 |
| R. Vimantaitės nuotr./Renata Vimantaitė Kazachstane |
Anksčiau jau rašėme apie garsų Lietuvos kardiochirurgą Rimantą Benetį, išvykstantį dirbti į Kazachstaną.
Misija – padėti mažiau žinantiems
Kauno klinikų vyr. slaugytoja ir slaugos administratorė Renata Vimantaitė Kazachstane atsidūrė netikėtai.
Praėjusių metų birželį iš Kazachstano į Lietuvą buvo atvykusios slaugytojos, kurioms mūsų šalyje visą mėnesį buvo vedamos paskaitos, vyko praktiniai užsiėmimai. Kazachstano Kardiochirurgijos centro vyr. slaugytoja susidomėjo R.Vimantaitės paskaitomis ir seminarais ir pakvietė ją atvykti į Kazachstaną.
Ten nuvyko ne tik R.Vimantaitė, bet ir kitos vyr., taip pat bendrosios praktikos slaugytojos. Visos vyko į skirtingus centrus. R. Vimantaitė atsidūrė prieš metus įkurtame Kardiochirurgijos centre.
„Ten buvo ypač reikalinga praktinė patirtis. Tris savaites dirbau suaugusiųjų reanimacijoje, kur ligoniai gydomi po širdies operacijų, ir savaitę keliavau po likusius skyrius. Didžiausia problema reanimacijoje – ten labai jaunas kolektyvas, darbuotojams labai trūksta praktikos. Mokiau juos ir bendros tvarkos, ir visų procedūrų“, – pasakoja lietuvė.
R.Vimantaitės teigimu, Kazachstanas turtingas, turi visokios įrangos, o jei ko neturi – tai nebent iš nežinojimo, kad reikia. Tačiau šalis susiduria su didžiulėmis problemomis, tokiomis kaip pragulų profilaktika, ligonių maitinimas, kvėpavimo takų priežiūra.
Vyr. slaugytoja pasakoja, kad Kazachstanui, siekiančiam tobulintis medicinos srityje, buvo leista rinktis iš trijų valstybių: Lietuvos, Izraelio ir Čekijos. Jo gyventojai moka rusų kalbą, bet angliškai kalba prastai, tad lietuvių rusų kalbos mokėjimas ir turima patirtis bei pažanga jiems atrodė labai patraukliai: „Jiems patiko mūsų programos, mokymas. Kiek žinau, dalis kazachų slaugytojų gruodį vyko į Čekiją mokytis, bet didelė dalis vyksta į Lietuvą, o mes – pas juos.“
Tai tiesiog misija padėti jiems. Galbūt pagilinau pedagogikos praktiką, bet didelės naudos neįgijau.
Vyr. slaugytoja, paklausta, kokios patirties pati gavo iš tokio bendradarbiavimo, šyptelėjusi atsako: „Tai tiesiog misija padėti jiems. Galbūt pagilinau pedagogikos praktiką, bet didelės naudos neįgijau, jei kalbame apie tobulėjimą. Tiek, kad teko pabūti mokytoja ir mokyti iš pagrindų.“
R.Vimantaitė balandžio mėnesį yra kviečiama savaitei į Kazachstaną vesti seminarų. Tačiau ilgesniam laikui vyr. slaugytoja ten neplanuoja vykti. Mėnuo R.Vimantaitei pasirodė šiek tiek per ilgas laiko tarpas, tad į kitas darbines keliones leisis tik savaitei ar dviem.
Tikslas – mažinti mirtingumą
Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė prof. dr. Rūta Jolanta Nadišauskienė su Kazachstano medikais bendradarbiauja jau nuo 2008-ųjų. Tuomet Kazachstano specialistai pradėjo važinėti į Lietuvą ir mokytis.
R.J.Nadišauskienė jau net neprisimena, kiek kartų ten lankėsi. Daugiausia jai tenka dirbti Pietų Kazachstane, kur didžiausias gimstamumas, bet kartu – ir didžiausias nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių mirtingumas. Lietuvos medikų tikslas – kad gimdyvės nemirtų dėl pogimdyvinio kraujavimo, o naujagimiams, kuriuos galima išgelbėti, būtų tinkamai suteikta pirmoji pagalba ar reanimacija.
„Vienas iš Jungtinių Tautų iškeltų tūkstantmečio tikslų – nėščiųjų, gimdyvių ir kūdikių mirtingumo mažinimas. Manau, kad Kazachstano sveikatos organizatoriai, politikai dairėsi, iš ko pasimokyti, kad šis mirtingumas sumažėtų dviem trečdaliais. Jie bendradarbiauja ir su Izraelio, ir su Baltarusijos klinikomis, ir pradėjo bendradarbiauti su mumis“, – pasakoja profesorė.
Mokė šimtus kolegų
 |
| R.J.Nadišauskienės nuotr./Rūta Jolanta Nadišauskienė |
R.J.Nadišauskienės teigimu, per daugiau nei ketverius metus šalies Akušerijos ir ginekologijos klinikoje mokėsi 116 akušerių ginekologų, neonatologų, sveikatos apsaugos organizatorių iš Kazachstano.
„Nuvažiuoti padirbėti, parodyti savo sugebėjimus ir nušviesti kaip saulei apsiniaukusią padangę – tai viena, bet jeigu mūsų žmonėms išvažiavus viskas lieka kaip buvę, tai – ne mūsų reikalas. Siekiame padėti trumpiausiu keliu, nekartojant mūsų klaidų, keistis ir pasiekti tikrai gerų rezultatų“, – pabrėžia medikė.
R.J.Nadišauskienė siekia Kazachstane įdiegti komandinio darbo principus, naudojamus Lietuvoje, nes, anot jos, vienas gydytojas šiais laikais tikrai negali užtikrinti saugios, efektyvios ir kokybiškos priežiūros.
„Tai nėra vienkartinis, per trumpą laiką pasiekiamas dalykas. Rezultatai labai priklauso nuo socialinės-ekonominės padėties, moterų teisių, išsilavinimo. Vienoje medicinos srityje ką nors patobulinęs, nepasieksi šimtaprocentinio rezultato, jeigu nesikeis ir kitos su tuo susijusios sritys.“
Kazachstane lietuviai diegia ir šiuolaikinius algoritmus, kontrolinius lapus, kad gydytojai atliktų tai, kas būtina, padarytų tai teisingai, bet nepatirtų didelio streso.
Lietuvos neapleidžia
R.J.Nadišauskienė teigia puikiai suprantanti, kad dėl šalies medikų išvykų neturi kentėti darbo Lietuvoje kokybė: „Labai norime, kad ir čia ji gerėtų, nes tikrai negaliu pasakyti, kad ten tiktai mokome. Ir patys mokomės, ir iš šalies pasižiūrime, matome, ką pas save reikėtų gerinti.“
Pasiruošę sunkiai, daug ir labai atsakingai dirbti ypatingomis sąlygomis, visada yra kviečiami.
Paklausta, ar nesulaukia kolegų pavydo ar apkalbų, Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė nesutrinka: „Pasiruošę sunkiai, daug ir labai atsakingai dirbti ypatingomis sąlygomis (ne tokiomis, kokios mums įprastos), visada yra kviečiami. Tikrai nereikia manyti, kad yra susidariusi eilė tų, kurie nori važiuoti. Mėgstančių pašnekėti ir apkalbėti būrelis didesnis, bet tų, kuriems reikia važiuoti ir esi iš tiesų eksponuotas labai aiškiai ir tenka dalyvauti pačiose sudėtingiausiose situacijose ir jas išspręsti, nėra labai daug.
Galiu patvirtinti, kad tai ypač nelengvas darbas ir didelė atsakomybė. Ne tik prieš save, bet ir prieš savo instituciją, prieš savo šalį. Kalbos, nuomonės, ypač Rytuose, labai greitai sklinda, ir jeigu tu ten neparodysi savo kompetencijos, nemokėsi pagarbiai bendrauti su žmonėmis, tavęs niekas nekvies.“
