„Tokių, kaip aš – donorų vadybininkų – pas mus nėra daug. Esame keliese ir pasidalinę Lietuvą. Aš atsakinga už Suvalkiją, Dzūkiją ir Jonavą“, – sako R.Vanagienė.
15min GYVENIMO pokalbis su R.Vanagiene – ne tik apie darbo kasdienybę, bet ir apie besikeičiantį žmonių požiūrį, adatų baimę. Apie skolas, kurias žmonės ateina čia sugrąžinti.
– Rimante, kai vyksta išvažiuojamosios kraujo donorystės akcijos po Lietuvą, visada tenka matyti ir jus.
– Stengiuosi visur važiuoti. Net pasiilgstu kai kurių žmonių – donorų. Jei žmogus neateina ilgesnį laiką, imu galvoti, kur jis prapuolė.
Atsimenu žmones, turiu gerą atmintį. Kai kurių jų nežinau nei vardų, nei pavardžių, bet kartais, pavyzdžiui, atsimenu jų kraujo grupę. Būna, kad mane užkalbina ir atostogaujančią. Pamenu, šiemet laukiu Palangoj barščių, ir užkalbina vyras. Žinau, kad donoras, tik negaliu atsiminti, iš kur. O jis ir sako: Sigitas, iš Jonavos.
– Yra daug nuolatinių donorų?
– Labai daug. Smagu, kad žmogus grįžta vėl duoti kraujo. Kai jis ateina pirmą kartą, jei mes visi sėdėsime valdiškais veidais, tai jis pas mus ir negrįš. Aš noriu, kad čia atėjęs žmogus jaustųsi laukiamas, mylimas.
Myliu žmones. Stengiuosi kuo daugiau parvežti kraujo, kad išvažiavęs kolektyvas nesėdėtų, o dirbtų. Ir galų gale juk kraujo visą laiką reikia.
– Kiekvienam donorui yra buvęs pirmasis kartas. Yra baimės?
– Taip, bijo. Žmonės nežino, kas jų laukia. Frazę „bijau adatų“ labai dažnai girdžiu.
– Kiek laiko jūs pati dirbate šį darbą?
– Apie 14 metų. Daug metų dirbau Klaipėdoje, irgi kraujo centre. Taip likimas susidėliojo. Pagal specialybę esu dantų technikė. Tik dirbau neilgai. Man tas darbas nelabai tiko ir patiko.
Paskui auginau vaikus, o vėliau likimas pamėtėjo progą ateiti čia. Aplinkui mane visą laiką yra žmonių, kad ir ką beveikčiau. Ir kartais galvoju, kaip, renkantis profesiją, svarbu pasirinkti tinkamai.
Dantų technikės darbas buvo ne man, nes dirbti ten reikėjo vienai, užsidarius. O čia viskas kitaip. Čia man ir reikėjo.
– Būna kritinių dienų, kai stinga?
– Būna. Kad visai nebūtų kraujo, tai ne. Bet būna, kad sumažėja mūsų atsargos. Esame paskaičiavę, kiek mums reikia turėti kraujo atsargų – jo turi pakakti trims dienoms.
Jei sumažėja, tada kreipiamės į žiniasklaidos priemones, į visuomenę. Būna vasaros laiku sunkiau, nes atostogauja žmonės, arba donorų sumažėja prasidėjus peršalimo sezonui.
– O ar yra laikas, kai kraujo daugiau reikia?
– Ne, tai nėra prognozuojama, labai nuo daug ko priklauso. Atrodo, viskas stabilu ir staiga – transplantacija, kepenų persodinimas, pavyzdžiui. Tai kraujingos operacijos. Taip ir sumažėja kraujo atsargos.
Arba jo prireikia gimdyvėms. Mes kasdien esame tarsi ant parako statinės: nežinai juk, kur, kada ir kiek prireiks. Aprūpiname Lietuvos ligonines.
– Prisiminus senus laikus, kai už kraują buvo mokamas atlygis, ir palyginus su dabartine situacija, daug permainų. Kas nutiko dabar, kad miestuose, atvažiavus Nacionaliniam kraujo centrui, nusidriekia norinčiųjų duoti kraują eilės?
– Mes augome visi kartu. Ir jūs, donorai, ir mes, kaip darbuotojai. Labai daug atsirado viešumo, atsirado reklamos. Aš tikiu, kad dar po 10 metų tokių vadybininkų kaip aš nereikės iš viso. Juk pavyzdžiui, lenkai, net nesupranta, kas tai yra kraujo stygius.
Pas mus taip pat atsiranda tradicijos. Jei kraują duoda vyras – ateina ir žmona. Jei duoda žmona, ji atsiveda ir vyrą. Kai jų vaikui sueina 18, atsiveda ir jį.
Kai tos tradicijos bus dar gilesnės, kraujo donorystė taps savaime suprantamu dalyku, mes suprasime, kad reikia padėti vieni kitiems. Kartą vienas politikas man sakė: kraujo donorystė turi būti kaip mokesčių mokėjimas.
Mes augome visi kartu. Ir jūs, donorai, ir mes, kaip darbuotojai.
– Ar pati dar jaučiate savo darbo prasmę? Vis tik 14 metų nėra mažai, atrodo, gali atsirasti rutina, pagaliau – nuovargis.
– Ne ne, jaučiu. Kiekvienas rytas prasideda nuo ataskaitos, kiek mes turime kraujo atsargų. Jei reikės, ir mes neturėsim? Tai kaip bus? Aš labai jautriai tai priimu. Todėl ir dėkoju žmonėms ne valdiškai, o iš širdies.
Kraujo aukojimas tik vienas dalykas. Bet žmonės aukoja ir savo laiką, ko dabar ir turime mažiausiai. Juk kartais, kai pas mus ateina, tenka pastovėti ir eilėje. Negalime atsivežti tiek žmonių, kad nebūtų eilių.
– Kiek žmonių per dieną duoda kraujo, kalbant apie išvažiuojamąsias akcijas?
– Jei į konkretų miestą važiuojame vieną kartą per mėnesį – apie 70–80, jei rečiau – apie 100–150. Tai labai daug.
– Rimante, esate girdėjusi frazę „Geri darbai daromi tyliai“. Ar tikrai? Tiesą sakant, pastarąjį kartą galvojau nuotrauką duodant kraują paskelbti socialiniame tinkle, bet paskui persigalvojau, nes gal tikrai geri darbai daromi tyliai? Kur yra riba tarp pasipuikavimo ir skatinimo tą daryti kitus?
– Nuotrauka socialiniame tinkle nėra pasipuikavimas. Tai – žinutė, kvietimas, skatinimas tą patį daryti ir kitiems. Jei žmonės neviešintų, ir donorų būtų mažiau. Jūsų nuotrauką socialiniame tinkle pamatys draugai, bičiuliai. Tada jie pagalvos: o kodėl ne aš?
– Ne kiekvieno kraujas yra tinkamas. Dėl kokių priežasčių?
– Dėl įvairių. Tai ir persirgtos ligos, ir infekcijos. Žmogus atėjęs užpildo anketą, imamas kraujo mėginys, nustatoma kraujo grupė. Tačiau jau grįžus į centrą kraujas iš naujo tiriamas mūsų laboratorijose. Atvažiuokit – parodysim visą kraujo kelią.
– Patiems medikams išvažiuojamosios akcijos sunkesnės nei darbas vietoje, centre? Būna, kad vėjas ir palapinę verčia, jei dirbate lauke.
– Ir palapinę vėjas verčia, ir turi visus daiktus vežtis. Dėžės su krauju irgi nėra lengvos. O juk dauguma kolektyvo – moterys. 2–3 išvykos per savaitę dar nieko, o jei 4 – fiziškai pavargsti.
– Atsimenate išskirtinius įvykius?
– Prisiminiau dabar, dar kai dirbau Klaipėdoje. Grįžtu po pietų, žiūriu ant laiptų turėklų užsigulęs žmogus. Maniau, kad jam bloga po kraujo davimo ir pati sau mąstau, kaip žmogų gydytojai išleido, jei jam silpna pasidarė? Užkalbinu, klausiu, ar silpna po kraujo davimo? O jis: aš dar nedaviau, dar tik einu duoti.
– O būna silpna?
– Būna. Ir dar kokiems stipriems vyrams.
– Gal labiau psichologiškai?
– Aš manau, kad taip. Yra, žinoma, fiziškai silpnų žmonių. Bet dažniausiai silpna būna psichologiškai. Būna, kad iš piršto kraują paėmus pasidaro blogai net tvirtiems vyrams.
– Kaip dažnai galima duoti kraujo?
– Kas du mėnesius. Vyrai gali duoti šešis kartus per metus, moterys – keturis. Tada jos arba duoda kas tris mėnesius, arba kas du ir daro keturių mėnesių pertrauką. Toks yra reikalavimas, taip saugome ir donorus, ir recipientus.
– Vis kalbame apie tuos, kurie duoda kraujo. O kodėl, jūsų nuomone, yra tokių, kurie neduoda? Mitai, baimė, kad jūs išvešit kraują į užsienį?
– Mitai, baimė... Kiek aš dirbu, nė vienas kraujo lašas nebuvo išvežtas. Kai Ukrainoje prasidėjo kariniai konfliktai, žmonės ėjo duoti kraujo, sakė, gal reikės ukrainiečiams. Bet mes negalime išvežti.
Yra dalis žmonių, kurie kraują pradėjo duoti po to, kai patys ar jų artimi žmonės su tuo susidūrė, kai jiems patiems reikėjo kraujo. Ateina ir sako: ateinu skolą atiduoti. Aš, beje, viena iš tokių. Kai gimiau, mamai perpylė labai daug kraujo.
O būna, kad neduoda, nes bijo kraujo, adatų. Kartais man pikta. Kai tu žinai, kaip reikia kraujo, kokia jo vertė, kaip kažkam jis gyvybiškai svarbus, o tau pasako: aš adatų bijau.
