– Kaip Jums buvo diagnozuota liga?
– Kaip dabar prisimenu, 2005 m. birželio mėnesį su draugais per Jonines ilsėjomės prie ežero. Kai žaidėme su kamuoliu, jį gaudydama gavau stiprų smūgį į krūtinę. Skausmas buvo toks, kad net ašaros ištryško.
Maždaug po mėnesio aplink spenelį atsirado įdubimas. Buvau skaičiusi, kad tai negeras požymis, kad tai vėžys. Tačiau dar porą mėnesių tik stebėjau krūtį, bet nieko nedariau. Žinojau, kad reikia pas gydytoją, bet baimė kaustė – nesiėmiau jokių veiksmų. Galiausiai prasitariau apie tai seseriai, kai su ja rugsėjo mėnesį tvarkėme kapus. Ji sureagavo labai aktyviai ir liepė tuoj pat susiruošti ir važiuoti pasitikrinti. Juokauti su tokiais dalykais negalima. Nuvažiavau į Klaipėdą ir diagnozė pasitvirtino.
Aišku, buvo šokas, buvo daug ašarų, medikams teko man nešti valerijono. Gydytojai jau po dviejų dienų mane ketino guldyti į ligoninę ir amputuoti krūtį. Mat padarę echoskopiją nusprendė, kad tai trečia stadija, pereinanti į ketvirtą. Paskambinau draugei, kurios pusseserė taip pat sirgo vėžiu. Ji man surado telefonus Vilniuje ir iškart išvažiavau į Santariškes. Čia medikai mane kiek nuramino: krūties amputuoti nereikia, nebent operacijos metu pasirodys kitaip. Aš nesiderėjau – sakiau, darykite viską taip, kaip jums atrodys.
Operacija pavyko – krūtį man išsaugojo, o ir stadiją pervadino – antra, pereinanti į trečią. Toliau sekė spindulinė terapija, po pusmečio 8 chemoterapijos kursai. Prieš chemoterapiją manęs paklausė, kokią renkuosi – silpnesnę ar stipresnę. Paprašiau stipresnės. Sakė, kad plaukai nuslinks, bet dėl to pernelyg nesijaudinau, juk ataugs. Aišku, kai jie krito, buvo nemalonu, bet tikrai ataugo.
– Kodėl manote, kad vėžys jums pradėjo vystytis dėl smūgio kamuoliu?
– Taip ir gydytojai manė. Sakoma, kad vėžys miega kiekvieno mūsų organizme, tik jam reikia atitinkamų sąlygų, kad pradėtų vystytis. Šiemet kaip tik tyriausi dėl genetikos. Tyrimas patvirtino, kad neturiu paveldėjimo sirgti krūties vėžiu.
Iš tiesų niekada net labai ir nesvarsčiau, kodėl susirgau, kodėl tai nutiko man. Tas smūgis buvo visiškas atsitiktinumas. Vadinasi, toks mano likimas. Taip viską ir priėmiau. Aišku, ne iš karto. Iš pradžių buvo tikrai labai baisu, tačiau po to pagalvojau: gal ne toks baisus tas vėžys, kaip jį piešia. Žinojau, kad nuo šios ligos nepasveikstama, tačiau su ja galima visai sėkmingai ir ilgai gyventi. Aišku, palaikymas buvo iš visų pusių – artimųjų, draugų, kas tuo metu buvo labai svarbu.
Nė neketinau savęs laidoti, juolab kad turėjome šeimos verslą, plėtėmės, taigi reikėjo labai intensyviai dirbti, nebuvo kada sirgti ir dejuoti.
– Nebuvote iškritusi iš darbų net gydymo metu?
– Grįždavau iš Klaipėdos po chemoterapijos ir eidavau valgyti gaminti, kambarius tvarkyti ar daržus ravėti. Ką reikėjo tuo momentu, tai ir dariau. Man pasisekė – neturėjau jokių rimtų komplikacijų. O kai prasidėjo verslo plėtra, tempas pasidarė net dar didesnis nei iki ligos. Ir stresų darbe buvo pakankamai. Aplinkiniai stebėdavosi, kaip aš juos ištveriu sirgdama. Esą jau seniai turėjau neatlaikyti ir numirti. Tačiau aš manau, kad tie stresai kaip tik man padėjo, nes nebuvo laiko galvoti apie savo ligą. Net pamiršdavau, kad sergu. Tai man ir padėjo pasveikti.
Manau, sergant vėžiu, būtina neprarasti gyvenimo tikslo, gyventi toliau. Žinau atvejį, kai moteris, nesiryždama pasidalinti savo našta su kitais, baigė gyvenimą savižudybe. Neatlaikė psichologiškai. Yra labai svarbu neprarasti optimizmo. Tuomet ir kitų raminimai, kad viskas bus gerai, pradės veikti. Imsi jais tikėti. Visada reikia tikėtis geriausios baigties, o ne blogiausios. Reikia išsikelti lozungą – aš neturi teisės mirti, aš turiu gyventi ir aš noriu gyventi.
– Taigi ką gyvenimas su krūties vėžiu iš Jūsų atėmė ir ką davė?
– Žinoma, sveikatos atėmė. Visgi spindulinė terapija, chemoterapija turi savo pasekmes. Nuo jos išsivystė širdies nepakankamumas. Reikia imunitetą pastoviai stiprinti, todėl su moterimis dalinamės įvairiausiais naminiais žolelių receptais. Kraujo spaudimas nėra geras, sąnariai išeina iš rikiuotės. Tačiau išmoksti gyventi su visomis tomis pasekmėmis. Pavargsti nuolat nerimauti dėl savo sveikatos ir tiesiog užmiršti apie ligą. Tik vaistai, kuriuos kasdien reikia gerti, apie tai primena. Aš vėžį vadinu savo draugu, gyvenimo palydovu. Šiuo metu jis miega, ir ačiū Dievui.
O ką davė? Atradau galimybę gyventi ne tik sau, bet ir padėti kitiems. Tai jau tam tikra savanorystės forma. Juk pinigų niekas dabar nedalina, viską reikia pačioms susirinkti, jei norime organizuoti renginius. Turime moterų ratelį, į kurį gali ateiti visi, kam reikia patarimo ar palaikymo. Stengiamės žmones supažindinti su prevencija nuo vėžio, dalyvaujame įvairiose akcijose. Neseniai Šilutėje buvo miesto šventė, kurios metu dalinome žmonės lankstinukus apie įvairių rūšių vėžį, kad žmonės susipažintų. Keisčiausia, kad žmonės ne itin nori apie tai žinoti. Esą aš sveikas, man nereikia. Bet šiandien sveikas, o rytoj jau gali susirgti. Kodėl žmonės nesidomi, kaip apsisaugoti, kad visada būtų sveiki?
– Kaip susibūrė jūsų draugija?
– Dar gydydamasi Vilniuje perskaičiau skelbimą apie vėžiu sergančių moterų draugijos susitikimus. Nuėjau keletą kartų, man patiko, todėl pagalvojau, kad grįžus reikės panašią draugiją įkurti Šilutėje. Aš pažinojau kelias moteris, kitos pažinojo dar kelias, taip ir susirinkome. Iš pradžių tiesiog rinkomės, vėliau ir oficialiai užregistravome draugiją.
– Kokios pagalbos dažniausiai reikia vėžiu sergančioms moterims?
– Labiausiai joms reikia palaikymo. Buvo moterų, kurios bijojo viešumos ir iš pradžių ateidavo pasikalbėti tik su manimi viena, ne iš karto drįso įsilieti į mūsų būrelį. Jos bijojo, kad apie jų ligą niekas nesužinotų, slėpė ją. Kodėl? Žinokite, dar ir šiais laikais nuo sergančiųjų vėžiu bėga kaip nuo raupsuotųjų. Vis dar egzistuoja mitai, kad vėžiu galima apsikrėsti.
Kita vertus, mūsų rate nebuvo moterų, kurių nepalaikytų artimieji ar paliktų vyrai, nors tokių istorijų teko girdėti iš kitur. Pas mus yra keletas moterų su protezais ir viskas tvarkoje jų šeimoje. Geri vyrai pasitaikė.
Dauguma mūsų moterų – dirbančios, o kurios yra pensijoje, važiuoja į Vokietiją senelių prižiūrėti, rankdarbius kuria, gyvena aktyvų, pilnavertį gyvenimą. Mes susirenkame ne dejuoti, o pasipasakoti savo įspūdžius, organizuojame keliones, savo rankdarbių parodas, rengiame Šilutėje paskaitas, kartu švenčiame gimtadienius, turime savo himną susikūrusios. Viena moteris, pavyzdžiui, pradėjo piešti. Prieš tai jos vyras buvo išgeriantis, šeimoje visko būdavo, tačiau kai jis mirė, ji susirado mus ir atrado naują veiklą.
Mums nėra kada nuobodžiauti ir verkti, nors ne visoms lengva. Esame keletą draugių jau ir Anapilin išlydėjusios. Viena moteris dėl to išėjo iš draugijos, nes jai buvo per sunku laidoti drauges. Neištvėrė psichologiškai.
– Kaip pasikeitė Jūsų pačios požiūris į gyvenimą?
– Labiau pradėjau mylėti save. Kiek leidžia finansinės galimybės, dažniau save pamaloninu – kažkur išvažiuoju, ką nors sau nusiperku, kokybiškesnį maistą renkuosi, žiūriu, kad jis būtų kuo natūralesnis. Tiesiog stengiuosi, kad gyventi būtų gera, kad jausčiau komfortą gyvenime. Pagaliau tokį požiūrį ir amžius lemia. Kai jau artėja 60 metų, nebegali sakyti, kad dar viską spėsi. Nebėra laiko atidėlioti. Žinoma, nusiteikusi dar ilgai gyventi, tačiau jau kiek Dievas duos, tiek. Niekada nežinai...
„Liga – tai tik didelis išbandymas Jūsų gyvenimo kelyje. Visada tikėkite, kad esate stipresnės už vėžį, o vidinės ramybės išlaikymas ir buvimas su brangiais žmonėmis kartu su šiuolaikiškos medicinos pasiekimais padeda visiškai pasveikti“, – tokiais žodžiais kreipiamasi į metastazavusiu krūties vėžiu sergančias moteris projekto „Kiekviena diena brangi“ tinklalapyje, kurį rasite čia.
Tokie projektai įgyvendinti daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių, o jų tikslas – pateikti moterims kuo daugiau informacijos ir patarimų apie ligą, jos gydymą, gyvenimo būdą sergant, santykius su artimaisiais ir moters psichologinę būklę. Nors tinklalapis skirtas metastazavusiu krūties vėžiu sergančioms moterims, naudingos informacijos ras bet kokia vėžio forma sergantis asmuo ar jo artimieji.
Specialistai kviečia neleisti vėžiui užvaldyti Jūsų gyvenimo. Jūs tebesate ir gyvenime yra tiek daug ką mėgti ir mylėti. Pradėkite maksimaliai naudotis kiekviena minute, po to – kiekviena diena, kiekvienu mėnesiu, kiekvienais metais. Kiekviena diena brangi.
Kviečiame moteris, kurios gydosi metastazavusį krūties ar kitokios rūšies vėžį arba yra jį įveikusios, pasidalyti savo istorija! Rašykite mums arba atsiųskite savo kontaktus susisiekti el. paštu gyvenimas@15min.lt.
