Lietuviai jaučiasi nelaimingesni nei lenkai ar estai
Naujausias 2017 m. rudens „Eurobarometro“ tyrimas rodo, kad 83 proc. ES piliečių yra patenkinti gyvenimu, o Lietuvoje ši dalis sudaro 70 proc. Lenkijoje tokių žmonių yra 86 proc., Estijoje – 81 proc., Latvijoje – 69 proc.
Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos instituto ir Psichiatrijos klinikos profesoriaus Arūno Germanavičiaus nuomone, didele dalimi mūsų savijauta susijusi su šalies išgyventų traumų – karų, okupacijų ir žlugdančio totalitarizmo – pasekmėmis.
Praktinis šio visuotinio nelaimingumo įrodymas – įvairios pabėgimo nuo realybės formos – savižudybės, emigracija, alkoholio vartojimas, įnikimas į elektronines erdves, socialinius tinklus, žaidimus. A.Germanavičius siūlo paieškoti šios problemos sprendimo būdų per minėtus tris aspektus – šeimą, darbą ir valstybės struktūrą.
Kokie santykiai turėtų būti šeimoje
Nors šeima šiandien praranda savo vertę, psichiatro teigimu, būtent ji yra vienas iš laimės pojūčio garantų.
„Šeima turėtų būti ramybės oazė, į kurią po darbų ir mokslų susirenka tėvai ir vaikai. Visi mes namo grįžtame kupini įspūdžių, be to, pavargę ne tik nuo kasdienių pareigų, bet ir nuo begalės informacinių dirgiklių, varginančių mūsų smegenis. Todėl idealiu atveju kiekvienas žmogus turi gauti laiko ir erdvės pailsėti nuo šių dirgiklių, kad galėtų ramiai bendrauti su šeima.
Suaugęs žmogus turi namuose nurimti, tai turi tapti savotišku įpročiu, kaip rankų plovimas. Deja, esame praradę bendrus ritualus šeimoje, pavyzdžiui, bendras vakarienes, kurios ugdo sugebėjimą išgirsti, išklausyti kitą.
Bendravimas namuose turi vykti be jokių išankstinių nuostatų, kiekvienas šeimos narys turi atverti savo vidinę erdvę kito žmogaus išklausymui ir supratimui, kad galėtų patirti, kas įvyko kito žmogaus gyvenime. Tai sunku, tačiau būtina, jei norime dalyvauti savo artimo žmogaus istorijoje. Svarbu suprasti, kad nereikia stengtis kuo daugiau sužinoti.
Net jei nesutinkame su kito nuomone, nederėtų kritikuoti. Pavyzdžiui, jei vaikas užsidegęs pasakoja, kad baigęs mokyklą atidarys nuosavą žirgyną, negalima stengtis „nuleisti ant žemės“ . Reikėtų ne tik kantriai išklausyti, bet ir įsigilinti, kas vaiką įkvėpė šiai svajonei. Arba jei žmona nori išsipasakoti, nereikėtų vyrui vadovautis išankstine nuomone, pavyzdžiui: „ir vėl tu dėl savo charakterio sukonfliktavai“, – aiškino A.Germanavičius.
Kuo Lietuva panaši į Pietų Korėją
Pasak jo, mūsų šalies švietimo sistema akcentuoja žinių brukimą ir savotišką perfekcionizmą, todėl vaikai nuolat jaučia spaudimą atitikti tam tikrus reikalavimus. O štai laimingiausiomis pasaulyje laikomose Skandinavijos šalyse stengiamasi jiems padėti atskleisti savo stipriąsias puses.
„Nemažai šeimų persisunkusios narcicizmo modeliu, kuris yra vienas iš žalingiausių XX a. palikimų: noras, kad vaikai sublizgėtų kurioje nors srityje, o dar geriau – keliose. Be to, per anksti vaikai skatinami rinktis ateities profesijas, specializuotis.
Tai šiek tiek primena Pietų Korėjos kultūrą. Sutapimas ar ne, ši šalis pirmauja pagal savižudybių skaičių tūkstančiui gyventojų. Pietų Korėjoje, turinčioje apie 50 mln. gyventojų, kasdien nusižudo maždaug po 40 žmonių, Lietuvoje (mažiau nei 3 mln. gyventojų) – 2–3, taigi santykinai apylygiai. Tiesa, reikia pasidžiaugti, kad savižudybių skaičius pernai mūsų šalyje sumažėjo, vis daugiau žmonių ieško psichologinės pagalbos“, – teigė pašnekovas.
Nuo kokios aplinkos kenčiame darbe?
Pasak A.Germanavičiaus, lietuviai dažnai bėga iš gimtinės ne dėl mažo atlyginimo, bet dėl žlugdančio psichologinio klimato darbe. Deja, išvykę jie taip pat neretai susiduria su atstūmimu, nepriėmimu, o kartais ir su išnaudojimu. Todėl nepasitenkinimas, stresas tik dar labiau gilėja ir į Lietuvą jie grįžta tiesiai pas psichologus ar psichiatrus.
„Bendravimo kultūra daugelyje mūsų šalies organizacijų yra žema. Santykiuose dominuoja „viršininko – pavaldinio“ bendravimo pobūdis. Tai ypač pastebima kolektyvuose, kuriuose stiprus lyčių disbalansas. Neretai vadovai neskatina pavaldinių imtis atsakomybės, tačiau su dideliu entuziazmu nurodinėja, ne tik ką reikia padaryti, bet ir kaip atlikti užduotis, kontroliuoja, baudžia.
Trūksta supratimo, kad vyro ir moters socialiniai vaidmenys darbe yra skirtingi. Deja, net moterys, užimančios vadovaujančius postus, kartais griebiasi vyriško „kieto“ bendravimo – nurodinėjimo, komandavimo, užuot besistengiančios suprasti kitą darbuotoją, motyvuoti jį „minkštaisiais“ būdais.
Tos organizacijos, kuriose vadovas visgi pasiryžta nusileisti iš padebesių ir pamatyti visumą (kaip rekomenduoja šiuolaikinės kokybės vadybos sistemos), laimi ne tik vidaus santykių prasme, bet ir pasiekia aukštesnių rezultatų. Patikėkite, beveik visi žeminami darbuotojai žemins savo klientus (taip pat pacientus ar mokinius).
Taip susidaro emocinė vergovė įmonėse, įstaigose ar organizacijose. Tad nieko nuostabaus, kad net ir žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, bėgdami nuo emocinės vergovės, renkasi pagal savo žinias per menką darbą emigracijoje, tačiau pagarbų požiūrį į žmogų, užuot kentę nepakankamą įvertinimą, nekonstruktyvią kritiką, elementarų nemandagumą ir kitas emociškai žlugdančias aplinkybes savo gimtinėje“, – teigė pašnekovas.
Kaip pasireiškia emocinė vergija
Psichiatro teigimu, vadovaujančiose ar bet kokiose galios pozicijose dirbantys asmenys, atsisakę savo įprastinio nurodinėjimų ir psichologinės prievartos elgesio, patys taptų laisvesni. Svarbu sąmoningai suprasti savo elgesio priežastis, sustabdyti save ir užduoti klausimą: „vardan ko aš tai dabar darau?“ Būtent sąmoningumu grįsta lyderystė yra kelias į darbuotojų sveikatos išsaugojimą, patyčių ar fizinės prievartos išnaikinimą, netgi iš dalies depresijos ir priklausomybių prevenciją.
„Stebina tai, kad nemažai patyčių, žodinės agresijos darbuotojai patiria ne tik iš „viršaus“ bet ir iš to paties lygmens bendradarbių. Horizontalūs santykiai labai svarbūs tiems, kurie tiesiogiai dirba su klientais, vadinamojoje fronto linijoje. Ypač dirbantiesiems paslaugų sferoje, gydymo, švietimo įstaigose labai dažnai tenka atlaikyti daug spaudimo, todėl tarp kolegų turi būti įdiegtas vieni kitų savijautos stebėjimas. Reikia išmokti suteikti vieni kitiems paprastą emocinę pagalbą.
Veiksmingiausia yra tiesiog išklausyti, nesiimant vertinti kolegos veiksmų ar dalyti patarimų. Mat jei žmogus nuolat patiria stresą ir neturi galimybių jo išsakyti, gali prasidėti net perdegimo sindromas. „Perdegęs“ darbuotojas pats sukuria distanciją tarp savęs ir situacijos, nesigilina į kliento poreikius. Gydytojų, mokytojų ir kitų specialistų „perdegimas“ jau pasiekęs epideminį lygį.
Didžiulė problema yra ir elementarus pervargimas, netinkamas, nepakankamas poilsis“, – svarstė A.Germanavičius.
Kaip prie mūsų savijautos prisideda valstybės institucijos
„Nors gyvename globalioje aplinkoje, mūsų šalyje susidarė izoliuota nuo realybės valstybinių įstaigų struktūra, veikianti nepriklausomai nuo aplinkos. Atrodo, tarsi jos veikia ne mūsų šalyje, o kažkokiuose uždaruose burbuluose, autonomiškai, ir, vertinant kai kuriuos sprendimus, yra praradusios realybės jausmą ir bet kokį norą padėti Lietuvos piliečiams. Todėl būtina skaidrinti jų veiklą. Dėl skaidrumo trūkumo, negebėjimo ar motyvacijos stokos spręsti realias šalies problemas daugybė šalies piliečių išgyvena nuolatinį neteisybės jausmą.
Jau įrodyta, kad savo šalyje laimingi jaučiasi tie žmonės, kurie mato savirealizacijos galimybes. Savirealizacija – tai ne tik sporto, meno ar karjeros aukštumų siekimas, bet ir kitų savo prasmingų vaidmenų kūrimas, vidinių įžvalgų atradimas. Deja, mūsų švietimo sistema nėra pritaikyta savirealizacijai. Mokyklos pritaikytos konkuruoti, vaikai mokosi dalykų, kurių galbūt neprireiks gyvenime, o sėkmė matuojama egzaminų vertinimais. Pamirštama, kad žmogui svarbiau dirbti mėgstamą darbą, o ne didžiuotis prestižiniu diplomu“, – svarstė pašnekovas.
Kiekvienas iš mūsų turime tam tikrus vaidmenis gyvenime – esame vaikai savo tėvams, tėvai savo vaikams, bendradarbiai, lyderiai, piliečiai ir pan. Kuo daugiau konstruktyvių vaidmenų mums tenka, tuo didesnis mūsų socialinis kapitalas. Pasak A.Germanavičiaus, studijos rodo, kad finansinį kapitalą mažina finansinės krizės, psichikos ligos, dirbtinai skatinamas nepasitikėjimas valstybe, pavyzdžiui, politikų naratyvas apie karo pavojų.
Kuo pavojinga emigracija
„Laimingiausiomis laikomose Skandinavijos šalyse dauguma žmonių savanoriauja, aktyviai dalyvauja vietos bendruomenių veikloje, bendraminčių rateliuose. Buvimas, priklausymas bendraminčių būriui – dar viena svarbi laimės sąlyga. Laimingas žmogus yra tas, kurį išklauso, ir kuris išklauso, girdi kitus. Šiuo atveju itin pozityviai veikia religinės, labdaros organizacijos, sporto klubai. Bendruomenėms priklausantys žmonės yra psichologiškai atsparesni, jie lengviau išgyvena stresines situacijos, ilgalaikius sunkumus.
Laimei svarbu ir savo paties įgūdžių tobulinimas. Naujų dalykų mokymasis, turimų įgūdžių atnaujinimas padeda žmogui išlikti geros emocinės būsenos. Emigracija yra atvirkščias veiksmas. Pasirinkti emigraciją – tai eiti pramintu keliu (psichologai tai vadina prisitaikymo modeliu), užuot tobulinus save ir ieškojus išeičių. Todėl neretai emigrantai grįžta ne tik gydyti dantų, bet ir apsilankyti pas psichiatrus Lietuvoje“, – tikino psichiatras.
XX a. pirmoje pusėje iš Norvegijos į JAV emigravo didžiuliai skaičiai žmonių, nes tuo metu tai nebuvo turtinga šalis. Po Antrojo pasaulinio karo atliktas tyrimas parodė, kad tarp emigrantų norvegų dvigubai dažnai pasitaikydavo psichozių nei tarp likusiųjų savo mažiau turtingoje šalyje. „Ar ši situacija neprimena šiandieninės Lietuvos?“ – klausia pašnekovas.
