Kaip savivertė susijusi su laisve rinktis
Pasak R.Mažionienės, pirmiausia reikėtų išskirti, kad pasitikėjimas savimi ir savivertė nėra tas pats. Savivertė – žmogaus vidinis turinys, paremtas jo paties vertybėmis. Sveikas pasitikėjimas savimi – gebėjimas, remiantis savo saviverte, įveikti baimes ir eiti išsikelto tikslo link. Jis susiformuoja tuomet, kai žmogus jau turi pasikartojančią sėkmės patirtį tam tikruose veiksmuose. Patirtimi nepagrįstas pasitikėjimas yra iliuzija, kuri gali labai skaudžiai nudeginti mūsų savivertę bei pridaryti bėdų tiek mums patiems, tiek aplinkiniams.
„Visos mūsų gyvenimo problemos dažniausiai susijusios su saviverte. O kas yra problema? Problema mes vadiname situaciją, kurios sprendimo nežinome. Žmogus, kurio savivertė žema, nėra užtikrintas, kad jis apskritai gali rasti sprendimą, nes jaučiasi patalpintas į tam tikrus mąstymo rėmus, priklausomas nuo kitų, suvaržytas aplinkybių. Ši nuostata keičia hormonų balansą organizme, o pastarasis savo ruožtu paveikia mūsų biochemiją, mikroelementų ir vitaminų pasisavinimą, vadinasi, turi tiesioginę įtaką mūsų fizinei sveikatai.
Žmogus paprastai gerai jaučiasi, kai yra laisvas rinktis. Tačiau ši laisvė atsiranda tik tuomet, kai mes prisiimame atsakomybę už savo pasirinkimus ir vykdome savo įsipareigojimus tiek prieš save, tiek prieš aplinką, atsisakome kontrolės ir pasikliaujame Dievu, aukštesne jėga arba likimu. Kitaip tariant, atlikę darbą tiesiog atsipalaiduojame ir pasikliaujame situacija. Pasitikėjimas savimi neturi nieko bendra su kontrole, kaip dažnai manoma. Pasitikėjimas savimi – tai atsakomybė už savo veiksmus“, – aiškino pašnekovė.
Pavyzdžiui, jeigu žmogus nuolat gyvena vidinėje įtampoje, jam trūksta gyvenimo džiaugsmo, padidėja jo jautrumas probleminėms situacijoms, tuo prasčiau jis susigaudo jose ir paprastai pradeda kelti įtampą aplinkui, nes tam, kad jis susivoktų savyje, jam reikia tokios pačios įtampos išorėje, kokia yra jo viduje. Visa tai turi savo išraišką kūne – silpnėja skydliaukės veikla, trinka virškinimas, kraujotaka, medžiagų apykaita, smegenų funkcijos ir pan.
Tokį elgesį su vaiku aš netgi priskirčiau psichologiniam smurtui, nes vaikas priverstas pasitikėti žmonėmis, kurie jį apriboja, nes yra nuo jų priklausomas.
Kodėl vaikas serga peršalimo ligomis
Turbūt ne naujiena, kad mūsų savivertė pradeda formuotis dar vaikystėje. Pavyzdžiui, kai vaikas grįžta iš mokyklos ir pasakoja, kad kažkas nepasisekė, tėvai gali jį paguosti, paskatinti, o gali, kad ir su užuojauta, pasakyti: „Na va, ir vėl tau viskas blogai, ir vėl tau nesiseka.“ Akivaizdu, kad šis sakinys dar labiau pažemina vaiko savivertę. Kalbant faktų kalba, tėvai teisūs, bet jie neleidžia vaikui išgyventi tam tikrų emocijų – liūdesio, nepasitenkinimo, kitaip tariant, vaikas yra slopinamas. Be to, apribojamas jo mąstymas – vaikas tarsi gauna patvirtinimą, kad jam visada nesiseka.
„Tokį elgesį su vaiku aš netgi priskirčiau psichologiniam smurtui, nes vaikas priverstas pasitikėti žmonėmis, kurie jį apriboja, nes yra nuo jų priklausomas. Iš prigimties vaikai viduje jaučia begalinį veržlumą, norą eiti, patirti, atrasti, pažinti, bet gali būti slopinami pačių artimiausių žmonių.
Tai blokuoja plaučių darbą, dėl to dažnai siaurėja krūtinės ląsta, vaikas dažniau serga kvėpavimo takų ligomis, gali netgi išsivystyti astma. Taip pat prasideda įvairios odos ligos, nes plaučių sutrikimai glaudžiai susiję su oda“, – tikino kūno terapeutė.
Taip pat vaikus žeidžia, kai tėvai nesilaiko jiems duoto žodžio. Pavyzdžiui, buvo kažkas pažadėta, bet atšaukta dėl svarbesnių reikalų. Nors argumentai paprastai būna logiškai labai pateisinami, tarkime, darbas, vaikui vis tiek skaudu ir tai paveikia jo savivertę: man pažadėjo, aš pasitikėjau, atsivėriau, bet mane išdavė. Šis nusivylimas vėlgi atsispindi kūne. Vaikas pyksta, bet pasakyti, kad pyksta, negali, o dažnai ir nesuvokia. Vėliau jis tampa žmogumi, kuris prie visų taikosi, visur ir viskas jam gerai, visi žmonės mieli. Bet realybėje taip negali būti, tai byloja apie tai, kad žmogus mano neturintis pasirinkimo.
Anot R.Mažionienės, paprastai tokių žmonių pečiai būna pakelti, tarsi marionečių, valdomų virvutėmis. Atrodo, tik stumtelėsi juos ir jie atšoks į šoną. Jie atrodo visada labai linksmi, žaismingi, bet viduje neleidžia sau būti savimi ir apie nieką neturi savo nuomonės. Senatvėje tokie žmonės dažniau serga Alzheimerio liga.
Virškinimo sutrikimai ir kitos ligos
Kūno terapeutės teigimu, šiais laikais dažni virškinimo sutrikimai susiję su saulės rezginio, kuris laikomas žmogaus valios centru, spazmu.
„Spazmas atsiranda, kai aš negaliu pasielgti taip, kaip norėčiau, arba kai negaliu sugalvoti sprendimo, o laikas spaudžia. Spazmas trikdo kraujotaką, tuomet ima trikti ir medžiagų apykaita, prastėja virškinimas, keičiasi mikrobiota. Nuo didelio streso žūsta apie 30 proc. gerųjų bakterijų, o nuo jų priklauso mūsų psichologinė pusiausvyra. Ne veltui, patyrus stresą, rekomenduojama išgerti probiotikų. Jie šiuo atveju veikia kaip antidepresantai.
Taip pat skrandžio problemos susijusios su neleidimu sau norėti, t. y. kai kasdienė veikla gerokai skiriasi nuo tos, kuriai žmogus linkęs iš prigimties. Kai mes negalime laisvai rinktis, kyla vidinė agresija, dėl kurios gali išsivystyti opaligė. Skrandžio opaligė susijusi su vidine agresija dėl nepatenkintų norų, o dvylikapirštės žarnos opaligė – dėl veiklų neatitikimo (pavyzdžiui, žmogus iš prigimties yra idėjų generatorius, o pasodinamas į buhalterio vietą).
Net patys gražiausi jausmai, jeigu jie užslopinami, darosi agresyvūs. Tai galima palyginti su saulės šviesa, besiskverbiančia pro didinamąjį stiklą. Ji tampa ugnimi ir gali viską aplinkui sudeginti. Taip ir žmogus iš prigimties gali būti pozityvus, bet jeigu jis įspraudžiamas į netinkamus rėmus, darosi agresyvus“, – pasakojo pašnekovė.
Širdies ir kraujagyslių ligos, pasak kūno terapeutės, susijusios su vidinio tikėjimo stoka. Jeigu žmogus komfortą savo viduje susikūrė remdamasis tik išoriniais pasiekimais ir sėkminga veikla, nors jam gali atrodyti, kad viskas gerai, iš tiesų jis gyvena baimėje, nes jaučiasi priklausomas nuo aplinkos: bijo suklysti, nerimauja dėl ateities, dėl to, ką apie vieną ar kitą jo poelgį pagalvos aplinkiniai. Jis niekada neatsipalaiduoja. Šis spazmas ilgainiui gali baigtis infarktu arba insultu.
„Žmogus yra ir kūnas, ir psichika, ir siela. Ir visoms šioms sritims reikia skirti dėmesio. Todėl dažnai siūlau žmonėms aprašyti savo svajonių gyvenimą akcentuojant tris sferas: aš ir mano svajonių veikla; aš ir mano svajonių namai, santykiai; aš ir mano svajonių aš. Visi šie aspektai yra lygiaverčiai. Kai kasdien skiriame vienodai dėmesio visoms šioms sferoms, viduje atsiranda balansas, žmogus jaučiasi sveikesnis.
Širdies ir kraujagyslių ligos, pasak kūno terapeutės, susijusios su vidinio tikėjimo stoka.
Pavyzdžiui, aukštas kraujospūdis – tai laimės laukimas ateityje: dar truputėlį pakentėsiu ir tapsiu laimingas. O tas truputėlis niekada nesibaigia, nes žmogus taip įsibėgėjo į ateitį, kad negali sustoti ir pažvelgti į save. Tokiu atveju labai padeda įvairios kūno praktikos, nes per kontaktą su kūnu žmogui lengviau save pajausti ir sustoti, taip pat gelbsti šokiai, ypač poroje“, – patarė pašnekovė.
Mąstyti pozityviai reikia pastangų
Pandemijos akivaizdoje itin didele vertybe tapo gera imuninė sistema. R.Mažionienės teigimu, ji susijusi su vidine aistra gyvenimui.
„Būtent peržengimas per savo baimę vardan tam tikro tikslo, kuris tau suteiks vidinį pasitenkinimą, ir yra aistra gyvenimui. Tuomet vidus „persikrauna“. Ne veltui po ligos mes jaučiamės gerai, aiškiau pradedame viską aplinkui matyti, atsiranda gyvenimo džiaugsmas, nes sudega vidinė agresija, kuri sukelia nusivylimus, apatiją. Tačiau kai mes esame gyvenimo aistroje (turiu omenyje ne pasiekimus, o vidinę būseną, gyvenimą iš širdies), agresiją sudeginame noro realizavimo metu. Tuomet nereikia ir sirgti“, – teigė lektorė.
Pasak jos, evoliuciškai mums daug lengviau užfiksuoti negatyvią informaciją, t. y. kas yra blogai. Ne todėl, kad iš prigimties esame pesimistai. Tiesiog tokiu būdu gauname patirtį, kuri svarbi mūsų išgyvenimui. Tai sveikas savisaugos instinktas. Tačiau norint fiksuoti pozityvius dalykus, reikia įdėti pastangų. Kiek žmogus sąmoningas, galima spręsti pagal tai, kiek jis gėrio mato savo gyvenime, neignoruodamas ir negatyvių situacijų.
Kiek žmogus sąmoningas, galima spręsti pagal tai, kiek jis gėrio mato savo gyvenime.
„Pozityvui fiksuoti siūlau kuo dažniau apsirašinėti, o vėliau ir skaitinėti savo džiaugsmo ir pasiekimų akimirkas, prisiminti visus pojūčius ir emocijas. Nepamiršti šventiškai paminėti sėkmingų veiklos etapų. Pasiektas norimas rezultatas stiprina vidinį pilnatvės jausmą, tuomet jaučiamės laimingi. Taip pildosi žmogaus vidinis turinys ir auga savivertė.
Jei ateina mintys, kad kažkas nepavyko ar negalime kažko padaryti, siūlau susirašyti sąrašą 100 darbų, kuriuos jau mokame atlikti meistriškai. Dėl gyvenimo tempo ir didelės įtampos dažnai nustojame vertinti tai, ką mokame. Šis pačių sudarytas sąrašas padės suprasti, kad nepasitikėjimas savo jėgomis neturi jokio pagrindo.
Labai svarbu šalia savęs turėti asmenis, kurie jus palaiko. Tada nekils minčių, kad gali nepasisekti. Dažnai mes žinome, ką daryti, tačiau pristinga jėgų. O kad jų būtų, būtina retsykiais atlikti reviziją savo viduje ir suderinti savo veiksmus ir tikslus su savo vertybėmis. Nebijokime bandyti, klysti ir pasitaisyti. Savivertės auginimas – viso gyvenimo procesas“, – teigė pašnekovė.
Ką daryti?
Taigi savivertė auga tuomet, kai mes patys jaučiamės santarvėje su savimi, todėl būtina skirti laiko tiek fiziniam ir emociniam atsipalaidavimui, tiek minčių higienai. Tuomet gyvenimas tampa prasmingas ir džiaugsmingas.
„Kasdien mums reikia bent pusvalandžio, kurio metu gautume naujų žinių, kurias galėtume patikrinti praktikoje. Kai turime labai daug žinių ir mažai praktikos, atrodo, kad viską žinome, bet nesame šių žinių išmėginę, todėl viduje susikuriame iliuziją, kad mokame, o realiai, kai liekame vieni akistatoje su gyvenimu, kyla didžiulė baimė. Todėl reikia nebijoti svajoti, nebijoti savo svajones surašyti ir nebijoti judėti savo svajonių link, nes tik veikdami galime išgryninti, ar tikrai judame ta kryptimi, ar veiksmas iš tiesų suteiks norimą jausmą, dėl kurio mes iš viso pradėjome tai daryti.
Reikia nebijoti svajoti, nebijoti savo svajones surašyti ir nebijoti judėti savo svajonių link.
Visada primenu žmogui, kad jeigu jam neįdomu su savimi, su juo gyventi taip pat neįdomu. Todėl siūlau užpildyti tokią lentelę: ką aš moku daryti; ką aš galvoju, kad moku daryti; ką norėčiau išmokti daryti. Ir tuomet pradedi veikti, užuot laukęs aplinkybių.
Žmonės turi įdomią iliuziją – aš medituosiu, ir visi mano norai realizuosis savaime. Ne. Reikės įdėti lygiai tiek pat darbo, bet tu jausi, kad yra susiklosčiusios pačios geriausios aplinkybės šiam norui įgyvendinti“, – tikino kūno terapeutė.
Mūsų savivertę augina ir nuostata kiekvieną dieną padaryti ką nors gera kitiems: jeigu atėjai į tam tikrą vietą, po tavęs turi būti geriau ir gražiau. Tai labai svarbu emociniam pasitenkinimui, nes kiekvienas iš mūsų turi poreikį būti reikalingu.
Dar vienas patarimas – aiškiai suformuluoti savo gyvenimo tikslus. Tai gali būti ir paprastas dienos tikslas – pavyzdžiui, nugyventi emociškai maksimaliai pripildytą dieną. Tačiau vakare būtina padaryti analizę: ar pavyko, gal galėjau dar kažką padaryti, gal vis dėlto tam tikrus savo poreikius nustūmiau į šalį, kaip dėl to jaučiausi, ar veiksmas, dėl kurio tai padariau, iš tiesų buvo to vertas. Antraip kaupsis nepasitenkinimas.
Kasdien mums reikia bent pusvalandžio, kurio metu gautume naujų žinių.
„Jeigu mes darome teisingas išvadas, sergame vis mažiau, nes mūsų savivertė yra adekvati. Tuomet mes jaučiame: jeigu aš esu šioje Žemėje, jau esu vertas meilės, nes kitaip manęs čia nebūtų. Aš esu kaip faktas ir kitiems teks jį priimti. Ir jeigu kitas žmogus yra Žemėje – ne man spręsti, ar jam būti. Jis taip pat vertas meilės. Tik toliau jau seka ribų klausimas – mūsų gyvenimo matymas sutampa ar ne.
Mums nereikia vienas kito keisti, mums reikia gyventi savo visavertį gyvenimą. Kai mes esame gerame santykyje su savimi, šį jausmą transliuojame ir į aplinką“, – apibendrino R.Mažionienė.
