Kokia metodikos esmė
Wimo Hofo metodikos instruktorius Arūnas Degutis, matydamas socialiniuose tinkluose plintančias nuotraukas, kaip žmonės per didžiausius šalčius su šypsena pozuoja eketėje, o kai kurie iš jų vadina save Wimo Hofo pasekėjais, išreiškė nerimą, kad gera, stipri ir naudinga metodika gali pavirsti paviršutiniška mada, o kadangi ji susijusi ir su rimtais iššūkiais kūnui, gali sukelti ir labai rimtų sveikatos problemų.
„Žmonės, eksperimentuodami su savo kūnu, priskiria savo veiksmus Wimo Hofo metodui, tačiau 80 proc. viešoje erdvėje demonstruojamų pasirodymų neturi su juo nieko bendra. Norintiems eksperimentuoti su savo kūnu žmonėms pirmiausia siūlau pasitikrinti savo motyvaciją – kodėl jie tai daro.
Jeigu norisi pasipuikuoti ar bet kokia kaina įrodyti sau, kad galiu, tokia klaidinga motyvacija dažniausiai baigiasi liūdnomis pasekmėmis. Tai labai stipri metodika, neskirta pasimėgavimui, todėl elgtis su ja reikia labai atsakingai. Imantis bet kokių iššūkių, prieš tai reikėtų susipažinti su jų rizikomis.
Šio metodo esmė – ne iš stipraus žmogaus padaryti dar stipresnį, o iš silpno ir sergančio – sveiką. Tai sveikatinimo metodika.
Kol žmogus jaunas, organizmas viską atlaiko, bet žinau nemažai sveikuolių, kurie turi prostatos ar kitų sveikatos problemų, nes kažkada neatsakingai elgėsi su savo kūnu.
Nuslopinti kūno pojūčius ir ištverti eketėje suplanuotą laiką yra nesunku, bet kūnas tada pradeda gauti krūvius, kurie jam neįprasti, ir anksčiau ar vėliau duos atsaką. Todėl Wimo Hofo metodikoje svarbiausia yra išmokti įsiklausyti į savo kūno kalbą. Aišku, kūnas, atsidūręs šaltame vandenyje, iš karto protestuos ir reikalaus kuo greičiau išlipti, tačiau žinant metodikos principus, galima rasti santykį su juo ir jį nuraminti.
Taigi svarbu išgirsti kūną, o ne jį valdyti. Tiesa, pats Wimas Hofas tobulai valdo kūną, bet tai aukščiausias pilotažas, o pradėti reikia nuo pradžiamokslio – pažinti kūną, su juo susidraugauti, mokėti jį nuraminti ir tik tada, žinant pasekmes, pradėti mokytis inicijuoti jo reakcijas“, – tikino pašnekovas.
Daugiau kaip tris minutes būti neverta
Pasak jo, sukurta metodika paremta ne tik moksliniais tyrimais, bet ir specialisto priežiūra, kad žmogus suformuotų kūno atsaką teisingu būdu ir neperlenkdamas lazdos. Tam yra 10 savaičių kursai, kurių užduotis reikia atlikti kasdien. Tiesa, galimi ir vienos dienos kursai, bet tuomet žmonės lenda į vandenį prižiūrimi specialisto, kuris žino, kokios gali būti kūno reakcijos, ir pagal jas ir veido išraišką sugeba nuspręsti, kiek žmogus gali išbūti vandenyje.
„Šalčio pojūčiui užtenka 14 laipsnių vandens temperatūros – kūnas gaus užtektinai iššūkių. Prieš lipant į šaltą vandenį būtina pakvėpuoti, nes kvėpavimo metu sukeliamas kūno rūgštingumas, ne taip jaučiamas skausmas, taigi buvimas šaltyje sukelia mažiau streso. Taip pat būtina pasiruošti psichologiškai. Išlipus iš eketės labai pavojinga iš karto gerti arbatą, ką daugelis daro.
Be to, kai atšalęs kraujas patenka į svarbius organus, jie gauna tokį krūvį, kuris anksčiau ar vėliau turės pasekmių.
Jeigu į šaltą vandenį įšoki vos 15 sekundžių, pavojaus nėra, bet jeigu kūnas gana atšalęs ir staigiai patenka į aplinką, kuri signalizuoja, kad yra šilta, tuomet atitinkamai ima reaguoti kūnas – išplečia kraujagysles. Gavę šilto kraujo, audiniai (ypač galūnėse) jį atšaldo ir atgal į organus (širdį, kepenis, inkstus) grįžta šaltas kraujas. Dėl to organizmas gali peršalti – būtent ne vandenyje, o jau šiltoje aplinkoje. Be to, kai atšalęs kraujas patenka į svarbius organus, jie gauna tokį krūvį, kuris anksčiau ar vėliau turės pasekmių.
Tinkamai pasiruošus eketėje galima išbūti ir 10 minučių, bet po to kūnas apie valandą dreba ir niekaip negali sušilti per visą dieną. Todėl reikėtų mokytis ne išbūti eketėje tiek, kiek norime, bet išlipus iš jos suvaldyti drebėjimą.
Apie visa tai galima rasti daug informacijos, kuria būtina pasidomėti, – labai pavojinga žaisti su savo sveikata taikant su kūnu susijusias metodikas į jas nesigilinant“, – įspėjo Wimo Hofo metodikos instruktorius.
Kodėl prieš neriant į eketę būtina atvėsti
Dar vienas svarbus patarimas – nelipti į vandenį labai sukaitus. Šilta iš vidaus turi būti, t. y. mankštą padaryti galima, bet šilumą reikia saugoti kūno viduje, o išorėje po truputį leisti kūnui priprasti prie šalčio ir jam pasiruošti. Mat vanduo – stiprus laidininkas. Jeigu kūnas nebus pasiruošęs, t. y. nesutraukęs išorinių kraujagyslių, vanduo labai greitai ištrauks šilumą iš organizmo.
„Lauke išsirengus net 40 laipsnių šaltyje galima išstovėti gana ilgai, o vandenyje prie minusinės temperatūros užtenka minučių, kad visiškai sušaltume. Todėl apšilus, bent 5 minutes negalima šokti į vandenį, o jei kūnas labai sukaitęs, net nusirenginėti reikia po truputį, nes tuo metu visos odos poros atsidariusios, kraujagyslės išsiplėtusios, ir šaltis tuoj pat nukeliaus gilyn į organus.
Beje, įrodyta, kad netgi prie šalčio įpratusiems žmonėms nėra prasmės šaltame vandenyje būti ilgiau nei tris minutes. To pozityvaus streso, kurį gauna organizmas per šį laiką, visiškai užtenka užvesti pozityviems procesams organizme.
Šio metodo esmė – ne iš stipraus žmogaus padaryti dar stipresnį, o iš silpno ir sergančio – sveiką. Tai sveikatinimo metodika. Pats Wimas Hofas tai ne kartą yra pabrėžęs. Nors jis pats siekia rekordų, bet tik tam, kad įrodytų, kad jo metodas yra efektyvus.
Jis nori parodyti, kad rūpintis sveikata mes galime ne tik išorinėmis priemonėmis, vaikščiodami po vaistines, tačiau dauguma atsakymų glūdi mūsų viduje. Tiesa, yra ligų, kuriomis sergant reikia lipti į šaltą vandenį atsargiai, pavyzdžiui, astma, Reino liga, migrena ir t. t. Tačiau šiuo metu atliekami tyrimai ir su šiomis ligomis, ieškant būdų, kaip metodika gali padėti“, – pasakojo A.Degutis.
Svarbiausias ne šaltis, o kvėpavimas
Kitas Wimo Hofo metodikos instruktorius Žilvinas Gruodis antrina kolegai, kad dažnai žmonės įsivaizduoja, kad šaltame vandenyje reikia iškentėti ir tokiu būdu įveikti save, o iš tiesų kaip tik priešingai – būtina atsipalaiduoti, pajausti savo kūną ir aplinką.
„Nors Lietuvoje daugėja žmonių, kurie žino, ką daro, ir padeda kitiems, tačiau labai dažnai mes sulaukiame ir tokių klausimų, kodėl po eketės nušalusios galūnės neatsigauna net praėjus parai. Taip yra todėl, kad žmonės pamiršta pagrindinį dalyką – šaltis yra tik įrankis. Tai nėra tikslas.
Vandenyje būtina išmokti taisyklingai kvėpuoti, o žmonės sulenda į vandenį ir jame stresuoja, užspaudžia kvėpavimą, jis tampa paviršinis, kvėpuojama tik viršutine krūtinės dalimi. Todėl atsiranda pojūtis, kad negali normaliai įkvėpti, norisi vis daugiau oro.
Sulaukiame ir tokių klausimų, kodėl po eketės nušalusios galūnės neatsigauna net praėjus parai. Taip yra todėl, kad žmonės pamiršta pagrindinį dalyką – šaltis yra tik įrankis.
O iš tiesų tai, ką reikia daryti, tai lėtai išpūsti orą. Yra labai naudingas vadinamasis šiaudelio pratimas, kai įkvepi pro nosį, o pro burną lėtai iškvepi kaip per šiaudelį. Tuomet nurimsta širdies veikla, aktyvuojasi nervas klajoklis, kuris apramina visą organizmą, ir kūnas palengva atsipalaiduoja šaltyje.
Būtent kvėpavimas, o ne pats šaltis turi poveikį mūsų organizmui. Kvėpavimas mums leidžia įvairiose situacijose išlikti atsipalaidavusiems. Tačiau žmonės dažnai atmeta šią metodikos dalį ir pasiima tik šaltį“, – aiškino pašnekovas.
Pirmus kartus šaltame vandenyje jis siūlo užsibūti vos pusantros ar dvi minutes. Geriausia būti visai be laikrodžio – tol, kol jaučiamasi gerai.
„Iš pradžių būna tikrai nemalonu, tačiau vėliau apima euforija, pajaučiama šiluma, kūnas pradeda gerai jaustis, bet labai svarbu išlipti, kol dar gerai jautiesi, o ne tada, kai jau pradedi šalti.
Pradėti pratintis prie šalčio rekomenduočiau nuo gerokai švelnesnių sąlygų nei minus dvidešimt. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo šalto dušo – kiekvieną prausimąsi galima pabaigti šaltu dušu, po truputį ilginant šaltos srovės laiką. Svarbiausia, kad nebūtų kančios, kūnas turi jausti malonumą.
O stengiantis iškęsti kuo ilgiau, iš tiesų galima nušalti galūnes, sužaloti nervus, sąnarius, gali persitempti adrenalino liauka, iš esmės gali įvykti viskas, kas įmanoma, jei šaldomės neapgalvotai ir pernelyg agresyviai“, – įspėjo Ž.Gruodis.
