Apie šios ligos gydymo aktualijas ir problemas kalbėjomės su Lietuvoje viešėjusia profesore iš JAV Ursula Matulionis.
– Gerbiama profesore, prašome prisistatyti Jūsų asmenybe ir profesine veikla besidomintiems Lietuvos skaitytojams.
– Visi mano seneliai yra lietuviai. Į JAV jie atvyko 1912 metais ir kalbėjo tik lietuviškai. Mano tėvai žinojo dvi kalbas, o aš, deja, kalbu tik angliškai. Išmokti gražios lietuvių kalbos nepavyko. Lietuvoje lankausi antrą kartą, pirmąjį buvau 1991-aisiais, iškart po nepriklausomybės paskelbimo, tad galiu lyginti, matyti skirtumus.
Esu gydytoja onkologė, dirbu Dana-Farber vėžio institute Bostone. Mano pacientės serga moteriškų organų vėžiu, o mano specializacija – kiaušidžių vėžio tyrimai ir gydymas. Dvi dienas per savaitę konsultuoju pacientes, atlieku administracines užduotis, vykdau medicininius tyrimus. Be to, bendradarbiauju su įvairiais mokslininkais Bostone ir jo apylinkėse, dirbančiais skirtingose institucijose, ligoninėse. Viename projekte kartu dirbame net su Australijos mokslininkais.
– Kiaušidžių vėžys – klastinga liga, vėlai diagnozuojama, sunkiai gydoma. Kokios yra jos gydymo perspektyvos?
– Iš tiesų, liga – klastinga. Nėra būdų, kurie leistų tinkamai, be paklaidos ir laiku diagnozuoti šią ligą imant mėginius. Kita vertus, galima nustatyti moteris, kurioms grėsmė susirgti yra didelė. Tai leidžia padaryti BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijų testai: šių genų mutacijos perduodamos šeimos nariams, jos gali būti aptinkamos atliekant paprastą kraujo tyrimą. Taigi galima identifikuoti moteris, kurioms tikimybė susirgti kiaušidžių vėžiu per gyvenimą yra, pvz., 40 proc. Joms galima pasiūlyti iš karto atlikti operaciją ir pašalinti kiaušialąstes bei kiaušintakius.
JAV kiaušidžių vėžys diagnozuojamas vienai iš 70 moterų, tad, norėdami tą vieną atvejį aptikti, turėtume ištirti daugybę moterų. Tačiau, kad surastume šią retą ligą, reikia atlikti testus daugybei moterų. Efektyviau yra atlikti genų tyrimą ir atrinkti, kurioms moterims šios ligos rizika didelė. Tad vienas iš būdų judėti į priekį – ieškoti moterų, kurioms tikimybė susirgti yra didelė, nes joms šią riziką galima panaikinti atliekant operaciją.
Kiaušidžių vėžys – pavojinga liga ne vien dėl diagnozavimo subtilybių. Anksčiau buvo manyta, kad kiaušidžių vėžys tėra viena liga, tačiau, kaip parodė krūties, plaučių vėžio atvejai, egzistuoja aibė skirtingų šio vėžio tipų. Ir, tik juos nustačius, buvo pradėta judėti pirmyn geresnio gydymo link.
Epitelinis kiaušidžių vėžys (prasideda išorinį kiaušidžių paviršių dengiančiose ląstelėse) yra labiausiai paplitęs šio vėžio tipas, diagnozuojamas apie 70–75 proc. atvejų. Deja, dažniausiai jis aptinkamas tik vėlyvų stadijų. Pagal BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijas epitelinį kiaušidžių vėžį galima nustatyti daugiau kaip 22 proc. atvejų: jis gali būti perduodamas iš kartos į kartą arba pastebėtas auglio mutacijose, egzistuojančiose tik šiuo konkrečiu atveju. Apie 50 proc. visų kiaušidžių vėžio atvejų piktosios auglio ląstelės būna ypač jautrios platinai ir tokiam vaistui, kaip PARP inhibitorius. Būtent taip šis vaistas ir buvo atrastas.
Viena iš kiaušidžių vėžio gydymo perspektyvų yra imunoterapija, tačiau ir ji nėra panacėja. Reikia daug dirbti ir šioje srityje, kad pavyktų pasiekti gerų rezultatų. Tikiu, kad laukia įkvepiantys pasiekimai, tačiau iki tol reikia dar labai daug ką nuveikti.
– Daug keliaujate po pasaulį. Ar skiriasi kiaušidžių vėžio diagnostika, gydymas bei suvokimas skirtingose šalyse?
– Kalbant apie naujų atvejų diagnozavimą, pasiekimai daugmaž vienodi. Gydymas taip pat panašus, siejamas su moters amžiumi, ligos stadija, bendra organizmo būkle. Moterys operuojamos pašalinant auglį, vėliau skiriama chemoterapija. Jeigu auglys didelis ir jo pašalinti neįmanoma, pirmiau skiriama chemoterapija, po to – operacija ir vėl chemoterapija. Didžiausius skirtumus matau fazėje po gydymo, taip pat kai vertinu, kiek dažnai tokioms moterims atliekami genetiniai testai. Pasaulinė praktika tokia, kad kiekvienai moteriai, kuriai diagnozuotas kiaušidžių vėžys, turėtų būti atliktas ir genetinis testas. Tai daroma dėl dviejų priežasčių. Pirma, yra vaistų, galinčių padėti, jei moters organizme nustatomos BRCA1 arba BRCA2 genų mutacijos. Antra, ši liga gali būti genetiškai nulemta, pvz., perduota dukrai, jei mutacijos aptiktos mamos, tetos kraujyje. Taigi genetinis tyrimas suteikia galimybių moterims, kurių organizme nustatomos minėtų genų mutacijos, išvengti vėžio ligos atliekant operaciją. Lyginant pasaulio šalis, skiriasi mastai, t.y. moterų, kurioms tiriamos genų mutacijos, skaičiai. JAV situacija nėra pati geriausia: čia ištiriama apie 50–60 proc. moterų. Lietuvoje, kiek man žinoma, visos moterys, kurioms pagal indikacijas šis tyrimas priklauso, yra tiriamos, ir tai išties įspūdinga. Deja, yra šalių, kuriose genetiniai testavimai apskritai nevyksta.
Kai kuriose kultūrose genetinės ligos diagnozavimas laikomas gėdingu, todėl moterys vengia socialinio pasmerkimo, gėdos šeimai užtraukimo. Taip pat skiriasi ir šalių sveikatos draudimo politika: ne visi draudėjai mano, kad tai svarbu, ir tyrimų nekompensuoja. Žinoma, didelį vaidmenį daro brangios genų tyrimų kainos, todėl jie sunkiai prieinami ar visai neįperkami nemažai daliai pacienčių. Aukštos kainos neturėtų stebinti, nes tai yra labai sudėtingas mokslas, galintis atskleisti ne vieną mutaciją ir ne vieną ligą. Taigi egzistuoja ne vienas barjeras, užkertantis kelią šiems testams, o kartais jų neatlikimą nulemia ir tokie veiksniai, kaip nenoras, užmiršimas, gydytojo aplaidumas ir panašiai.
– Ar yra inovacijų, kurios galėtų padėti numatyti šios ligos eigą, padėtų ją lengviau diagnozuoti ar gydyti? Ko Jūs, kaip specialistė, labiausiai laukiate?
– Šiuo metu kiaušidžių vėžio gydymas yra ant permainų slenksčio. Visai neseniai įvyko daug postūmių gydymo srityje. Prie to prisidėjo ir naujausi vaistai, taip pat specifiniai vaistai, blokuojantys kraujo patekimą į auglį. Parašyta daugybė darbų apie imunoterapijos naudą gydant kitų lokalizacijų vėžį – plaučių, melanomą. Pagrindinis iššūkis gydant kiaušidžių vėžį yra išsiaiškinti, kodėl paskirti vaistai ne visada veikia taip, kaip turėtų. Šioje situacijoje labiausiai neramina ligos nevienalytiškumas, t.y. tai, kad, pvz., po gydymo atsinaujinęs vėžys būna kitoks nei pradinių stadijų.
Metams bėgant genetikos mokslas progresuoja, tobulėja, tad onkologų darbas yra jį vytis, suprasti, kas vyksta, ir pritaikyti praktikoje. Viena veiksmingiausių strategijų, mano nuomone, yra metodų derinimas. Vienas vaistas ligos neišgydys, todėl daug dėmesio skiriama įvairių gydymo metodų derinimui.
Kalbant apie profilaktiką, svarbiausi akcentai yra genų tyrimai ir giminaičių, kurioms kiaušidžių vėžio rizika padidėjusi, atranka, taip pat prevencinis kiaušidžių pašalinimas.
