Šiomis dienomis Lietuvoje vieši vieno žymiausių organų donorystės vadybos, koordinavimo ir švietimo organizacijų Europoje TPM-DTI atstovė Gloria Paez Duarte, dalyvaujanti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bei Bioetikos centro organizuojamoje mokslinėje-praktinėje bioetikos konferencijoje „Organų donorystė: pareiga ar dovana?“
– Kaip atsidūrėte šioje veikloje?
– Dirbdama intensyvios terapijos skyriuje baigiau bioetikos ir teisės magistro studijas. Studijų metu gilinausi į donorystės ir transplantacijos sritį. Tuo metu buvo daug problemų šioje srityje ir aš nusprendžiau, kad noriu padėti žmonėms, kurie laukia organų, ir paguosti šeimas, kurios neteko artimo žmogaus, įprasminant jo išėjimą. Taip prieš 18 metų prisijungiau prie donorystės srityje dirbančios organizacijos TPM-DTI.
– Kokia nuomonė apie organų donorystę vyrauja Ispanijoje?
– Dauguma ispanų yra pakankamai gerai informuoti apie organų donorystę. Labai dažnai žmonės pažįsta arba žmogų, kuriam buvo atlikta transplantacija, arba tokio asmens artimąjį. Diskusijos apie donorystę Ispanijoje jau seniai nebėra tabu. Be abejo, prie teigiamo pokyčio labai prisidėjo žiniasklaida ir jos pateikiamos naujienos. Viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie sėkmingus transplantacijos atvejus, nuolat trumpėjantį jos laukiančiųjų sąrašą. Manau, kad šių dalykų iškėlimas į viešumą labai padeda donorystei, stiprina teigiamą žmonių požiūrį į ją.
– Ar esate pati asmeniškai susidūrusi su donorystės tema?
– Asmeniškai ne, tik iš profesinės pusės. Studijavau įvairių sveikatos apsaugos sistemų privalumus transplantacijos srityje, kadangi tikiu, kad sprendimas dovanoti artimo žmogaus organus kito gyvybei išgelbėti, gali sumažinti netekties skausmą ir įprasminti mirtį.
– Galbūt prisimenate iš savo praktikos donorystės istoriją, kuri jus sukrėtė?
– Turbūt natūralu, kad labiausiai sukrečia netikėtos vaikų ir jaunų žmonių mirtys. Tačiau būdai, kuriais žmonės išreiškia savo liūdesį ir skausmą, įvairiose kultūrose skiriasi. Manau, kad tokiose situacijoje visuomenės požiūris, skatinantis aukoti organus, tikrai padeda. Tačiau ne visada paprasta apie tai kalbėtis su artimaisiais. Reikia turėti nemažai žinių ir bendravimo įgūdžių, norint prieiti prie gedinčių žmonių ir pradėti kalbą apie tai, kad mirtis gali būti įprasminta per organų dovanojimą.
– Ispanai – labai katalikiška, tikinti tauta. Nepaisant to, donorystė jūsų šalyje labai paplitusi. Kaip žmonės savo kasdieniame mąstyme suderina tikėjimą ir donorystę?
– Beveik visos religijos, taip pat ir katalikybė, palaiko organų donorystę, taip prisidėdamos prie gyvų žmonių gyvenimo kokybės gerinimo. Todėl tai laikoma geru veiksmu. Medicininiai sprendimai šiandien priimami remiantis geriausiomis mokslu grįstomis praktikomis ir etiniais principais.
– Kaip jums pavyko sumažinti šalies gyventojų abejones dėl to, ar jiems verta tapti donorais?
– Mūsų patirtis rodo, kad bandant žūtbūt pakeisti žmonių kultūrinius ar religinius įsitikinimus norimo rezultato beveik neįmanoma pasiekti. Daug patikimesnis būdas yra visapusiškas sveikatos apsaugos specialistų ugdymas. Mano manymu, būtent profesionalų indėlis yra pagrindinė priežastis, kodėl ispaniškasis donorystės modelis veikia taip sėkmingai.
Ispanijoje sistemą mes pakeitėme taip, kad iš donorų sąrašo dabar reikia išsibraukti, o ne įsirašyti į jį. Tai reiškia, kad visi šalies piliečiai yra automatiškai į jį įtraukiami, bet kiekvienas žmogus gali bet kada nuspręsti jame nebebūti.
Žinoma, praktikoje nuolat bendraujame su donoro artimaisiais ir galimybę priimti paskutinį sprendimą visada atiduodame jiems. Sklandų sistemos veikimą užtikrina gerai struktūrizuota ir profesionali transplantacijų koordinavimo komanda.
Sprendimo priėmimo akimirką su šeima visada kalbasi profesionalas, ligoninės komandos narys, kuris pats gydė mirusįjį. Jo užduotis yra paguosti šeimos narius ir užtikrinti juos, kad jų artimajam buvo suteiktas geriausias įmanomas gydymas. Prašymas paaukoti mirusiojo organus turi tapti natūraliu ir savaime suprantamu gyvenimo pabaigos elementu.
Ispanijoje dirbančią transplantacijos koordinatorių komandą sudaro 85 proc. daktarų ir 15 proc. slaugių. Visi jie yra specialiai apmokyti, kaip pranešti žinią apie skaudžią netektį ir artimųjų jautriai paprašyti apsvarstyti donorystės galimybę.
– Kaip dažnai žmonės pasinaudoja galimybe ir išbraukia savo vardą iš donorų sąrašo? Ar jūs stebite šią statistiką?
– Taip, dalis šeimų atsisako paaukoti savo artimųjų organus. Skaičiuojame, kad taip nutinka 15,6 proc. atvejų. Žinoma, taip nutikus visada atliekame kruopščią analizę, stengiamės išsiaiškinti, kokios buvo atsisakymo priežastys idant galėtume tobulinti priėjimo prie kitų donorų šeimų būdus. Ispanijoje veikia speciali Organų donacijos ir transplantacijos sistema, rengiami specialūs mokymai, kurie užtikrina, jog transplantacijos koordinatoriai mokėtų tinkamai prieiti prie mirusiojo artimųjų, korektiškai paprašytų leidimo panaudoti jo organus transplantacijai. Atsisakymų ir jų priežasčių analizė padeda mums tobulinti mokymų programą.
Mūsų statistika rodo, kad dažniausiai šeima pasirenka nenurodyti priežasties, kodėl nenori, jog jų artimojo organai būtų panaudoti (41 proc. atvejų). 32 proc. atvejų pats donoras, dar būdamas gyvas, išreiškia tokią valią. Rečiau pasitaikančios priežastys: religiniai įsitikinimai, baimė, kad bus pažeistas mirusiojo kūnas, abejonės transplantacijos nauda ir socialiniai motyvai.
– Kokios pagrindinės mirties priežastys, po kurių žmogaus organai tinkami donorystei?
– Anksčiau vyravo nelaimingi įvykiai ir eismo avarijos, tačiau per pastaruosius 10 metų su eismo įvykiais ir nelaimingais atsitikimais darbe susijusių mirčių skaičius Ispanijoje sumažėjo. Taigi vienu metu tikrai susidūrėme su donorų stygiumi. Siekdama išspręsti stygiaus problemą, Nacionalinės transplantacijos organizacija (ONT) ėmėsi įgyvendinti specialią strategiją. Veiksmų planas buvo paruoštas taip, kad sveikatos apsaugos sistemoje būtų užtikrinta maksimaliai efektyvi donacijai tinkamų organų paieška. Maža to, buvo praplėstas potencialių donorų sąrašas, pvz., į jį įtraukti pacientai, patyrę širdies mirtį. Šiuo metu pagrindinė mūsų donorų mirties priežastis yra insultai ir infarktai.
– Ar yra amžiaus riba, kai organai vis dar tinkami donorystei?
– Donorų amžius didėja, todėl išplėstiniai atrankos kriterijai skirti donorams iki 80 metų. Žinoma, viskas priklauso nuo mirusio žmogaus sveikatos, jo organų būklės.
– Žinia, donorų asmenybės neatskleidžiamos, bet ar dažnai žmonės, kuriems persodinami donoro organai, išreiškia norą susitikti su žmogaus giminėmis, sužinoti jo gyvenimo istoriją?
– Teisės aktai labai griežtai reglamentuoja, kad recipientai ir donorų giminaičiai asmeniškai negali susitikti. Tačiau donoro artimieji gali susisiekti su donorystės koordinatoriumi ir gauti informaciją apie transplantacijos rezultatus. Donorystė yra altruistinis veiksmas, kuriuo nesiekiama jokio atpildo – nei finansinio, nei psichologinio.
– Kokia organų donorystės situacija kitose Europos šalyse? Kurios šalys šioje srityje yra labiausiai pažengusios į priekį?
– Donorystės ir transplantacijų praktika, priklausomai nuo regiono ar šalies, gali smarkiai skirtis. Todėl surasti bendrus duomenis yra sunku. Visgi iš Tarptautinio organų donorystės ir transplantacijos registro (IRODaT) duomenų aiškiai matome, kad geriausius rezultatus šiuo metu pasiekia Ispanija, Kroatija ir Portugalija. Beje, visos šalys pakankamai glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje.
Lietuvoje pritariančiųjų organų donorystei daugėja, bet donorų – ne
Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) duomenimis, pagal užregistruotų organų donorų skaičių Lietuva šiuo metu yra dešimta Europoje. Nuo 2000 m., kai buvo įteisinta donoro kortelė, sutikimą po mirties tapti organų donorais išreiškė 24 810 šalies gyventojų. Iš jų potencialiais donorais tapo penki. Tokį mažą skaičių nulėmė tai, jog donoru gali tapti tik žmogus, kurio mirties priežastis – smegenų mirtis.
Anot NTB laikinosios vadovės A.Būziuvienės, ne visi žmonės, pritariantys organų donorystei, pasirašo sutikimą donoro kortelei gauti. Kortelė tėra simbolinis pritarimo donorystei ženklas, o savo valią galima išreikšti ir pokalbio su artimaisiais metu. Todėl labai svarbu apie organų donorystę pasikalbėti su savo artimaisiais ir pareikšti jiems savo norą netikėtos mirties atveju paaukoti organus donorystei. Žinant žmogaus poziciją, nelaimės valandą šeimos nariams apsispręsti būna lengviau.
„Pritarimą organų donorystei labiausiai įkvepia žmonių, sėkmingai gyvenančių po jiems atliktų transplantacijų, istorijos. Šie žmonės sugrįžta į visavertį gyvenimą: tuokiasi, gimdo ir augina vaikus, mokosi, dirba, sportuoja, keliauja“, – gerąja patirtimi dalinasi A.Būziuvienė.
Apie organų donorystę būtina kalbėtis
Su teiginiu, jog Lietuvoje organų donorystės tema vis dar apipinta įvairiomis interpretacijomis, mitais ir baimėmis, sutinka ir vienas iš minėtos mokslinės-praktinės bioetikos konferencijos organizatorių Eimantas Peičius. Todėl, jo teigimu, Ispanijos atstovės, kurią į Lietuvą pakvietė biotechnologijų įmonė „Froceth“, patirtis Lietuvai ypač vertinga.
„Bandant keisti gyventojų požiūrį į donorystę, vien apeliavimo į gerą žmogaus valią ar primygtinio reikalavimo nepakanka. Požiūrio keitimas yra ilgas ir sudėtingas procesas. Žmonės turi aiškiai suvokti, kaip veikia donorystė, ką jie laimės ar praras tapę donorais, kaip bus užtikrinamas jų konfidencialumas ir saugumas“, – teigia LSMU Socialinių ir humanitarinių mokslų katedros docentas ir LSMU Bioetikos centro vadovas.
Jis sako, jog Lietuva tikrai galėtų pasimokyti iš šiuo metu šioje srityje pirmaujančios Ispanijos, kurioje daug dėmesio skiriama medicinos personalo parengimui. Taip siekiama užtikrinti, jog transplantacijos koordinatoriai mokės tinkamai kreiptis į mirusiojo artimuosius ir gebės laikytis etinių reikalavimų gaunant donoro sutikimą panaudoti jo organus transplantacijai.
