Budistinė alegorija pasakoja apie moterį, kurios vienintelis sūnelis mirė. Laikydama vaiko kūnelį ant rankų, ji ėjo pas visus kaimynus, prašydama bent kokių vaistų, nors kokios pagalbos, kad tik jos vaikas vėl gyventų. Kažkas jai patarė eiti pas Budą. Išminčius liepė, kad kenčianti motina atneštų jam garstyčių sėklų iš tų namų, kuriuose nė vienas šeimos narys nėra palaidojęs vaiko ar draugo, tėvo, mamos ar sutuoktinio. Moteris padarė, kaip liepta: apėjo daugybę namų, tačiau Budos prašomo vaisto taip ir nerado. Nes nebuvo šeimos, nepatyrusios netekties. Toks yra vienas iš pagrindinių budizmo principų: netektis – neišvengiama. Mirtis – tikroji gyvenimo kaina.
Ne tik budistai tiki, kad prasmę gyvenimui suteikia mirtis. Tą patį mano ir psichologai – iš širdies, iš visos savo esmės gelmių gyvena tik tas, kas aiškiai įsisąmonina savo būties baigtumą. Artimųjų netektys tik paskatina šį procesą.
Artimo žmogaus mirtis sukelia tokį skausmą, jog atrodo, kad niekada nepavyks atsigauti, niekada gyvenimas nebus toks, koks buvo. Ir nors teoriškai viską žinote apie netektį, nors ir suprantate, kaip tai natūralu ir gyvenimiška, iš tiesų nežinote nieko – tol, kol asmeniškai su ja nesusiduriate. Staiga pasijuntate it valtelė, blaškoma audros. Viskas aplinkui netenka prasmės.
Į skausmą mes visi reaguojame savaip, todėl nėra dviejų vienodai kenčiančių žmonių.
Netekties sielvartą pirmiausia patiria kūnas. Sunku kvėpuoti ir judėti, svaigsta galva, neįmanoma susikoncentruoti ar ilgesnį laiką išlaikyti dėmesio. Negalite užmigti, negalite valgyti. Tuo pačiu metu jūsų jausmai susijaukia it neišnarpliojamas kamuolys – viskas viduje tarsi įšąla, tačiau, nepaisydama to, esate labai jautri ir skausmingai reaguojate į netikėčiausias detales. Galite būti sutrikusi, pikta, išsigandusi, jausti kaltę ar aštrų skausmą. Juk ryšys, siejęs jus su artimu žmogumi, buvo stiprus ir gilus – jam nutrūkus, turi likti gili žaizda. O žaizdas skauda. Į skausmą mes visi reaguojame savaip, todėl nėra dviejų vienodai kenčiančių žmonių. Kad ir kaip sunku būtų, psichologai pataria nepamiršti – viskas, kas vyksta su jumis netekties metu, yra normalu ir natūralu.
Bendravimo džiaugsmas ir netekties sielvartas – dvi tos pačios monetos pusės. Kaip mirtis yra gyvenimo kaina, taip sielvartas – kaina tos laimės, kurią patyrėte būdami drauge. Ir nors kiekviena netektis ant žmogaus gyvenimo meta šešėlį, visos kitos spalvos ima atrodyti kur kas ryškesnės ir intensyvesnės.
Sielvartu prasideda gijimas
Tikras, gyvas gedėjimas žodžiais nenusakomas. Tačiau tiesa, kad laikui bėgant žaizdos gyja, jausmai rimsta, o protas galiausiai pripažįsta būtąjį laiką.
Sielvartas, kad ir koks stiprus būtų, jau yra gijimo proceso dalis. Psichologas Colinas Murray Parkesas yra vienas iš daugelio, aprašiusių gedėjimo procesą: jo manymu, išgyvenę pirminį šoką ir neigimą („Negaliu patikėti, kad jis mirė“), patiriame neviltį, sumaištį ir ilgesį, kol galiausiai prisitaikome prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Žinoma, sausa teorija ir lieka sausa teorija. Tikras, gyvas gedėjimas žodžiais nenusakomas. Tačiau tiesa, kad laikui bėgant žaizdos gyja, jausmai rimsta, o protas galiausiai pripažįsta būtąjį laiką.
Gedėjimas – gana aktyvus procesas. Ir nors jums gali atrodyti, kad apimta sielvarto esate bejėgė, jūsų fizinės ir psichinės galios dirba visu pajėgumu. Kiekvienas žmogus jas naudoja skirtingai. Kad ir kaip neįtikėtinai tai skamba, tačiau, viską ištvėrusi, tapsite stipresnė ir išmintingesnė. Ir kupina tos didelės ramios vidinės šviesos, kurios negalėsite nei iki galo pažinti, nei įvardyti. Gebėsite suprasti tuos, kurie kenčia. Pasikeis ir jūsų vertybės, ir gyvenimo filosofija.
1. Pripažinkite ir gerbkite savo sielvartą. Su dėkingumu priimkite artimųjų ir draugų siūlomą pagalbą – laukia laidotuvių, šarvojimo rūpesčiai, bažnytinės apeigos, gedulingi pietūs... Būtinai dalyvaukite laidotuvėse. Pabėgusi iš šarvojimo salės, neišvengsite duriančio skausmo. Išsinešite jo dar daugiau, o jūsų psichikai bus sunkiau pripažinti netekties faktą. Kalbėkite apie žmogų, kurio netekote. Ir užsisklęskite vienumoje, mąstydama apie jį. Nes reikia tiek vieno, tiek kito. Nebijokite pasiduoti ritualams, jei jų norisi: deginkite žvakes, vartykite nuotraukų albumus, lankykite kapą ar artimojo žūties vietą, jei tai buvo nelaimingas atsitikimas.
2. Ieškokite būdų skausmui išreikšti. Gal norėsis piešti, gal – kurti eilėraščius, lankytis bažnyčioje ar puoselėti pasodintą medelį. Nemažai labdaros organizacijų, paramos fondų, savigalbos grupių buvo sukurta, siekiant įprasminti patirtą sielvartą.
3. Rūpinkitės savimi taip pat nuoširdžiai, kaip pasirūpintumėte sužeistu gyvūnėliu. Nepamirškite valgyti ir sportuoti – sportas pakelia nuotaiką. Galbūt pirmą kartą bėgdama parko takeliais apsipilsite ašaromis, tačiau ilgainiui darysis vis lengviau ir lengviau. Stenkitės laikytis įprastos rutinos, tvarkykite namus, nors netektis kiekvieną darbą, ypač pirmosiomis dienomis, nuspalvins kita spalva. Susitikite su draugais. Daugelis žmonių tik patyrę gilų netekties skausmą supranta, kokie jie stiprūs ir kiek daug gali pakelti.
4. Prisitaikykite prie pasikeitusio pasaulio. Tam prireiks pastangų, drąsos ir laiko. Beje, kur kas daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Sielvartas – sunki būsena (net pats žodis kilęs iš junginio „sielos vartymasis“). Žmonės, norėdami, kad šis sunkumas kuo greičiau pasibaigtų, tampa nekantrūs ir įsitempę laukia, kada visa tai baigsis. Sielai gyti reikia ne dienų ir savaičių, o mėnesių ir metų. „Nestumk savo upės“, – yra perspėjęs vienos iš psichoterapijos krypčių pradininkas Fritzas Perlsas.
Skubėti nėra kur – jausmų pasaulis turi savo taisykles ir savo tempą. Svarbiausia – kol jūsų širdis gyja, nieko svarbaus nespręskite. Tai tikrai blogas laikas keisti darbą ar gyvenamąją vietą, emigruoti, parduoti nekilnojamąjį turtą ar nutraukti svarbius santykius. Beje, kol kas geriau neužmegzti ir jokio naujo rimtesnio ryšio, nebent to reikalauja aplinkybės.
5. Vėl į priekį. Tam, kad pasaulis grįžtų į savo vietą, o gyvenimas prasmingai susidėliotų, jums nereikia pamiršti mirusio žmogaus. Kaip tik priešingai: pasveiksite tuomet, kai tiek pati netektis, tiek tas, kurio netekote, taps jūsų kasdienybės dalimi. Tokios kasdienybės, kurioje jau neskauda, tik ilgu ir šviesu. Ir gera nuo minties, kad žmogus, kurį mylėjote, visada liks jūsų širdyje. Nes mirtis – tai gyvenimo, bet ne santykio pabaiga. Kiekviena iš mūsų širdyje nešiojamės savo mirusiuosius. Ryšiui su jais palaikyti yra daugybė ritualų. Apsilankymas kapinėse, nesvarbu, per Vėlines ar savaitgalį – vienas iš jų.
