Simptomai – identiški nėštumo požymiams
Prieš dvejus metus jau penktą mėnesį kūdikio besilaukiančios Rasos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Iš pažiūros visiškai įprasti nėštumo simptomai – pykinimas, stiprus galvos svaigimas ir patinusios kojos – iš tiesų sufleravo apie rimtos ligos paūmėjimą.
„Tiesą sakant, kurį laiką aš net nesupratau, kad man kažkas negerai. Laukiausi, buvo kiek neramu dėl kelių dalykų, todėl nuvykau į Santariškes. Ten man atliko kelis tyrimus ir dėl visa ko nukreipė pas hemotologą – išsiaiškinti, kodėl yra mažakraujystė“, – nekaltą istorijos pradžią prisiminė Rasa.
Hematologas Rasą apžiūrėjo, paskyrė dar kelis tyrimus ir juos įvertinęs nedaugžodžiavo – nusiuntė pas inkstų gydytojus nefrologus, tik perspėjo – reikėtų paskubėti. Tiesa, jauna moteris atvirauja net ir tada nė kiek nenujautusi, kas jo laukia.
Visiškai įprasti nėštumo simptomai iš tiesų sufleravo apie rimtos ligos paūmėjimą.
„Nieko blogo tada dar tikrai neįtariau. Tiesiog pagalvojau – dabar yra gegužė, gimdyti turiu rugpjūtį, gal būtų gerai per tą laiką išsiaiškinti, nes vėliau tiesiog neturėsiu kada. Užsirašiau pas nefrologą, bet tikėjausi, kad visus požymius priskirs nėštumui ir tiesiog parekomenduos pagerti vitaminų“, – apie savo optimizmą pasakojo Rasa.
Tiesiai į ligoninę
Jokių naujų simptomų Rasa nepastebėjo, gal tik kiek pastiprėjo jau buvę, taigi pas nefrologus apsilankė. Nors moteris to dar nejautė, kraujo rodikliai prastėjo, o tai paskatino medikus imtis veiksmų – guldyti į ligoninę. Iš pradžių, kaip įtaria Rasa, medikai besilaukiančios moters nenorėjo gąsdinti ir kalbėjo labai atsargiai – darysime tyrimus, stebėsime būklę. Vis dėlto Rasos sveikata ir toliau prastėjo, taigi gydytojai pradėjo ją ruošti psichologiškai. Nors lyg ir buvo vilties, kad pagimdžius sveikata galėtų pagerėti, medikai moterį informavo, kad gali reikėti dializių ir operacijos.
„Man diagnozavo lėtinę ligą – inkstų nepakankamumą. Inkstų funkcija po truputį prastėjo jau kuris laikas, tačiau organizmas priprasdavo, todėl labai ryškių simptomų nejausdavau. Paūmėjimą greičiausiai išprovokavo nėštumas. Vis dėlto, kaip sakė medikai, anksčiau ar vėliau vis tiek būčiau pati pas juos atėjusi arba būtų atvežę, net jei ir nebūčiau laukusi vaikelio“, – nefrologų žodžius prisiminė moteris.
Skubus gimdymas
Rasa prisipažįsta galvojusi, kad gydytojai kiek perdeda. Stengėsi neprarasti optimizmo ir tikėti, kad pagimdžius kūdikį viskas stos į savo vėžes. Deja, gerasis scenarijus neišsipildė ir Rasa iš medikų išgirdo tai, ko labiausiai bijojo – ji bet kurią akimirką gali panirti į komą, todėl būtina skatinti gimdymą.
„Tai man buvo baisiausia žinia, bet bijojau ne dėl savęs, o dėl vaikelio. Kai turi gimdyti rugpjūtį, o birželį tau pasako – gimdysi rytoj, ištinka savotiškas šokas“, – atviravo pašnekovė.
Medikai tą naktį išleido Rasą namo – leido pasiruošti ir į ligoninę atvykti ryte. Jauna moteris prisimena, iškart paskambinusi vyrui ir draugei, kuri visai neseniai pagimdė neišnešiotuką. „Nuvykome pas ją ir išsiklausinėjome – kas ir kaip vyksta, draugė atidavė rūbelių ir grįžome namo, o kitą dieną – į ligoninę. Slogių minčių tą naktį, tiesą sakant, nebuvo daug, gal dėl šoko būsenos, tačiau nerimas apniko vėliau“, – pasakojo moteris.
Kai turi gimdyti rugpjūtį, o birželio tau pasako – gimdysi rytoj, ištinka savotiškas šokas.
Mažylis Aras Hektoras vos gimęs nekvėpavo, spėjo gerokai išgąsdinti mamą, tačiau medikai jį atgaivino, o po to, kaip ir visus neišnešiotukus, paguldė į intensyvios terapijos skyrių.
Iki kokio liepos mėnesio niekas – net Rasos tėvai – nežinojo, kad šeima jau susilaukė kūdikio. „Žinojome, kad iškart prasidės skambučiai ir klausimų lavina, kuri labai slegia. Sunku ką nors sakyti, kai pats nieko dorai nežinai, nesuvoki, nesi susitaikęs. O galbūt ir baisu buvo visa tai įgarsinti. Atrodė, kad jei pasakysiu kitiems, tai iš tiesų pavirs realybe “, – aiškino ji.
Po gimdymo – vis blogyn
Mažylis Aras Hektoras stiprėjo, tačiau šeima negalėjo nurimti ir pasidžiaugti aplankiusia laime – Rasos būklė buvo itin prasta. „Po gimdymo pradėjau jaustis labai blogai. Galva svaigo taip smarkiai, kad visiškai negalėjau pakilti iš lovos, paeiti. Iki reanimacijos, kurioje gulėjo vaikas, atstumas buvo labai nedidelis. Lankyti mažylį galėjome tam tikromis valdomis ir tik 20 min. Taigi, kad įveikčiau tuos keliasdešimt ar daugiau metrų, iš savo palatos išeidavau pusantros valandos anksčiau. Pritūpdavau, pasėdėdavau, tada vėl eidavau“, – sunkią savijautą prisiminė pašnekovė.
Po kurio laiko Rasos sūnelį išleido iš reanimacijos skyriaus ir perkėlė į vaikų ligoninę. Matydamos silpną moters būklę gydytojos vis sakydavo – viskas bus gerai, mes pasirūpinsime vaiku, važiuokite namo, ilsėkitės. „Bet kaip gali nebūti su savo vaiku? Niekam nesakiau, kokia iš tiesų bloga buvo mano savijauta, nes tikrai būtų neleidę žiūrėti vaiko. Fiziškai labai kankinausi“, – neslėpė moteris.
Laiką, kol Arą Hektorą medikai išleido namo, Rasa tiesiogine to žodžio prasme iškentėjo. Moteriai pasidarė lengviau, kad vaikas namuose ir galės prižiūrėti vyras. Su šeima pabuvusi vos kelias dienas Rasa pasirodė medikams, ją tuoj pat paguldė į ligoninę ir ėmė ruošti dializėms.
„Labai gerai pamenu akimirką, kai ligoninėje į kaklą man įstatė kateterį. Tai buvo lūžio momentas. Supratau, kad jau viskas – nebus taip, kad išgersiu kokią tabletę ir praeis“, – apie kritinę savijautą kalbėjo jauna moteris.
Kasdienės dializės
Ligoninėje Rasa praleido kelias savaites, per kurias buvo pasirengta dializėms. Pašnekovė neslepia kad ir tą kartą viskas buvo ne taip, kaip ji tikėjosi: „Į pirma hemodializę pasiėmiau kompiuterį su įrašytais filmais ir žurnalų. Galvojau – neturėsiu ką veikti keturias valandas, taigi pasiruošiau, kad nebūtų nuobodu. Matydavau, kad po dializių žmonės tiesiog atsistoja nuo lovų ir išeina. Maniau, kad taip bus ir man.“
Rasos organizmas hemodializes toleravo itin prastai – smarkiai pykinimo, šokinėjo kraujo spaudimas, svaigo galva ir tirpo visas kūnas.
Matydami prastą moters savijautą gydytojai pasiūlė kitokio tipo – peritonines dializes, kurios, laimei, Rasai tiko labiau. „Jas reikia daryti dažniau nei hemodializes – kiekvieną parą, tačiau važinėti į ligoninę nereikia. Man į pilvą įstatė kateterį ir dabar kiekvieną naktį namuose prisijungiu prie aparato, kol miegu, 8–9 valandas dializuojuosi“, – apie pastarųjų pusantrų metų gyvenimo ritmą kalbėjo pašnekovė.
Ir viltis, ir baimė
Sužinojusi, kad kitos išeities nėra – tik inkstų transplantacija, Rasa atliko visus reikiamus tyrimus ir ją įtraukė į laukiančiųjų inksto sąrašą. Kone per dvejus metus tinkamo donoro dar nesulaukta. „Kai atsiranda inkstų donoras, į ligoninę kviečiami šeši labiausiai pagal kraujo grupę ir kitus rodiklius tinkantys žmonės. Jiems atliekami dar išsamesni tyrimai, įvertinama, kurie du iš jų yra patys tinkamiausi, o kiti keturi važiuoja namo“, – apie procedūrą trumpai pasakojo Rasa. Į ligoninę jauna moteris su viltimi važiavo jau tris kartus, tačiau kol kas su likusiais trimis laukiančiais tekdavo grįžti namo.
Peritoninės dializės, atkreipė dėmesį Rasa, žmogui negali taikyti visą gyvenimą. Vieniems ilgiau, kitiems trumpiau, tačiau tai pereinamasis etapas iki inksto transplantacijos, kurios geriau būtų sulaukti kuo greičiau, o ir iš viso sulaukti. „Aš tikiu, kad sulauksiu. Aišku, kad tikiu“, – šypsosi jauna moteris, bet prisipažįsta, kad laukimas ne toks ir idiliškas.
„Apie operaciją galvoju įvairiai – ir laukiu, baisu. Nerimauji, prigytų tas inkstas ar ne, koks būtų gyvenimas po to. Bet žinau, kad kitos išeities tiesiog nėra. Kiek matau iš asociacijos „Gyvastis“ narių, jie gyvena tikrai pilnavertį gyvenimą, tai šiek tiek ramina“, – atviravo pašnekovė.
Gydytojai Rasos šeimai siūlė pagalvoti ir apie gyvąją donorystę – kai inkstą dovanoja vienas iš šeimos narių. Savaime suprantama, jei visi rodikliai tinkami, puikiai sutampa ir operacija nepakenks paties donoro sveikatai. Tuo metu, kai kalbėjome su Rasa, jos mamai kaip tik buvo atliekami tyrimai, po kurių turėjo paaiškėti – ar galės ji dukrai padovanoti antrą gyvenimo šansą. Po kelių dienų Rasa informavo, kad šeimos viltys neišsipildė – Rasai ir toliau tenka laukti.
Susimąsčiusi apie organų donorystę jauna moteris atvirauja, kad iki šio gyvenimo etapo apie tai galvojo iš tiesų nedaug. „Jei po artimojo mirties būtų klausę, ar neprieštarauju organų donorystei, manau, būčiau sutikusi. Tačiau galvoti apie tai tiesiog nebuvau linkusi. Tiesą sakant, kai esi jaunas, nesuvoki, kad šis klausimas bet kurią gyvenimo akimirką gali tapti aktualus. Kol nesusiduri, šie dalykai tiesiog atrodo labai toli.“
Pasidomėti Donoro kortele galite spustelėję čia.
Už pagalbą rengiant projektą „Dalintis gyvenimu“ dėkojame asociacijai „Gyvastis“.
