Tu – vėžininkė!
Daiva atvirai pasakoja apie išgyventą ligą ir savo patirtis, tačiau savo pavardės viešinti nenori. „Negaliu tverti, kai žmonės ima stebėtis ir netgi šalintis: a, tu vėžininkė! Žinoma, iškart nutraukiu tokį pokalbį sakydama, kad aš pasveikau, tai praeitis, tačiau kaskart leistis būti įžeista nenoriu“, – teigia Daiva.
Kiekviena 50 metų sulaukusi moteris kas dvejus metus turi pasitikrinti dėl krūties vėžio. Krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programos dėka 70 proc. atvejų liga nustatoma anksti.
„O aš delsiau, – pasakoja Daiva. – Draugė vis įkalbinėjo – nueik, nueik. Abejojau, ar kas gali nutikti, giminaitės nesirgo, ilgai žindžiau vaikus... Galiausiai, kai man jau buvo 52-eji, nuėjau. Po mėnesio paskambino iš poliklinikos slaugytoja ir sako – yra pakitimų“.
Dėl tolesnių tyrimų Daiva turėjo kreiptis į onkologą. Tačiau gauti taloną pas gydytoją pasirodė nepaprasta – į Kauno klinikas jų visai nebuvo. Situacija, rodėsi, be išeities. Pažįstama moteris Daivai patarė kreiptis į Onkologijos ligoninę, bet ir ten ji pateko tik po trijų savaičių.
„Manau, turėtų būti nustatyta tvarka, kaip tokios moterys, galėtų patekti pas gydytoją. Gal medikai patys galėtų registruoti? Esi sutrikusi, nes nežinai, kas yra, ko tikėtis ir dar negali patekti pas gydytoją. Tokia būsena sunkiai pakeliama“, – prisimena pašnekovė.
Onkologijos ligoninėje gydytoja apžiūrėjo Daivą ir nusiuntė atlikti echoskopiją. Nors gydytoja padėjo užsiregistruoti, šio tyrimo teko laukti dar apie dvi savaites.
Esi sutrikusi, nes nežinai, kas yra, ko tikėtis ir dar negali patekti pas gydytoją.
„Tyrimas parodė, kad krūtyje yra darinys. Gydytoja padarė biopsiją – adata paėmė ląstelių ir dar po savaitės sužinojau, jog turiu piktybinį auglį. Būtinai reikia operuoti“, – pasakoja moteris.
Tuomet jau viskas vyko greitai: operacija, aštuonios chemoterapijos, reabilitacija, sveikimas...
Reikia ne vien gydymo
Po gydymo jau praėjo šešeri metai. Moteris jaučiasi gerai. Tačiau ligos nustatymo periodą Daiva vis dar prisimena kaip siaubą: „Pacientų šimtai, gydytojai neturi laiko nei kalbėtis, nei raminti, o sužinojus tokią diagnozę ištinka šokas, nežinai nei ką daryti, nei kur eiti, ir niekas nepadeda, neturi ko paklausti. Galėtų būti psichologai, kurie kiekvienai moteriai padėtų“.
Nuo minutės, kai Daiva sužinojo, kad serga, iki operacijos praėjo trys mėnesiai. Šis laikas buvo beprotiškai ilgas. Ir jį reikėjo išgyventi. Moteris teigia, jog padėjo rekolekcijos, – prieš operaciją ji išvažiavo pabūti pas vienuolius jėzuitus.
„Per operaciją ir reabilitacijos metu buvo geriau, nes sutikau daug moterų su panašia liga, padėjome vienos kitoms. Pasikalbėdavome, pasitardavome, kurios žinodavo daugiau, papasakodavo, ko tikėtis, tapo nebe taip baisu. Tačiau pradžia buvo nežmoniškai sunki.
Todėl dabar stengiuosi padėti susirgusioms moterims – papasakoti, kaip viskas vyksta, kad tikrai galima pasveikti, nuraminti, paskatinti pasitikėti gydytoju ir norėti pasveikti. Darau darbą, kurį iš tiesų turėtų daryti specialistai. Tačiau tokių pas mus, deja, nėra“, – pasakoja Daiva.
Nepaisant sunkių išgyvenimų, liga pakeitė jos gyvenimą ir į gera – leido suprasti, ko nori. Ji metė nemėgstamą darbą ir susirado kitą.
„Dabar esu labai laiminga“, – teigia moteris.
Paveikimas – dar ne viskas
„Krūties vėžiu susirgusios moterys turi nemažas galimybes pasveikti. Tačiau gydymo sėkmė priklauso ne tik nuo naujų gydymo technologijų, gydytojų profesionalumo, bet ir nuo to, ar moterį palaiko artimieji, supranta bendradarbiai ir kaimynai, ar ji pilnavertiškai gyvena“, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovė, gydytoja onkologė-radioterapeutė prof. Elona Juozaitytė.
Mūsų visuomenė vis dar bijo kalbėti apie vėžį – moterys bijo prisipažinti, kad serga.
Krūties vėžys – dažniausia moterų onkologinė liga, kasmet ja suserga per 2 tūkst. Lietuvos moterų, visuomenė į sergančiuosius vis dar žiūri su nepasitikėjimu, neretai ir smerkia.
„Daugelis pacienčių ilgo gydymosi laikotarpiu susiduria ne tik su fiziniais ligos padariniais, bet ir su psichologinėmis problemomis, todėl joms labai svarbu ne tik gydymas, bet ir aktyvus artimųjų bei aplinkinių palaikymas, kitų sergančių ir sirgusių moterų pasidalijimas patirtimi ir išgyvenimais“, – teigia Seimo Pirmininko pavaduotoja gydytoja Irena Degutienė.
Todėl buvo pradėtas projektas „Minios balsas“. Jo tikslas – surinkti su liga susidūrusių žmonių ir jų artimųjų mintis, ką reikėtų pakeisti, kad ne tik moterys, bet ir jų artimieji jaustųsi geriau.
Nacionalinės krūties ligų asociacijos prezidentė Aušra Bružienė sako, kad pasiūlymų laukia iki liepos 30-osios. Vėliau darbo grupė juos analizuos, išrinks svarbiausius, kuriuos bandys įgyvendinti visų pirma.
„Mūsų visuomenė vis dar bijo kalbėti apie vėžį – moterys bijo prisipažinti, kad serga, kad pasveiko. Tačiau tai nėra teisingas kelias – jei nekalbėsime apie savo problemas, jų negalėsime išspręsti. Visa „Minios balsas“ projektui pateikta informacija bus konfidenciali – bus griežtai paisoma duomenų apsaugos reikalavimų. Todėl nebijokite pasidalyti net skaudžiausia savo patirtimi, jei manote, kad kažką pakeitus kitos moterys galėtų išvengti panašios situacijos“, – sakė A. Bružienė.
Savo idėjas „Minios balso“ iniciatyvinei grupei galima išsiųsti per visuomeninių organizacijų tinklalapį nkla.lt/minios–balsas arba https://www.eivena.lt/.
