Nuo paauglystės Povilas jautėsi besiblaškantis tarp dviejų pasaulių. „Visada jaučiausi gyvenantis dvigubą gyvenimą. Viename jų bendravau su gerais žmonėmis, sportavau, visai neblogai mokiausi. Kitame susitikinėjau su nusikalsti linkusiais asmenimis“, – savo istoriją pradeda vyras. Ilgainiui iš dviejų polių jis pasirinko vieną – tą, kuriame nereikėjo paisyti taisyklių.
Gerą jaunuolį prasta kompanija tempėsi paskui – susidėjęs su piktavaliais ilgainiui ir pats pradėjo nusikalsti. Paklaustas, kuo konkrečiai užsiimdavo, atvirauti nenori: „Nesileisiu į smulkmenas, bet beveik viską.“
Pirmas bandymas prilygo palaimai
Susidraugavęs su padoriam jaunuoliui netinkama kompanija, Povilas įjunko į heroiną. Prieš tai jau buvo bandęs kitų narkotinių medžiagų: „18-os pradėjau vartoti heroiną. Prieš tai buvau bandęs amfetamino, „Ecstasy“, žolės, alkoholio. Reiškiausi klubinėje aplinkoje. Buvau atviras viskam – pabandydavau.“
Povilas taip prisimena pirmą pažintį su heroinu: „Sėdėjome mašinoje. Draugas išsitraukė, pabandėm parūkyti. Tai buvo ta pati nusikalsti linkusių kompanija, jos branduolys. Smalsumas darė savo, o ir nebuvo jokių žinių, kas yra tas heroinas – nebuvau matęs tokio su švirkštu bėgiojančio narkomano „paveikslo“.
Smalsumas darė savo, o ir nebuvo jokių žinių, kas yra tas heroinas – nebuvau matęs tokio su švirkštu bėgiojančio narkomano „paveikslo“.
„Apie padarinius tada negalvojau – viskas atrodė nerealu", – prisimena Povilas.
Vyras mano, kad narkotikais mėgino slopinti dėl nuveiktų darbų kilusį sąžinės graužaties jausmą: „Heroiną pradėjau vartoti dėl nejautros. Pavartoji ir viskas – apie nieką negalvoji, nieko nebėra. Galbūt mane užspaudė sąžinė. Sukausi nusikaltėlių, prekiavusių narkotikais, aplinkoje, todėl heroino nereikėjo toli ieškoti.“
Galą su galu sudūrė vogdamas
Pirmą pusmetį pirkti narkotikų Povilui nereikėjo – jų nuolat buvo po ranka: „Iš pradžių mes patys turėjom. Iš kur – nesvarbu. Mokėti reikėjo vėliau. Ir brangiai.“
Jis pats pardavinėjo narkotikus – prekiavo marihuana, amfetaminu, „Ecstasy“.
Turėjo ir darbą. Tiesa, fiktyvų: „Neva dirbau, bet realiai tai buvo sutvarkyti darbo dokumentai, o pačioje darbovietėje pasirodydavau kaip jaunas mėnulis.“
Kai už narkotikus teko pradėti mokėti pačiam, atlygis už darbą tapo pajamų šaltiniu heroinui pirkti. Vis dėlto pinigų Povilui buvo negana – savindavosi svetimus: „Vogdavau. Iš visų. Iš svetimų žmonių, po to – iš namų, artimųjų, darbovietės.“
Vogti vyras mokėjo – plėšimai ir vagystės jau seniai „puošė“ jo gyvenimo aprašymą. „Dar prieš vartojimą plėšdavau. Neskriausdavau bobučių gatvėje, tačiau būdavo žmonių, kurie atrodydavo silpnesni, iš jų atimdavom.“
Heroino rūkymą pakeitė švirkštai: „Savaime taip išėjo. Rūkant, uostant reikalingi didesni kiekiai. Po pusmečio vartojimo nemokamai mums nebeleido patiems turėti narkotikų – reikėjo pirkti. Leistis yra pigiau – mažiau reikia.“
Susidūrė su policija
Povilas neslepia, jog praeityje teko bendrauti su policija. Buvo sulaukęs ir teismo sankcijų: „Man labai pasisekė, kad nepasodino į kalėjimą. Man buvo taikomos ikiteisminio tyrimo sankcijos – po mėnesį pasėdėdavau, tačiau rimčiau – niekad.“
Paskutinis rimtesnis susidūrimas su policininkais įvyko prieš porą metų. Povilas buvo žinomas ir Organizuoto nusikalstamumo tyrimų tarnybai.
Ne pinigai lemia, o pažintys. Kartais gali milijoną turėti, bet jis tau nepadės, jei nežinosi, kam duoti.
Pinigais, anot Povilo, visų nusikaltimų neužglaistysi: „Visada galima rasti išeičių, tačiau manau, kad daugelis istorijų apie policijos korupciją – pasakos. Ne pinigai lemia, o pažintys. Kartais gali milijoną turėti, bet jis tau nepadės, jei nežinosi, kam duoti.“
Šiandien Povilas tikina nežinantis, nei kam reikėtų susimokėti, nei kiek: „Ten – nebe mano pasaulis. Aš juo nesidomiu. Visiškai.“
Nuo problemų bėgo į užsienį
Heroino pasekmes Povilas pajuto po metų. Nutarė emigruoti: „Pamačiau, kad nieko nenuveiksiu gyvenime. Galbūt nesąmoningai, tačiau suvokiau, kad reikia dingti – teisėsauga, tėvai, spaudimas iš aplinkos, kiti reikalai. Supratau, kad esu bėdoje.“
Apie sūnaus problemas žinoję tėvai vargiai tesumojo, ką daryti: „Jie išsigando, pasimetė. Išvykti padėjo mama.“
Svetur Povilas gyveno kelerius metus. Susirado darbą. Heroino nebevartojo, tačiau vis tiek svaiginosi: „Parūkydavau žolės, pasilinksmindavau klubuose. Gyventi tai netrukdė.“
Kūrė verslo planus
Iš naujo heroino Povilas pabandė sugrįžęs į Lietuvą. Su bendraminčiais kūrė verslo planus, drauge įsteigė įmonę. Bet verslininku tapti nebuvo lemta – nors ir buvo įmonės akcininkas, kolegos gražiai paprašė išeiti. „Labiausiai buvo gaila šeimos – tėvų, sesės“, – pasakoja Povilas, prisimindamas nesėkmę.
Kolegos jo šalinosi dėl heroino. Savo bėdos Povilas vis dar nesuvokė – tikėjo savo jėgomis ir ketino pasiekti užsibrėžtus tikslus: „Tuomet dar nesupratau, kad narkomanija yra priklausomybė, liga. Galvojau, kad susitvarkysiu pats – esu pakankamai stiprus. Dabar jau žinau, kas yra atkrytis, kaip iki jo einama. Tai atėjo per patirtį. O tada man niekas nebuvo baisu – aš grįžau užkariauti pasaulio.“
Povilas nutarė imtis veiksmų – jam buvo atlikta detoksikacija, griebėsi prevencijos: „Įsisiuvau tokį implantą, kurį turint, pusmetį pavartojus heroino nieko nejauti. Nors yra būdų, kaip tą implantą „apgauti“.“
Pamatęs, kad tie santykiai kažkur veda, pasakiau jai, kad esu narkomanas, nors tuo metu ir nevartojau. Netgi įspėjau ją, kad daugiau nevartosiu.
Kol Povilui buvo atliekama detoksikacija, žuvo draugas. Jo mirtis vyrą paveikė: „Kad ir kaip buvo, jis mirė dėl narkotikų. Manau, mane tai išgąsdino – vėl nevartojau dvejus metus, lyg ir susitvarkiau socialinį gyvenimą, vėl susiradau darbą.“
Rado meilę
Povilas šventai tikėjo, kad daugiau nevartos. Atrodė, kad gyvenimas iš tiesų ėmė tvarkytis – apie tai liudijo ir vyro širdyje užgimę romantiški jausmai: „Susiradau draugę, įsimylėjau. Kartu apsigyvenome. Pamatęs, kad tie santykiai kažkur veda, pasakiau jai, kad esu narkomanas, nors tuo metu ir nevartojau. Netgi įspėjau ją, kad daugiau nevartosiu.“
Sužinojusi apie mylimojo praeitį, mergina reagavo ramiai – Povilui tai net pasirodė keista: „Manau, moterys mano, kad gali išgelbėti. Kita vertus, sąmoningai jai niekad nenorėjau blogo.“
Pikto draugei nenorėjo, bet gyveno taip, kaip patinka – Povilas vėl ėmė prekiauti marihuana. Netrukus vėl ėmė vartoti pats. Heroiną.
Bandė perdozuoti
Neapsikentusi Povilo įpročių mergina nutarė išsikraustyti. Tai jį įskaudino, vyras pirmąkart pagalvojo apie savižudybę: „Galop ji išėjo. Su tėvais santykiai taip pat buvo labai įtempti. Tada ir pagalvojau, kad neturiu dėl ko gyventi.“
Povilą apniko juodos mintys: „Visą gyvenimą vaikštau peilio ašmenimis. Norėjau pats numirti, kiti norėjo, kad aš numirčiau.“
Vis dėlto, žvelgdamas iš perspektyvos, dabar Povilas svarsto kitaip – jei išties būtų norėjęs mirties, šiandien nebebūtų gyvas: „Dabar atrodo, kad jei to būčiau norėjęs iš tiesų, tai būčiau ir padaręs. Gerai, galime sakyti ir taip – man neišėjo. Bet tada man niekas nebebuvo baisu – nei kad pagaus, nei kad uždarys, nei mirtis.“
Numirti Povilas bandė heroiną užgerdamas vaistais: „Prarydavau arklio dozę vaistų, 3 gramus heroino, eidavau miegoti su viltimi, kad neatsibusiu. O ryte atsikeldavau. Kartais po paros, bet atsikeldavau.“
Tokį kokteilį jis gėrė kelis kartus, tačiau pabudęs apgailestavo tik kartą: „Gydytojai atgaivino. Kažkas mane rado gulintį, iškvietė „greitąją“, jie mane ir prikėlė. Dėl to buvau labai piktas – norėjau medikams pasakyti labai daug negražių žodžių, bet neturėjau jėgų. Man atrodė, kad jie ne į savo reikalus kišasi.“
Tikisi nevartoti
Adatos venoje neįsivaizdavau net baisiausiame košmare.
Apie tai, kad narkomanija yra liga, Povilas sužinojo tik ėmęs gydytis reabilitacijos klinikoje: „Kad esu priklausomas, sužinojau tik 2009-aisiais, kai patekau į reabilitaciją. Tada sužinojau, kad tai – liga, kuri turi savo dėsnius, pasekmes. Iki tol gydydavausi tik detoksikuodamasis.“
„Kiti sako, kad vartodami yra nepriklausomi, kad viskas gerai. Vos pradėjęs badytis aš supratau, kad pakliuvau. Adatos venoje neįsivaizdavau net baisiausiame košmare – to neplanavau“, – vyras suprato patekęs į bėdą.
Iš viso Povilas atkrito tris kartus. Mano, kad tam įtakos turėjo puikybė, visažinystė – jis jautėsi savo gyvenimo šeimininku, turėjo ir darė, ką tik norėjo.
Gydytis bandė kelis kartus: dusyk gulėjo reabilitacijos klinikoje, vienąkart gydėsi pagal Minesotos programą, šiuo metu gyvena priklausomų asmenų reintegracijos į visuomenę centre „Aš esu“.
„Supratimas ateina tik per patirtį. Yra, kam pasiseka nustoti iškart, tačiau tai labiau išimtis nei taisyklė. Nėra lengva sveikti“, – šypsosi Povilas.
Turiu tik patirtį, gyvenimą, nuleistą į klozetą.
Anot jo, svarbiausia sveikimo procese – būti sąžiningu sau ir kitiems: „Nesergantis žmogus gali kartais pabūti nesąžiningas ir nesulaukti jokių pasekmių. Jei aš nebūsiu sąžiningas, atkrisiu.“
Šiandien Povilas bijo pažadėti, kad daugiau nevartos: „Nesu tikras, kad neatkrisiu. Niekada negali būti tikras. Kad nevartosiu įsitikinęs buvau jau du kartus. Bet ir vėl viskas kartojosi. Šiuo metu esu apsisprendęs nebevartoti...“
Svajoja atlyginti skriaudas
Į visuomenę integruotis Povilas bando dirbdamas. Šiuo metu jį galima sutikti vienoje Vilniaus kavinėje: „Dirbu kavinėje, ten padedu tvarkytis. Vaikštau į grupes, kiek tik galiu, padedu bendruomenei. Esu labai užsiėmęs.“
Vyras stengiasi gyventi šia diena: „Iki 31-erių gyvenime buvau pasiekęs viršūnę. Turėjau viską, kas mane darė „laimingą“ – buvau apsirūpinęs, turėjau mylimą žmogų, draugų, su kuriais nebendrauju jau senokai. Dabar apie ateitį stengiuosi negalvoti – yra vizijų, norų, tačiau konkretizuoti neverta. Noriu gyventi čia ir dabar, stengiuosi tai daryti.“
Vis dėlto apie dabartį Povilui kalbėti sunku: „Su šeima beveik nebendrauju, taip pat ir su drauge. Turiu tik patirtį, kelis palaikančius žmones, gyvenimą, nuleistą į klozetą. Galvodamas apie savo nueitą kelią, džiaugiuosi, kad esu gyvas.“
Visą gyvenimą laikiau save draugišku, mylėjau savo šeimą, draugę, o elgiausi atvirkščiai. Tai – priklausomo žmogaus bruožas.
Paklaustas, kokia jo didžiausia svajonė, Povilas trumpam nutyla. Atsako tik pagalvojęs: „Visą gyvenimą laikiau save draugišku, mylėjau savo šeimą, draugę, o elgiausi atvirkščiai. Tai – priklausomo žmogaus bruožas. Labiausiai gailiuosi praradęs tiek žmonių, kurie mane mylėjo, rūpinosi. Mano svajonė – atlyginti jiems skriaudas. Sunku su jomis gyventi.“
Išsikapsto 3 proc. vartojančių
Katalikų Bažnyčios išlaikomame Priklausomų asmenų reintegracijos centre „Aš esu“ nuolat gyvena iki dešimties gyvenimą keisti – sveikti nuo priklausomybės narkotikams – pasiryžusių asmenų. Bendruomenės užsiėmimuose nuolat lankosi ir centre neapsistoję priklausomi asmenys.
Centrui vadovaujantis kunigas Kęstutis Dvareckas tikina, jog pagrindinė sąlyga, norint prisijungti prie „Aš esu“ bendruomenės, – priklausomo asmens noras kovoti su savo liga.
Pagalbos ieškantis narkomanas paramos sulaukti gali kreipęsis į centro darbuotojus. „Kiekvieno atvejis – individualus. Vienus, jei tik turime vietos, iškart apgyvendiname savo bendruomenėje, kiti prieš tai turi gulėti ligoninėje, atlikti detoksikaciją, tretiems tampame tarpininkais ieškodami kitų, juos priimti galinčių, reabilitacijos bendruomenių Lietuvoje“, – pasakoja K.Dvareckas.
Šiuo metu reintegracijos centre „Aš esu“ priklausomi asmenys dalyvauja „12 žingsnių“ programoje, su jais bendrauja psichiatrė, dvi psichologės, socialinis darbuotojas ir pats dvasininkas.
Paklaustas apie dabartines tendencijas, kokiai daliai vartojančių asmenų pavyksta atsitiesti, K.Dvareckas mini pasaulinę statistiką. Anot jos, išbristi iš narkotikų liūno pavyksta vos trims procentams priklausomų asmenų. Vis dėlto kunigas nepraranda vilties.
„Mes stengiamės dėl kiekvieno ir tikime, kad kiekvienas, jei tik geba būti sąžiningas, atviras ir nuolankus priimdamas pagalbą, gali nustoti vartoti. Turim visą būrį draugų ir pažįstamų, kurie savo švarų laikotarpį jau skaičiuoja metais ar dešimtmečiais. Taip pat gausu liudijimų, kad žmogus, bent šiek tiek laiko praleidęs reabilitacijos ar integracijos centruose, jau nebegali ramiai vartoti. Atkrytis, kalbant apie priklausomybių ligas, deja, dažniau yra taisyklė, nei išimtis. Vis dėlto tai yra sveikimo dalis, o ne pasaulio pabaiga“, – aiškina K.Dvareckas.
Palyginti su 2011 m., mirusiųjų skaičius padidėjo 25 atvejais.
Statistika šiurpina
Valstybinio narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenimis, 2012-aisiais Lietuvoje populiariausiu narkotiku 15–64 metų asmenų grupėje išliko kanapės – nors kartą gyvenime jų tikino vartoję 11,9 proc. respondentų. 0,2 proc. respondentų bent sykį gyvenime bandė amfetaminų, kokaino, ekstazio, 0,4 proc. išbandė heroino poveikį.
Higienos instituto duomenimis, 2012 m. nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo mirė 70 asmenų, 66 vyrai ir 4 moterys. Palyginti su 2011 m., mirusiųjų skaičius padidėjo 25 atvejais. Miesto gyventojai sudarė didžiąją dalį mirusiųjų nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų.
Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2012 m. užregistruotos 3006 nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimu.
