Gavus artimųjų sutikimą transplantuoti mirusiojo organus ir atlikus tyrimus nustatyta, kad transplantuoti tinkamos donoro ragenos. Jos kol kas saugomos Audinių banke, artimiausiu metu bus transplantuotos donoro ragenų laukiantiems recipientams.
„Nors Lietuvoje neplakančios širdies donorystės atvejų nėra daug, kiekvienas jų yra labai svarbus, nes sunkiai sergantiems žmonėms suteikia naujo gyvenimo viltį“, – sako Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorius Artūras Bagotyrius.
Iš tiesų tokia donorystė Lietuvoje gana reta – pastarasis atvejis – 10-asis per 5-erius metus. Absoliuti dauguma organų donorų registruojama fiksavus smegenų mirtį.
Neplakančios širdies donorystės modelis Lietuvoje buvo įteisintas 2015 metų lapkritį. Iki tol gelbstint transplantacijos laukiančių žmonių gyvybes Lietuvoje buvo taikomi du organų donorystės modeliai – gyvoji donorystė ir donorystė po smegenų mirties.
Pradėjus taikyti trečiąjį – neplakančios širdies donorystės modelį – atsirado galimybė išgelbėti dar daugiau donoro organų laukiančių recipientų.
Neplakančios širdies donorystė galima paciento gaivinimo proceso metu nepavykus atkurti gyvybinių funkcijų, sustojus širdžiai ir nutrūkus kvėpavimui, t. y. konstatavus mirties faktą. Tada galima atlikti tam tikras medicinines procedūras, kurių metu donoriniai organai yra aprūpinami krauju (maistinėmis medžiagomis ir deguonimi) ir kurį laiką išlaikomi gyvybingi.
Pirmasis neplakančios donoras Lietuvoje buvo registruotas 2016 metų liepos 21 d. Patvirtinus smegenų mirtį ir įvykus asistolijai (sustojus širdžiai ir nutrūkus kvėpavimui) bei gavus artimųjų sutikimą LSMUL Kauno klinikų gydytojai reanimatologai anesteziologai priėmė skubų sprendimą šį donorą ruošti kaip neplakančios širdies donorą.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose transplantacija iš neplakančios širdies donoro pirmąjį kartą atlikta 2020 metų gruodžio mėnesį.
Taikant šį donorystės modelį recipientui gali būti persodinti tie patys organai ir audiniai, kaip ir donorystės po smegenų mirties atveju, išskyrus širdį. Lietuvoje iš neplakančios širdies donorų paimami inkstai ir ragenos.
Tokios operacijos atliekamos išskirtiniais atvejais, nes jos reikalauja specialios įrangos ir ypač profesionalaus personalo. Šios transplantacijos yra itin skubios ir reikalauja dar didesnio operatyvumo nei įprastai.
Neplakančios širdies donorystės modelis įteisintas daugelyje Europos Sąjungos šalių. Kai kurios šalys turi sukaupusios didelės patirties taikant šį modelį. Pavyzdžiui, Čekijoje jis pradėtas taikyti dar 1972, Nyderlanduose – 1981, Jungtinėje Karalystėje – 1989 metais.
Svarbu pabrėžti, kad reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje mirštantis žmogus visada gaivinamas ir daroma viskas, kad žmogaus gyvybė būtų išgelbėta. Organų ar audinių donorystė įmanoma tik nustačius smegenų mirtį ar konstatavus mirtį nutrūkus kraujotakai bei kvėpavimui.
Visais atvejais, netgi jei žmogus prieš mirtį turėjo Donoro kortelę, t., y. buvo pareiškęs norą po mirties paaukoti savo audinius ir organus transplantacijai, medikai leidimo tai padaryti prašo artimųjų. Todėl apie savo sprendimą rekomenduojama pasikalbėti su artimiausiais žmonėmis – tai palengvintų jiems sunkią valandą tenkančią apsisprendimo naštą.
Išreikšti sutikimą organų ir audinių donorystei gali kiekvienas suaugęs Lietuvoje gyvenantis žmogus. Tai galima padaryti internetu ntb.lt, gydymo įstaigose, „Eurovaistinės“ vaistinėse.
