.
Kiekvienas iš tų žmonių yra reikšminga bendros sistemos, vedančios sveikimo link, dalis. Kuo mūsų daugiau, kuo darniau dirbsime, tuo greičiau ir geresnių rezultatų pasieksime“, – renginio idėją pristatė OHLB „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė.
Kalbinti kraujo donorai, Julija ir Darius, teigia nepasigendantys grįžtamojo ryšio iš pacientų, kuriems sveikti padeda jų kraujas, užtenka fakto, jog tai gerina žmonių sveikatą: „Kartais pamąstau, kad būtų įdomu sužinoti, kam galėjau pagelbėti, tačiau grįžtamojo ryšio ar padėkos iš pacientų tikrai netrūksta. Manau, kiekvienas donoras, duodamas kraujo, giliai širdyje jaučia paciento padėką, o padėkos visuomet sulaukiame iš Kraujo centro darbuotojų.“
Moteriai antrina ir Darius: „Aš manau, kad kraujo donorai gauna pakankamai dėmesio ir paskatų: renginiai, dovanos, padėkos „Kraujo centre“. Kraujo donorystėje, ir apskritai, donorystėje nėra būtina matyti tą žmogų, kuriam padedi, užtenka tai žinoti. Taip ir turėtų būti.“
Visi, norintys ir galintys donuoti kraujo ar užsiregistruoti į negiminingų kaulų čiulpų registrą, sužinoti daugiau apie „Draugų kalendoriaus“ savanorystės programą ar pabendrauti su savanoriais rugsėjo 15 d. kviečiami apsilankyti Katedros aikštėje.
Nuo 11 val. veiks VUL SK Kraujo centro donorystės palapinė, informacijos centras ir gyvoji biblioteka, kurioje praeiviai galės sužinoti atsakymus į jiems rūpimus klausimus. 16 val. bus atidaryta fotomenininko Arturo Valiaugos socialinės fotografijos paroda, kurioje įamžintos savanorių ir pacientų bendravimo akimirkos. Paroda Katedros aikštėje bus eksponuojama rugsėjo 15 – 22 d.
Renginio metu sostinės gyventojai galės rašyti palinkėjimus sergantiesiems, kurie papuoš specialiai sukurtą „Vilties medį“. Iki rugsėjo 14 d. savo mintimis įkvėpti stiprybės ir drąsos sergantiesiems ar palinkėti sveikatos konkrečiam žmogui kviečiami visi norintys. Daugiau informacijos: www.kraujas.lt