Kaunietė Greta, kartu su vyru ketinusi įsivaikinti, susidūrė su problema: dėl to, jog sirgo pogimdyvine depresija, negavo pažymos iš psichiatro.
Nedideliame Lietuvos mieste gyvenanti Reda, maždaug prieš šešerius metus po skyrybų ieškojusi psichologo pagalbos, vėliau negalėjo savo vardu užregistruoti ginklo.
Dar vienos pašnekovės, Ritos, nuomone, problema yra ne tik pažymos, bet ir požiūris į sunkumus išgyvenančius žmones.
Tai – asmeninės patirtys žmonių, kurie tvirtai sako, kad daugiau niekada nepravers valstybinių psichikos sveikatos centrų durų. Tai, kad ši problema egzistuoja, patvirtina ir psichiatrai bei psichologai. Tačiau taip pat teigia, kad situacija keičiasi, o savo teises turėtų ginti ir patys žmonės.
Sunkiai išgyveno skyrybas
Nedideliame Lietuvos mieste gyvenanti Reda į specialistus kreipėsi po skyrybų.
Moteris sunkiai išgyveno sutuoktinio neištikimybę ir po to vykusias skyrybas.
„Tai buvo maždaug prieš šešerius metus. Supratau, kad man reikia pagalbos. Kreipiausi į psichologą. Man buvo depresija, todėl pusmetį gėriau vaistus. Tuo viskas ir baigėsi, pasveikau“, – pasakojo Reda.
Praėjus maždaug penkeriems metams moteris norėjo užregistruoti sūnaus ginklą savo vardu (sūnus tuo metu buvo užsienyje).
„Tačiau negavau pažymos iš psichiatro, nes kortelėje buvo įrašas. Bandžiau aiškinti, kad tai buvo situacinė depresija, kad taip reagavau į situaciją šeimoje, tačiau niekas nepadėjo“, – kalbėjo Reda.
Išgyventa depresija tapo barjeru norint įsivaikinti
Greta su vyru gyvena Kaune. Prieš keletą metų po gimdymo moteris išgyveno pogimdyvinę depresiją.
„Dvejus metus apie tai nesupratau pati, maniau, kad esu tiesiog išsekusi, šeimos gydytoja nieko nepastebėjo ir nepasiūlė. Galiausiai pati suvokiau, kad kažkas negerai. Ėmiau ieškoti pagalbos, pasisakiau šeimos gydytojai, ji nusiuntė pas psichiatrą. Jis rekomendavo psichoterapiją. Tuo metu neturėjau pinigų, o nemokamai nebuvo. Todėl man pasiūlė gerti vaistus“, – savo istoriją pasakojo Greta.
Vaistai moteriai padėjo, tačiau kortelėje atsirado įrašas apie lengvos/ vidutinės formos depresiją.
Kai iš nedidelio Žemaitijos miesto moteris atsikraustė į Kauną, rado galimybių ir psichoterapijai.
Jei būčiau žinojusi, kad dėl to įrašo bus tokios pasekmės, būčiau ėjusi arba privačiai, arba nėjusi visai, – teigė pašnekovė.
„Po truputį vaistų atsisakiau. Metus jų jau nebegeriu. Psichoterapijos seansai padėjo ne tik įveikti sunkumus, bet ir išsaugoti šeimą. Dabar su vyru nutarėme pasvarstyti apie įsivaikinimą, baigti specialius kursus. O tam reikia pateikti dokumentus, tarp kurių – ir psichiatro pažyma. Nuėjusi pas psichiatrą sužinojau, kad aš patenku į sąrašą negalinčių įsivaikinti.
Kodėl? Nes sirgau pogimdyvine depresija?! Tik tada, kai praeina treji metai po vaistų vartojimo, gauni galimybę praeiti kažkokią komisiją. Bandysiu į tą komisiją kreiptis anksčiau.
Jei būčiau žinojusi, kad dėl to įrašo bus tokios pasekmės, būčiau ėjusi arba privačiai, arba nėjusi visai“, – teigė pašnekovė.
Pasak Gretos, po vizito pas psichiatrą dėl pažymos ji pasijuto tarsi būtų padariusi kažką blogo ieškodama pagalbos ir spręsdama savo problemas.
Įrašo kortelėje neliko
„Lietuvoje yra toks terminas – „nepriekaištinga reputacija“. Ji reikalinga norint dirbti tam tikrose struktūrose, o kartais – ir privačiame sektoriuje. Įrašas dėl lankymosi pas psichiatrus padeda tašką nepriekaištingai reputacijai. Tačiau tie įrašai – tik iš valstybinių medicinos įstaigų. Privačios jų nerodo ir neprivalo rodyti.
Tačiau jei toks įrašas valdiškoje įstaigoje yra, su juo nepadirbsi kai kuriuose darbuose. Bet juk jei sergi, nėra ko skųstis. Yra tarnybos, kuriose ir negali dirbti sirgdamas. Žmogus be rankų gi nesiskundžia, kad negali būti siuvėju“, – sakė dar viena 15min pašnekovė Lina.
Linai teko lankytis Psichikos sveikatos centre, tačiau jos kortelėje įrašo apie tai nėra.
„Galbūt todėl, kad aš kreipiausi tik dėl konsultacijos, ne dėl gydymo. Būtent gydymas ir gali pakišti koją“, – teigė Lina.
Problema – ir visuomenės požiūris
Savo istorija su 15min GYVENIMU pasidalijo ir Rita. „Septyneri paskutiniai santuokos metai buvo tokie, kad be jokio hiperbolizavimo ir labai atsakingai sakau: perėjau asmeninį Aušvicą. To pasekmė – depresija.
Visada bet kokias problemas įveikdavau pati, tačiau šios – supratau aiškiai – pati aš neįveiksiu. Nes tai liga. Liga, kuri nepavaldi mano norams, mano racionaliam ir tebeveikiančiam protui. Aiškiai supratau anksčiau girdėtą pasakymą, kad lūžusios kojos be gipso neišgydysi“, – pasakojo Rita.
Drąsos kreiptis į specialistus moteriai nereikėjo, nes, pasak jos, baisiau už tą būseną šioje žemėje nėra nieko.
Rita taip pat kreipėsi į draugus, kurie jau buvo susidūrę su depresija ir gelbėjo savo vaikus, seseris ir pan. Gavusi rekomendacijų nuėjo į vieną Kauno psichikos sveikatos skyrių, pas rekomenduotą centro vedėją.
Tada gavau atsakymą: viskas su jumis aišku, jūs mūsų pacientė iki mirties.
„Klausimų nebuvo daug. Pirmasis – nemiegate? Antrasis – ar apsiverkiate žiūrėdama filmus? Į abu klausimus atsakiau teigiamai. Tada gavau atsakymą: viskas su jumis aišku, jūs mūsų pacientė iki mirties.
Išrašė trijų pavadinimų vaistų arklinėmis, kaip vėliau sužinojau, dozėmis ir atsisveikinome.
Vaistų aš nepirkau. Žinojau, kad niekada čia nebegrįšiu ir lapelį su kito vizito data išmečiau į šiukšlių dėžę“, – sakė moteris.
Po tokių gydytojos žodžių Rita pasijuto sugniuždyta. Norėdama atsikovoti nors menką viltį, ji susirado gydytoją privačioje klinikoje tikėdamasi, kad čia bus geriau.
„Ateinu. Sėdi gražuolė gydytoja, koja ant kojos, atsilošusi aksominiame fotelyje, tiesiai prieš nosį man suka koją, ant kurios prabangūs itališki odiniai batai.
Ši užduoda daugiau klausimų. Paskui sako: jei norite pasveikti, pirmiausia turite sau pripažinti, kad esate beviltiškai nelaiminga.
Bandžiau priešintis, aiškinti, kad man buvo nelengva santuokoje, bet nelaiminga aš tikrai niekada nesijaučiau. Taip, dabar, kai sergu, aš apskritai neturiu jokių emocijų. Tačiau tai ne aš, nes mano antroji prigimtis yra džiaugsmas“, – vizitą pas gydytoją prisiminė Rita.
Tada gydytoja pasiūlė: kai pripažinsite, kad esate nelaiminga moteris, tada ateikite, dirbsime; kelias labai ilgas, labai skausmingas, gal padės, gal ne.
„Buvo ir dar vienas bandymas privačioje psichiatro konsultacijoje. Ilgi pokalbiai, daug klausymo ir girdėjimo, atrodė viskas kaip ir gerai.
Tačiau su kiekvienu vizitu ėmiau jaustis vis blogiau, nes kas kartą turėjau pasakoti tuos pačius dalykus – gydytojas jų neatsimindavo. Maža to, bandydavo atsakyti už mane į klausimus, vadovaudamasis, panašu, ankstesnių ligonių patirtimis ir bandydamas prilipinti man tuos pojūčius, kurių aš nejaučiau. Palikusi nemenką sumą pinigų ir nieko nepešusi ieškojau toliau“, – sakė Rita.
Jis sako: jūs gi protinga moteris. Tai priimkite sprendimą. Yra du keliai – arba vyrą palikti, arba nušauti.
Kita jos kryptis buvo Kauno klinikos: „Čia būta bene geriausia. Gydytojas, nestokojantis ironijos, man puikiai tiko savo retorika ir bendravimo stiliumi. Papasakojau, mano manymu, galimas ligos priežastis, slypinčias santykyje su vyru, jis sako: jūs gi protinga moteris. Tai priimkite sprendimą. Yra du keliai – arba jį palikti, arba nušauti.“
Antrojo vizito metu gydytojas pasiūlė gultis į skyrių. Rita sako besijautusi taip, kad pati norėjo dingti bet kur iš namų ir darbo erdvės.
Gydytojas moterį padrąsino: ,,Jums tereikia išjungti smegenis, ilgai ir gerai išsimiegoti. Jūs perdegusi.“
„Taip ir buvo. Ribinių būsenų skyrius su tobulu „seselių“ personalu. Miegas, maistas, dešimt dienų – ir aš ant kojų. Aš vėl gyvenau. Ir tada...
Neslėpiau savo ligos nei nuo tėvų, nei ten, kur vyko mano darbinė veikla. Žinoma, ta žinia pasklido plačiau.
Visada buvau kovotoja už tiesą, teisybę, aistringai kažką nuo kažko gyniau, padėjau, argumentavau, komentavau feisbuke, jei tame mačiau prasmę. Tačiau jei mano argumentai kažkam nepatikdavo, sulaukdavau komentarų: taigi ji psichuškėj gulėjo, ko norėt, matyt, vėl užėjo.
Prieš mėnesį pradėjau remontuoti butą. Paskambinau meistrui, kuris artimai bendravo su mano buvusiu vyru. Bekalbant apie remonto detales, jis manęs klausia: „Tai tu sergi psichine liga, ar ne? Turiu tokios informacijos.“ Atsakiau: „Sirgai kada nors gripu? Jei taip, tai ar tu sergi gripu, ar ne?“
Kiek patyriau savo kailiu, žmonės iki šiol nesupranta, kas yra depresija. Argumentai, kad turi du sveikus vaikus, pati esi sveika, turi rankas ir kojas, tiesiog užmušdavo. Tu viską ir pats supranti.
Bet supranti ir tai, kad neturėti kojų ar rankų būtų kur kas lengviau, nei turėti viską ir negalėti net į tualetą nueiti. Tu stovi kampe kaip neveikiantis dulkių siurblys“, – kalbėjo Rita.
Kalbėdama apie sveikatos kortelėje liekančius įrašus ir jų pasekmes pašnekovė teigė, kad daugelis žmonių yra įsibaiminę dėl to, ir negalima neigti, kad tos problemos nėra: „Tačiau, be abejo, ta problema yra žymiai mažesnė, nei žmonės įsivaizduoja. Mitas, likęs nuo tarybinių laikų. Net tarybiniais laikais buvo mitas apie baltą bilietą, nors tokių bilietų ar pažymėjimų niekada nebuvo.“
Pokyčių jau yra ir dar bus
– Gydytojau, žmonės sako, jog bijo kreiptis pagalbos dėl to, kad vėliau įrašas apie tai liks ligos istorijoje. Tai nėra tik mitas? – 15min paklausė Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro direktoriaus Martyno Marcinkevičiaus.
– Situacija Lietuvoje šiuo atveju yra labai smarkiai pasikeitusi ir apribojimų likę mažai. Taip, jie yra. Pavyzdžiui, norint įsigyti ginklą. Ir ne tik ginklui, bet ir norint įsidarbinti, tarkime, policijoje, kituose darbuose taip pat yra reikalavimas gauti pažymą iš psichiatro. Taip pat net vairuotojo pažymėjimui reikalinga pažyma.
Žmonės bijo, kad reikės tos pažymos. Yra toks įsivaizdavimas, kad jei tu kreipeisi pagalbos, paskui tu negausi nei ginklo, nei teisių, nei kažkur dirbti galėsi. Taip nėra. Tie sąrašai, ligos, apribojimai yra labai konkretūs. Kokios būklės žmogus negali, tarkim, gauti leidimo ginklui arba dirbti tam tikro darbo.
Diagnozės ir būklės yra tik pačios sunkiausios: šizofrenija, ūmios psichozės.
Dar vienas dalykas. Beveik niekur nėra nustatyta, kad su ta diagnoze tu niekada negali gauti, sakykim, darbo. Yra nustatyti labai konkretūs terminai. Kol žmogus serga, tuo metu psichiatro leidimai neduodami.
Miego sutrikimai, nerimas, depresija – tai dažniausi sutrikimai, su kuriais susiduria žmonės. Dėl šių susirgimų nėra užkertamas kelias.
Bet mes puikiai suprantame, kad baimės akys yra didelės. Gyvename posovietinėje visuomenėje, baimės atėjusios iš tų laikų. Daugelis tarybinių laikų baimių persiduoda jaunajai kartai, kuri apie tai girdi iš tėvų, iš aplinkos.
Siūloma atsisakyti reikalavimo pristatyti psichiatro pažymą gaunant vairuotojo pažymėjimą ar įsidarbinant į tam tikrus darbus.
Yra ir naujiena. Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerijoje sudaryta darbo grupė, kurios užduotis – dar labiau sumažinti apribojimų skaičių.
Nes mes matome, kad žmonės labai dažnai bijo ir todėl nesikreipia visai. O jei depresija sergantis žmogus nesikreipia, negauna gydymo, jis yra pavojingesnis, tarkim, gaudamas ginklą, nei tas žmogus, kuris praėjo kelių mėnesių gydymą ir pasveiko.
– Jei apribojimai būtų sumažinti, tai būtų didelis žingsnis pirmyn?
– Taip, žinoma, tai būtų radikalus žingsnis. Žinoma, negaliu pasakyti, kaip bus, bet darbo grupės pradinė nuostata, kad jų mažėtų. Siūloma atsisakyti reikalavimo pristatyti psichiatro pažymą gaunant vairuotojo pažymėjimą ar įsidarbinant į tam tikrus darbus.
Nežinau, ar taip įvyks, nes būna, kad labai dažnai pasipriešina kitos visuomenės grupės.
– Viena moteris papasakojo istoriją, kai negalėjo užregistruoti ginklo, nes prieš šešerius metus išgyveno skyrybas ir sirgo depresija. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?
– Labai sunku komentuoti konkrečią situaciją, nes žmonės kartais ne visada žino ir teisingai vertina savo diagnozę. Antra vertus, ginklai iš tiesų yra tai, kur apribojimai patys griežčiausi.
Remiantis užsienio patirtimi, yra nemažai šalių, kur, norint įsigyti ginklą, reikia ne tik psichiatro pažymos, bet šeimos narių, kaimynų rekomendacijų. Ginklai yra išskirtinis dalykas, jų išdavimas Europoje yra sudėtingas, ir tuo mes skiriamės nuo Jungtinių Amerikos Valstijų. Bet juk matome, kokie įvykiai ten įvyksta, kai net ir vaikai šaudo. Abejoju, ar pas mus bus siūloma atsisakyti kažkokios patikros kalbant apie ginklus. Nemanau, kad ir pati visuomenė su tuo sutiks.
Bet net ir čia yra išskirti labai aiškūs terminai, ligos, kada pažyma neduodama.
Bet yra ir daugiau problemų, pavyzdžiui, dėl įsivaikinimo. Mes kaip psichiatrai siūlome naikinti. O kaip priims kitos visuomenės grupės? Kalbant, pavyzdžiui, apie vairuotojo pažymėjimo gavimą. Iš vienos pusės, visi labai nori, iš kitos pusės, atsiranda besibaiminančių. Atsiprašau už negražius išsireiškimus, bet taip ir sako: „Tai ką, dabar visi psichai galės važinėti, traiškyti žmones?“ ir panašiai.
– Tai, matyt, rodo ir mūsų visuomenės nebrandumą. Neblaivus už vairo yra gerokai pavojingesnis.
– Iš vienos pusės, mes norime išsivaduoti iš sovietmečio mąstymo, o iš kitos? Labai geras pavyzdys su vaikų namais ir neįgaliųjų centrais, kai žmonės protestuoja prieš jų kaimynystę. Regis, visi esame tolerantiški, mylintys vaikus, paramos akcijose aukojame po du eurus. Bet tik tol, kol jų nėra šalia.
– Psichologas Paulius Skruibis yra pasakęs: „Aš dažnai susiduriu su tuo. Dirbu privačioje praktikoje – kartais žmonės čia kreipiasi ir dėl to, kad nebūtų jokio įrašo. Man atrodo, kad tos baimės dažnai nepagrįstos. Bet kai pabandžiau šį klausimą aiškintis su kolegomis psichiatrais, tai susidariau įspūdį, kad patys psichiatrai skirtingai traktuoja tuos įrašus ir patys iki galo nežino tiksliai, kokios tų įrašų pasekmės. Per daug neapibrėžtumo ir neaiškumo, o tai žmonėms drąsos neprideda.“
Jūsų nuomone, ar negali būti, kad situacijas skirtingai interpretuoja ir psichiatrai?
– Visi mes esame individualūs, bet negaliu paneigti, kad gali būti kolegų, kurie kartais elgiasi truputėlį apsidraudėliškai. Tie apribojimai yra labai konkretūs, apibrėžti ir tai nesunku pasitikrinti.
Bet nedrįsčiau ginti kiekvieno kolegos, ypač vyresnių. Tačiau pasikartosiu, kad, bendra psichiatrų bendruomenės nuomone, apribojimai turėtų būti kuo labiau sumažinti. Tai jau daug kur padaryta.
– Jei žmogus galvoja, kad pažymos negavo nepagrįstai, kur jis galėtų kreiptis?
– Pirmiausia į tos pačios įstaigos administraciją. Yra konsultacinė gydytojų komisija. Arba į aukštesnio lygio įstaigą.
Taip pat visada yra galimybė kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją, kuri gali išnagrinėti skundus. Tik nesiūlyčiau nuo jos pradėti, visų pirma reiktų nuo gydymo įstaigos, taip pat susipažinti su įstatymu. Bet ginti savo teises visada reikia.
