– Profesoriau, jūsų protėviai Lietuvoje gyveno XIX amžiuje. Priminkite savo šeimos istoriją.
– Dar vaikystėje žinojau, kad mano šeima yra kilusi iš vietos, kuri vadinama Lietuva, bet žinojau nedaug. Mano abu tėvai gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet jųdviejų tėvai atvyko iš Lietuvos.
Kodėl aš į tai įsitraukiau ir pradėjau domėtis šeimos istorija? Maždaug prieš 12 metų dalyvavau viename mokslininkų susitikime ir per vakarienę visiškai atsitiktinai atsisėdau šalia profesoriaus Prano Šerpyčio. Jis pasakė, kad yra iš Vilniaus, Lietuvos. O aš sakau – žinai, mano šeima kilusi iš Lietuvos, ten gyveno kiek daugiau nei prieš šimtą metų. Ir pasakiau, kad niekada nebuvau Lietuvoje, nors ir gyvenau Danijoje, šalia Baltijos jūros, ta prasme tame regione.
P.Šerpytis pasakė, kad pakvies mane į vieną iš mūsų susitikimų ir kartu nuvažiuos į tas vietoves, kur gyveno mano giminaičiai. Tada neįsivaizdavau, kad kas nors taip iš tiesų galėtų padaryti, bet jie padarė.
Mes su žmona labai susidraugavome su Šerpyčių šeima. Kaip jau sakiau, jie tarsi mus įsivaikino.
Kudirkos Naumiestis... Žinote, mano šeima – žydai aškenaziai – buvo labai gerai integravęsi. Kaip žinote, žydai aškenaziai buvo pati sėkmingiausia žydų bendruomenė Lietuvoje iki nacių okupacijos. Po jos Kudirkos Naumiestyje neliko nieko. Naciai tiesiog išžudė visą žydų bendruomenę, sugriovė pastatus. Bet čia yra muziejus ir žmonės parodė, kur mano senelis, galbūt, galėjo gyventi.
Mano seneliams JAV sekėsi tikrai labai gerai. Mano senelis iš tėčio pusės augino karves Konektikute, mano tėtis mokėsi Pitsburgo universitete odontologiją, tapo odontologu. Mano mama taip pat baigusi šį universitetą, dirbo žurnaliste. Čia jie ir susipažino. Po kurio laiko mama persikėlė į Niu Heiveną, Konektikutą. Čia aš ir užaugau.
– Į Lietuvą atvykstate labiau dėl savo giminystės ryšių su Lietuva, ar labiau dėl to, kad palaikytumėte ryšį su mūsų kardiologais?
– Taip, ir dėl to, ir dėl to. Mes su žmona labai susidraugavome su Šerpyčių šeima. Kaip jau sakiau, jie tarsi mus įsivaikino. Mums patinka čia atvažiuoti juos pamatyti, jie tiesiog nuostabūs žmonės. Tėvas Pranas Šerpytis yra kardiologijos profesorius, jo sūnus irgi puikus kardiologas. Taigi, kai atvykstu, kartu vykdome projektus, ligoninėse skaitau paskaitas. Ir išvis čia tiesiog yra malonu būti – ir dėl asmeninių kontaktų, ir dėl šeimos istorijos.
– Pakalbėkime apie jūsų profesinę veiklą. Jūs atvykstate į Lietuvą, bendraujate su vietos kardiologais, dalijatės patirtimi. Kokią profesinę naudą gaunate?
– Turiu daug tarptautinių kontaktų. Mano žmona – mokslininkė. Ji atlieka laboratorinius tyrimus, susijusius su širdies priepuoliais. Bet su pelėmis, ne žmonėmis. Ir ji aiškinasi, kaip geriau gydyti širdies priepuolius. Mes dažnai kartu važiuojame ir skaitome paskaitas, ji kalba apie fundamentaliuosius mokslus, aptariame klinikinius aspektus. Ir juk žinote – visi geri dalykai medicinoje prasideda būtent fundamentaliuosiuose moksluose. Pirmiausia įvairūs modeliai išbandomi su pelėmis, žiurkėmis, tada tie modeliai dažnai naudojami farmacijos pramonėje, chirurgijoje aiškinantis, kaip geriau gydyti, padėti.
Mums patinka keliauti. Ir kaskart, kai kur nors darbo reikalais lankomės, išmokstame kažką naujo. Juk mes iš esmės visi rūpinamės širdies priepuoliais, tik šiek tiek kitaip.
Ilgai dirbau ir gyvenau Danijoje, prieš pradėdamas medicinos studijas, buvau jūros biologu. Gyvenau ten, mokiausi, moku danų kalbą. Taigi aš Baltijos jūros regione jaučiuosi labai komfortiškai. Ir tų sąsajų tarp Danijos ir Lietuvos tikrai yra labai daug. Ir, matyt, nemažai genetinių panašumų, nes švedų vikingai čia veikė aktyviai, Danijoje – taip pat. Matau daug žmonių, kurie atrodo kaip danai, maistas irgi panašus. Pvz., raudonieji kopūstai su prieskoniais, kiauliena, ruginė duona.
– Ar būčiau labai neteisus, jei pasakyčiau, kad mūsų kardiologai yra vieni geriausi pasaulyje?
– Taip, nors galiu kalbėti tik apie dvi Vilniaus ligonines. Daug kartų esu lankęsis Vilniaus universitetinėje ligoninėje Santaros klinikose, kuri yra pagrindinė kardiologijos ligoninė sostinėje, taip pat Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Abi jos – aukščiausios pasaulinės klasės. Daug naujos ir modernios įrangos, geri gydytojai, kurie stažavosi užsienyje – JAV, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Skandinavijoje. Taigi jos tikrai teikia aukščiausio lygio medicinos paslaugas.
Negaliu nieko pasakyti apie tai, kas vyksta rajonų ligoninėse. Tačiau galiu pasakyti, kad JAV sveikatos priežiūra, ypač kaimiškose vietovėse, nėra tokia gera. Mano žmona – kinė, taigi, daug keliaujame ir po Kiniją. Ten – lygiai taip pat. Universitetinėse didelių miestų – Šanchajaus, Pekino – ligoninėse sveikatos priežiūra yra pasaulinio lygio, tačiau, kaip man pasakoja, periferijoje kokybė krinta. Na, kaip ir su dauguma bet kokių kitų paslaugų.
– Pasaulyje daugybė žmonių miršta dėl širdies ir kraujagyslių ligų. Ką mes visi galėtume padaryti, kad mirčių sumažėtų?
– Sakau pacientams, ir tai tinka kalbant apie visas ligas. Ar pasveiksi, 50 proc. priklauso nuo mūsų, gydytojų. Ir 50 proc. – tik nuo jūsų pačių. Jei nesivadovausite mano rekomendacijomis vartoti vaistus, keisti gyvenimo būdą, tiesiog švaistysite laiką. Jums nepagerės.
Visuomenės priešas numeris vienas – rūkymas, kuris sukelia vėžį ir kitus baisius susirgimus, ligas, galinčias baigtis širdies priepuoliu.
Antrasis priešas susijęs su mityba ir mankšta, fiziniu lavinimu. Žmonės yra paveldėję būtinybę judėti. O koks mūsų gyvenimo būdas šiandien? Jei reikia užsukti į vaistinę, esančią vos už dviejų kvartalų, važiuojame automobiliu. Arba tiesiog atsisėdame, žiūrime televizorių ir valgome. Tai nereiškia, kad turite pradėti sportuoti pagal olimpinę programą. Bet jau seniai aišku, kad labai teigiamą įtaką turi kasdienė 45 min. nesudėtinga mankšta.
Aš juokauju, kad jums nereikia eiti į fitneso klubą ir iškelti 200 kg, tiesa? Viskas, ką reikia daryti, tai vaikščioti, važinėti dviračiu, plaukioti, čiuožinėti. Bet ką – tai gali būti bet kuri aerobikos veikla. Ir tik retkarčiais truputį pakilnoti svorių. Tiesiog kilnoti tol, kol jau jaučiate, kad raumenys šiek tiek pavargo. To pakaktų kartą ar du per savaitę, o visą kitą laiką tiesiog vaikščioti, plaukioti, bėgioti, bet ką. Bet ką, kas jums tinka.
– Bet profesoriau, nejaugi jūs iš tiesų sportuojate kiekvieną dieną?
– Taip, kasdien. Na, žinoma, jei gripas, sergu ir guliu lovoje, tądien nesimankštinu. Bet iš esmės sportas turėtų būti įtrauktas į kiekvieno dienotvarkę. Ypač dabar, kai mūsų gyvenimo būdas yra toks, kad sėdime prie stalo ir valandų valandas dirbame kompiuteriu. Atsikelkite šiek tiek anksčiau, leiskite sau pusvalandį ar 45 min. greičiau pavaikščioti, paminti dviratį, paplaukioti. Tai iš tikrųjų efektyvu. Ir taip pat padeda kontroliuoti svorį.
Trečiasis priešas – mityba. Žinoma, kad mūsų mityboje yra daug gyvūninių riebalų, kurie gali paspartinti aterosklerozę – standėja ir siaurėja arterijos. Ir, žinoma, mūsų mityboje daug cukraus. Baltieji ryžiai, baltosios bulvės, cukrus, krakmolas, naudojamas duonai kepti. Taigi darkart – reikia stengtis mažinti šių produktų vartojimą.
Sportas turėtų būti įtrauktas į kiekvieno dienotvarkę.
Kaip elgiasi paaugliai? Jie rūko ir eina į saldainių parduotuves. Tai dvigubai blogiau. Jūs turite valgyti daug daržovių ir vaisių, taip pat šiek tiek žuvies, vegetariškų patiekalų. Amerikiečiai linkę valgyti tik mėsą ir bulves, kartais jie tą valgo triskart per dieną. Tai – nesveika mityba.
– Taigi sakote, kad santykiai su žmonėmis ir aktyvus socialinis gyvenimas, jautimasis svarbiu visuomenės nariu širdį taip pat veikia tiesiogiai?
– Visiškai teisingai. Iš patirties sakau, kad žmonės, kurie bendrauja su kitais, yra laimingesni. Esu turėjęs pacientų, kurie gyveno atsiskyrę, buvo niurzgos, nemėgo bendrauti, ir jų nebuvo tokia gera sveikata. Žmogui, kaip būtybei, nenormalu taip gyventi. Juk matote – dauguma žmonių gyvena socialinėse grupėse. Jie vedę, ištekėję, turi draugų. Ir štai Lietuvoje, matau, žmonės daug bendrauja, šeimos tvirtos, dažnai susitinka su draugais, na, bent jau tie Lietuvos gyventojai, kuriuos sutinku.
– Tai mūsų visuomenė jums neatrodo labai liūdna?
– Ne. Lietuva dėl rusiškosios meškos išgyveno labai sunkų laikotarpį. Vyko baisių dalykų: žmonės tremti į Sibirą, veikė slaptoji policija. Už geležinės uždangos vyko tikrai siaubingų dalykų. Bet ekonomiškai, man atrodo, žmonės Lietuvoje dabar gyvena visai neblogai. Ne taip, kaip Vokietijoje ar Danijoje, bet praėjo santykinai labai nedaug laiko, kai galėjote vystyti ekonomiką. Taigi aš tikiu, kad po 20 metų Lietuva atrodys taip, kaip šiandien atrodo Vokietija.
Lietuviai protingi, daug dirbantys, išsilavinę žmonės. Ko dar reikia? Šiek tiek sėkmės.
