Gyvenimo trukmė vis dar trumpiausia ES
Nors per pastaruosius dešimt metų Lietuvos gyventojų sveikatos būklė pagerėjo, šioje srityje Lietuva dar gerokai atsilieka nuo daugumos ES šalių, o vyrų ir moterų sveikatos būklė labai skiriasi.
Lietuvoje tikėtina gyvenimo trukmė ilgėja (2015 m. ji buvo 74,6 metų), tačiau šis rodiklis vis dar šešeriais metais mažesnis už ES vidurkį (80,6 metų) ir yra mažiausias ES. Be to, itin skiriasi vyrų ir moterų tikėtina gyvenimo trukmė – Lietuvoje vyrų tikėtina gyvenimo trukmė (69,2 metų) daugiau kaip dešimt metų trumpesnė už moterų (79,7 metų), ir tai didžiausias skirtumas ES.
Apie pusę tikėtinos gyvenimo trukmės ilgėjimo Lietuvoje nuo 2000 m. lėmė sumažėjęs vyresnių nei 65 metų asmenų mirtingumas. Lietuvoje tokio amžiaus moterys 2015 m. galėjo tikėtis gyventi dar 19,2 metų (2000 m. tas rodiklis buvo 17,8 metų), o vyrai – dar 14,1 metų (2000 m. tais rodiklis buvo 13,6 metų). Tačiau, palyginti su dauguma kitų ES šalių, gana mažai metų po 65-erių gyvenama esant geros sveikatos. Sulaukus 65 metų, moterys be negalios dar gyvena penkerius su puse metų, vyrai – penkerius metus.
Dažniausiai mirštama nuo širdies bei kraujagyslių ligų bei vėžio
Lietuvoje širdies ir kraujagyslių ligos yra pagrindinė moterų ir vyrų mirties priežastis. 2014 m. nuo širdies ir kraujagyslių ligų mirė apie 22 500 asmenų, tai sudaro 65 proc. moterų ir 48 proc. vyrų mirčių.
Vėžys yra antra pagrindinė mirties priežastis – nuo jo miršta 8 000 asmenų, ir tai sudaro 17 proc. moterų ir 23 proc. vyrų mirčių. Išorės priežastys (visų pirma tai būdinga vyrams) ir virškinimo sistemos ligos yra trečia ir ketvirta mirčių Lietuvoje priežastys.
Tendencijas vertinant pagal konkretesnes mirties priežastis, Lietuvoje dvi dažniausios mirties priežastys tebėra išeminės širdies ligos ir insultas, o mirtingumas atitinkamai keturiais ir dviem kartais viršija ES vidurkį.
Plaučių vėžys dabar trečia pagrindinė mirties priežastis, ir tai siejama su tuo, kad anksčiau buvo daug rūkančiųjų.
Be to, Lietuvoje savižudybių skaičius didžiausias ES, o tai didžiulis iššūkis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoms. 2000–2014 m. pagrindinių mirties priežasčių sąraše aukščiau pakilo kolorektalinis ir prostatos vėžys, taip pat kepenų vėžys.
67 proc. lietuvių savo sveikatą vertina blogai
Dauguma lietuvių nenurodo esantys geros sveikatos, ir esama didelio skirtumo tarp pajamų grupių. Apskritai, Lietuvos gyventojų, nurodančių, kad jų sveikata gera, dalis yra mažiausia ES (43 proc. 2015 m.) ir gerokai mažesnė už ES vidurkį (67 proc.). Kaip ir keliose kaimyninėse šalyse, Lietuvoje asmenys savo sveikatą vertina skirtingai ir tai labai priklauso nuo jų socialinės ir ekonominės padėties – tik 32 proc. į mažiausių pajamų grupę patenkančių asmenų nurodo esantys geros sveikatos, palyginti su 63 proc. asmenų, patenkančių į didžiausių pajamų grupę.
Lietuvos gyventojų sveikatos būklė ir sveikatos netolygumai siejami su keletu sveikatos determinantų, įskaitant darbo sąlygas, fizinę aplinką, kurioje žmonės gyvena, ir įvairius su elgsena susijusius rizikos veiksnius. Lietuvoje 2015 m. beveik 40 proc. visos ligų naštos (vertinant pagal dėl sveikatos sutrikimų prarastus gyvenimo metus) galėtų būti priskirta su elgsena susijusios rizikos veiksniams – tai būtų rūkymas, alkoholio vartojimas, mityba ir fizinis neaktyvumas (IHME, 2016 m.).
Sugriautas mitas apie nemokamą gydymą
Vertinant procentinę BVP dalį, bendros sveikatos priežiūros išlaidos padidėjo nuo 5,6 proc. 2005 m. iki 6,5 proc. 2015 m., bet šis rodiklis tebėra šeštas nuo galo ES. Bendros sveikatos priežiūros išlaidos vienam gyventojui tesiekia pusę ES vidurkio. Trečdalis sveikatos priežiūros išlaidų finansuojama iš privačių šaltinių, daugiausia mokėjimais savo lėšomis.
Didelės pacientų lėšomis dengiamos išlaidos paaiškinamos tuo, kad tenka mokėti už vaistus. Išlaidos vaistams sudaro didžiausią mokėjimų savo lėšomis dalį, nes pacientai ir už receptinius, ir už nereceptinius ambulatoriškai vartojamus vaistus moka visą kainą, jeigu nepriklauso grupėms, kurioms taikomos išimtys (pvz., vaikai, pagyvenę asmenys, neįgalieji ir tam tikromis ligomis sergantys pacientai).
Bet net jeigu PSD vaistų kainą kompensuoja 100 proc., iš esmės visi pacientai turi sumokėti dalį vaistų kainos, jeigu rinkos kaina yra didesnė nei kompensuojama referencinė kaina. Mokėjimais savo lėšomis taip pat tiesiogiai mokama už paslaugas, kurių PSD neapmoka, ir už vizitus pas specialistus, kai neturima siuntimo. Esama įrodymų, kad už sveikatos priežiūrą mokama neoficialiai, bet stengiamasi šią praktiką šalinti. Privataus sveikatos draudimo vaidmuo menkas.
Iš viso Lietuvoje savo lėšomis padengiama 32 proc. sveikatos priežiūros išlaidų, o tai daugiau nei dvigubai daugiau už ES vidurkį. Didelė dalis mokėjimų savo lėšomis susijusi būtent su tuo, kad daug mokama už vaistus. Yra keletas tokios padėties priežasčių. Vaistų priemokos yra didžiulės. Bet kainos taip pat didžiulės, nes nėra veiksmingo sveikatos technologijų vertinimo, gydytojai yra linkę be reikalo skirti brangių prekių ženklų vaistus, gyventojai menkai pasitiki generiniais vaistais. Tačiau 2017 m. liepos mėn. buvo pateiktas naujas vaistų kainynas ir tikimasi, kad dėl to vartotojų mokama vaistų kainos dalis sumažės iki trečdalio.
Ligoninių lovų tebėra per daug, o gydytojų – tiesiog daug
Kalbant apie fizinius išteklius, apskritai yra per daug ligoninių ir ligoninių lovų. Bendras ligoninių skaičius sumažėjo tik nežymiai, o stacionaro lovų skaičius – antras pagal dydį ES (608, palyginti su 418, atitinkamai 100 tūkst. gyventojų), nors jau seniai stengiamasi pasiekti, kad būtų teikiama mažiau stacionarinių paslaugų.
Lietuvoje gydytojų skaičius gerokai didesnis (4,3 gydytojai 1 000 gyventojų) už ES vidurkį (3,6), o slaugytojų skaičius (7,7) šiek tiek mažesnis, palyginti su ES vidurkiu (8,4).
2004 m. Lietuvai įstojus į ES, daug jos, kaip ir kaimyninių šalių, medicinos darbuotojų išvyko. Vis dėlto Lietuvai iki šiol pavyko išlaikyti didelį gydytojų skaičių, visų pirma, didinant absolventų skaičių. Didžiausi iššūkiai šioje srityje – nevienodas gydytojų pasiskirstymas šalyje (bendrosios praktikos gydytojų gerokai mažiau kaimo vietovėse), sveikatos srities darbuotojų senėjimas, jų emigracija.
Kaip sekasi diagnozuoti vėžį
Ankstyvas vėžio nustatymas ir gydymas Lietuvoje pagerėjo, bet dar atsiliekama nuo daugumos ES šalių. Penkerių metų išgyvenimo, esant kelių rūšių pagydomam vėžiui, rodikliai nuo 2000–2004 iki 2010–2014 m. labai išaugo (gimdos kaklelio vėžio – nuo 53,8 iki 57,2 proc., krūties vėžio – nuo 64,6 iki 73,5 proc., gaubtinės žarnos vėžio – nuo 44,5 iki 56,9 proc.), bet dar tebėra mažesni nei daugelyje ES šalių.
Gerokai pagerėjo atrankinės patikros dėl vėžio rodikliai, bet naudojimosi šia galimybe rodikliai dar nesiekia ES vidurkio, iš dalies dėl to, kad nėra sistemingai kviečiama tai daryti. 2015 m. duomenimis, per pastaruosius trejus metus dėl gimdos kaklelio vėžio tikrinosi tik 47,7 proc. 20–69 metų moterų.
Pastarųjų dvejų metų 50–69 metų moterų mamografinės patikros rodikliai itin pagerėjo – nuo 12,4 proc. 2006 m. iki 44,8 proc. 2015 m., bet šis rodiklis tebėra mažesnis už daugelio ES šalių.
