Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, nuo rūkymo sukeltų ligų visame pasaulyje kasmet miršta apie 1,3 mln. gyventojų, Lietuvoje – 1,3 tūkst. Europoje rūkymas lemia 83 proc. plaučių vėžio susirgimus ir yra 82 proc. mirčių nuo plaučių vėžio priežastis. 2006 m. J. Ferlay su kitais mokslininkais nustatė, jog plaučių vėžys sudaro 12,1 proc. visų onkologinių ligų ir yra trečioje vietoje iš dažniausiai aptinkamų piktybinių navikų Europoje. 2006 m. Europoje buvo 386,3 tūkst. plaučių vėžiu sergančių asmenų, mirė 334,8 tūkst.
Lietuvoje kasmet užregistruojama 1,5 tūkst. naujų plaučių vėžio atvejų. 2009 m. duomenimis, Lietuvoje 17 proc. mirčių nuo piktybinių navikų sudarė plaučių vėžys.
Kokia galimybė pasveikti susirgus plaučių vėžiu?
Remiantis 2004 m. Europoje atliktais tyrimais, Lietuvoje sergančiųjų plaučių vėžiu penkerių metų reliatyvusis išgyvenamumas sudaro 11,8 proc. Kitose Europos valstybėse plaučių vėžio išgyvenamumo rodikliai taipogi nėra aukšti ir tesiekia 20 proc. Statistiniai duomenys nedžiugina: iš sergančiųjų plaučių vėžiu ilgiau nei metus išgyvena tik vienas iš trijų asmenų.
Plaučių vėžys dažniausiai nustatomas per vėlai, todėl šią ligą galima vadinti ne tik klastinga, bet ir užleista liga. Dažnai žmonės į paprastus lėtinius kvėpavimo takų susirgimus ar bronchitus nekreipia dėmesio. Tik tuomet, kai pradeda dusti, kęsti nuolatinį krūtinės skausmą, atsikosėti krauju, kreipiasi į medikus. Tuomet plaučių vėžys jau būna smarkiai pažengęs, jį įveikti sudėtinga ir sėkmingai gydyti galima tik 20 proc. pacientų.
90–95 proc. sirgusiųjų plaučių vėžiu reguliariai rūkė.
Kokia pagrindinė plaučių vėžio išsivystymo priežastis?
Plaučių vėžys priskiriamas lėtinėms neinfekcinėms ligoms, kurių išsivystymą dažniausiai lemia tam tikri rizikos veiksniai. Pagrindinis plaučių vėžio rizikos veiksnys yra rūkymas.
Dar 1761 m. pirmasis apie tabako kancerogeniškumą ir jo įtaką nosies naviko išsivystymui prabilo anglų gydytojas J. Hill. Ryšį tarp rūkymo ir plaučių vėžio išsivystymo 1929 m. patvirtino F. Lickint iš Drezdeno (Vokietija). Be to, jis patvirtino faktą, kad plaučių vėžiu vyrai serga 4–5 kartus dažniau nei moterys. 1951 m. garsus Didžiosios Britanijos mokslininkas R. Doll epidemiologiniais tyrimais konstatavo, jog rūkymas – svarbiausia sergamumo plaučių vėžiu priežastis. Vėliau 1964 m. JAV atlikti tyrimai taip pat įrodė rūkymo ir vėžinių susirgimų sąsają.
Kiti moksliniai duomenys apie rūkymą:
• rūkiusieji plaučių vėžiu serga 10 kartų dažniau nei niekada nerūkiusieji;
• 90–95 proc. sirgusiųjų plaučių vėžiu reguliariai rūkė;
• rūkančiųjų mirtingumas nuo plaučių vėžio yra didesnis nei nerūkančiųjų;
• mirtingumas nuo plaučių vėžio didesnis tarp tų asmenų, kurie pradeda anksčiau rūkyti, surūko daugiau cigarečių, giliau įkvepia dūmus;
• rūkančių tėvų vaikai dažniau serga lėtiniu bronchitu, bronchine astma bei plaučių vėžiu;
• pusė pasaulio vaikų kenčia nuo pasyviojo rūkymo ir neigiamą pavyzdį ima iš tėvų;
• tiek aktyviai, tiek pasyviai rūkančiajam yra 6 kartus didesnė tikimybė patirti komplikacijas operacijų metu negu visiškai nerūkančiam žmogui.
Pasyviojo rūkymo poveikis plaučių vėžio išsivystymui:
Iki 1987 m., kol nebuvo pakankamai duomenų apie pasyviojo rūkymo žalą ir nebuvo parengtas Europos kovos su vėžiu kodeksas, pasyviajam rūkymui nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Remiantis vėliau atliktų epidemiologinių tyrimų duomenimis jau buvo galima konstatuoti, jog tos moterys, kurių vyrai rūko, turi 30 proc. didesnę tikimybę susirgti plaučių vėžiu nei nerūkančiųjų žmonos. O rūkančių žmonų nerūkantiems vyrams ši tikimybė dar didesnė. 2004 m. medicinos žurnalo „The Lancet“ duomenimis, apie 30 proc. pasyviojo rūkymo aukų mirė nuo kvėpavimo takų infekcijų, astmos, plaučių vėžio. Tyrimai parodė, kad stovėti šalia judrios gatvės mažiau pavojinga sveikatai nei stovėti šalia rūkančiojo (įkvepiama daugiau nei 4000 pavojingų sveikatai cheminių medžiagų). 2004 m. pasyviojo rūkymo aukos sudarė 1 proc. visų pasaulyje mirusių žmonių.
Faktai liudija neabejotiną tiesioginio ir pasyviojo rūkymo žalą sveikatai bei įtaką mirtinos ligos – plaučių vėžio – išsivystymui. 2003 m. Europos kovos su vėžiu kodekso naujausia versija skelbia: „Nerūkykite, jei rūkote – meskite. Jei nemetate, nerūkykite šalia nerūkančiųjų“.
Kyla klausimas, kodėl rūkoma, jei žmogus yra protinga būtybė ir žino, kad rūkydamas žaloja save bei artimuosius?
Žmogus gyvena visuomenėje, kurioje, pasak psichologo A. Maslow, priklausymas tam tikrai grupei yra vienas pagrindinių poreikių. Poreikis prisitaikyti, palaikyti santykius su kitais vienija asmenis, todėl galima teigti, jog rūkyti paaugliai dažniausiai pradeda ne vieni, o rūkančių draugų grupėje. Taigi rūkymas tampa įpročiu, palaipsniui yda, kuri pasireiškia fizine ir psichine priklausomybe nuo tabako. Tabako dūmuose esanti narkotinė medžiaga nikotinas sukelia trumpalaikį koncentracijos ar atminties pagerėjimą, tačiau tuo pat metu sumažina acetilcholino išsiskyrimą, kuris susijęs su ilgalaikiu dėmesio sutelkimu. Nikotinas neskatina vėžio išsivystymo (tokį poveikį turi kitos kancerogeninės medžiagos, jų per 40), tačiau sukelia kraujagyslių pokyčius ir greitą priklausomybę. Priklausomybė nuo tabako dažnai būna ir kitų narkotinių bei psichotropinių medžiagų vartojimo užuomazga. Rūkantysis palaipsniui pradeda nepaisyti atsirandančių ekonominių, medicininių pasekmių jam pačiam ir visuomenei.
A. Zaborskio ir kitų mokslininkų 1994–2010 m. atlikti rūkymo, alkoholinių gėrimų ir narkotikų vartojimo (tarp Lietuvos paauglių) tyrimai rodo tendenciją, kad jaunimas, gyvenantis pažeistos struktūros šeimose bei mažiau turtingose šeimose, pradeda anksčiau vartoti tabaką bei linkę dažniau rūkyti. Todėl negalima teigti, jog atliekami pinigai skatina rūkymą. Mergaitės rūko rečiau nei berniukai, tačiau pastarųjų metų rodikliai rodo, kad skirtumai tarp lyčių nyksta (1994 m. tarp 11–15 metų mergaičių rūkančių buvo tik 3,6 proc., 2002 m. – 14,6 proc., o 2010 m. – 15,0 proc.).
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, 1998–2008 m. tyręs 20–64 m. amžiaus Lietuvos suaugusius žmones, konstatuoja, kad 1998 m. kasdien rūkė 13 proc. moterų ir 49 proc. vyrų, o 2008 m. rūkė 14 proc. moterų ir 39 proc. vyrų. Rūkymo paplitimas tarp vyrų mažėja, visgi dėl rūkymo vyrų gyvenimas sutrumpėja 3 metais ir 1/3 jų miršta dėl šio rizikingo elgesio. Jei tendencija rūkyti tarp moterų nemažės, galima daryti prielaidą, jog rimtos kvėpavimo takų ligos toliau plis tarp moterų.
Taigi, rūkymą lemia nepalankūs tiek vidiniai, tiek išoriniai ir aplinkos veiksniai. Visuomenės informavimo priemonėmis dažnai netinkamai pateikiama informacija apie tabaką ir taip sužadinamas smalsumas rūkyti bei neformuojamos sveikos gyvensenos nuostatos. Žiniasklaidos atstovai tiek savo rizikingu elgesiu, tiek kuriamomis laidomis rūkymą sieja su sėkmingu ir priimtinu elgesiu. Sudaroma nuostata, kad rūkymas yra neatskiriama gyvenimo dalis ir jo panorėjus galima lengvai atsikratyti. Visgi statistikos duomenimis, net 60 proc. asmenų, metusių rūkyti, po 3 mėn. vėl pradeda rūkyti dėl pasireiškiančio dirglumo, nemigos, nerimo. Vien valios pastangomis mesti rūkyti prireikia 11 bandymų arba 18,6 metų. Nepaisant sunkumų metant rūkyti, šio žalingo elgesio nutraukimo nauda sveikatai yra akivaizdi.
Nerūkymas – pati veiksmingiausia ir pigiausiai kainuojanti sveikatos išsaugojimo priemonė.
Nuo 1985 m. vykdomoje Europos programoje prieš vėžį pažymima, jog vienas iš rūkymo apimčių mažinimo būdų yra medikų mokymas padėti pacientams mesti rūkyti. 2010 m. atliktas Lietuvos žmonių tyrimas parodė, kad net 80,5 proc. sveikatos priežiūros specialistų kasdien rūkančiajam per pastaruosius 12 mėn. nepatarė mesti rūkyti. O 78,9 proc. šeimos narių suvokia rūkymo žalą ir per pastaruosius 12 mėn. patarė mesti rūkyti kasdien rūkančiam artimajam.
Keli mitai, susiję su rūkymu:
• Silpnos, moteriškos cigaretės padeda išvengti rizikos susirgti plaučių vėžiu. Tyrimais nustatyta, kad įpratusios rūkyti „lengvas“ cigaretes moterys jų surūko daugiau, užsitraukia giliau. Be to, „lengvos“ cigaretės taip pat didina ir sergamumą širdies bei kraujagyslių ligomis.
• Maisto papildai gali sumažinti tabako kancerogeniškumą. Tyrimų metu buvo stebėta daugiau nei 100 tūkst. žmonių, vartojančių ir nevartojančių multivitaminus. Buvo pastebėta, kad multivitaminai, kuriuose yra beta karotinų, didino plaučių vėžio riziką rūkaliams 25 proc. Nerūkantiems asmenims rizika buvo 25 proc. mažesnė.
• Tabakas mažau kenkia sveikatai nei alkoholis. Yra pakankamai įrodymų, kad tabakas yra kancerogeniškesnis nei alkoholis, o alkoholis ir tabakas vartojami kartu dar labiau didina plaučių vėžio riziką.
Profilaktikos priemonių svarba:
Nerūkymas – pati veiksmingiausia ir pigiausiai kainuojanti sveikatos išsaugojimo priemonė. Tenka pripažinti, kad dažnai nepakanka vykdyti pirminę prevenciją, kurios tikslas – nepradėti rūkyti. Tiems asmenims, kurie rūko, taikoma antrinė arba tretinė profilaktikos priemonių visuma. Šiomis prevencinėmis priemonėmis siekiama sveikesnės gyvensenos mūsų visuomenėje, išvengti ligų ar padidinamos susirgusiųjų išgijimo galimybės.
Prevencinių priemonių veiksmingumas įrodytas visame pasaulyje – jos padeda mažinti sergamumą ir mirtingumą nuo plaučių vėžio. Dėl Europos valstybėse efektyviai nuo 1985 m. vykdomos kovos su rūkymu programos sumažėjo mirtingumas nuo vėžio Suomijoje, Austrijoje, Anglijoje, Liuksemburge. Norvegijoje taip pat buvo paskelbta politinė kova su tabaku.
Profilaktikos priemonės turi būti kuriamos ir vykdomos konstruktyviai ir koordinuotai, profilaktikos vykdytojams bendradarbiaujant su rūkančiuoju, jo artimiausia aplinka, su vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis institucijomis.
Prevencijos gairės:
- Visuomenės švietimas ir informavimas: būtina padėti rūkančiajam suvokti rizikingo elgesio pasekmes. Rūkymas nėra vien rūkančiojo žmogiškoji laisvė, nes nuo rūkymo ekonominių ir socialinių padarinių kenčia visa visuomenė.
- Medikų profesinė atsakomybė: sveikatos specialistai turi jausti atsakomybę išsiaiškinti paciento rizikingus įpročius, informuoti rūkantįjį apie rūkymo žalą ir skatinti jį nutraukti šį pavojingą elgesį.
- Ankstyvoji diagnostika: siekdami kuo anksčiau diagnozuoti plaučių vėžį, medikai privalo skatinti reguliariai profilaktiškai atlikti plaučių tyrimus. Asmenims, vyresniems nei 40 metų būtina kartą per metus profilaktiškai pasitikrinti sveikatą.
- Sveikatos specialistų mokymas, kvalifikacijos kėlimas, siekiant mažinti sergamumą ir mirtingumą nuo lėtinių neinfekcinių ligų, kurių vienas rizikos veiksnių – rūkymas.
- Valstybės institucijų priemonių, užtikrinančių visuomenės apsaugą nuo plaučių vėžį sukeliančių faktorių, priėmimas, jų vykdymas ir kontrolė.
Straipsnį parengė pagal įvairią literatūrą parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Neinfekcinių ligų profilaktikos skyriaus visuomenės sveikatos administratorė Jūratė Kriaučiūnienė.
