Pasirodo, politikai, norėdami nuimti stigmą nuo šių žmonių, pakeitė priklausomybių gydymo finansavimą. Dabar jis finansuojamas, kaip ir visų kitų ligų gydymas, iš privalomojo sveikatos draudimo, o tai reiškia, kad norint pakliūti pas priklausomybės ligų gydytoją, reikia šeimos gydytojo arba psichiatro siuntimo.
Pasak pašnekovo, tai smarkiai pablogina šių paslaugų prieinamumą, nes žmonės, nepatekę pas specialistą iš pirmo karto, antro karto gali jau nebesulaukti. Pagaliau jie tikrai neis rankiotis siuntimų ir nepasakos visiems apie savo bėdas.
Vyras, kuris keletą metų buvo visiškai įklimpęs į lažybas dėl sporto rungtynių rezultatų, ryžosi pasidalyti su 15min skaitytojais, ką reiškia būti priklausomam, kaip jis įsitraukė į lošimo veiklą ir kokias kančias teko dėl jos iškęsti.
Tu vietos sau nerandi, laikas tarsi sustojęs, nieko negali daryti. Mane išgelbėjo tik tai, kad aš jau žinojau, kas yra priklausomybė.
– Jūs piktinatės, kad viešojoje erdvėje pastaruoju metu tiek daug kalbama apie alkoholio keliamą žalą. Kodėl?
– Todėl, kad kalbėdami tiek daug apie alkoholį, pamirštame, kad yra narkotikai, lošimas, internetas, daug kitų priklausomybių. Žmonės lygiai taip pat griauna savo gyvenimus, jie nėra naudingi visuomenei, išgyvena didžiules kančias ir taip pat žudosi. Mes matome mirštantį alkoholiką, bet nematome mirštančio lošėjo, nes jis nesvirduliavo gatvėje. Ar kas nors vedė statistiką, kiek nusižudė žmonių, kurie buvo priklausomi nuo lošimo?
Pats esu praėjęs ir alkoholizmą – lošimo abstinencija, žinokite, daug baisesnė nei alkoholio. Tu vietos sau nerandi, laikas tarsi sustojęs, nieko negali daryti. Mane išgelbėjo tik tai, kad aš jau žinojau, kas yra priklausomybė – daug metų nebegeriu. Todėl laiku kreipiausi. Daugybė žmonių niekaip neatsikrato iliuzijos laimėti savo aukso puodą.
– Kuo skiriasi priklausomybė nuo alkoholio ir priklausomybė nuo lošimo?
– Alkoholikas žino, kad jeigu išgers stikliuką, jis gali būti paskutinis, tokie gali būti padariniai. O čia tau prieš akis mirguliuoja laimėjimas. Tik vėliau sužinojau, kad mesti lošti yra daug lengviau, nei vėl nepradėti.
Lošiau apie dvejus metus. Paprastai lošėjai tarpusavyje kalba tik apie laimėjimus, o apie pralaimėjimus nutyli ir nesidalija, ką išgyvena. Man pavyko sustoti, kai dar neprasilošiau. Kiti už skolas praranda namus, viską. Žinau ir mirčių atvejų dėl to. Tačiau lošimo negalima matuoti vien materialiais dalykais – jie greičiausiai atstatomi. Sunkiausia pakeisti savo įpročius, vidines problemas.
Alkoholikas žino, kad jeigu išgers stikliuką, jis gali būti paskutinis, tokie gali būti padariniai. O čia tau prieš akis mirguliuoja laimėjimas.
Lošdavau beveik kasdien. Tai tapo gyvenimo tikslu – gyvenau nuo vieno lošimo iki kito. Dabar man labai gaila tų dvejų metų, kurie išbraukti iš gyvenimo, kuriuos galėjau skirti dukrai. Ji vis prašydavo susitikti, o aš meluodavau, kad turiu reikalų, nors iš tiesų lošdavau.
Kai kreipiausi pagalbos, jau buvo sutrikęs miegas, kamavo nuolatinis nerimas, baimė, visas gyvenimas buvo susiaurėjęs iki lošimo, kitas pasaulis nebeegzistavo. Dėl to kentėjau ir aš, ir mano artimieji. Ir nebuvo kam pasipasakoti, kad mane suprastų.
– Sako, nuo priklausomybės žmogus pradeda gydytis, kai pasiekia dugną, kuris kiekvienam savas. Kas buvo jūsų dugnas?
– Dugnas man buvo, kai pirmą kartą lošimui pasiskolinau 100 eurų. Aš moku planuoti savo pajamas ir išlaidas, skolų niekada neturėjau. Todėl šis atvejis man buvo ženklas, kad reikia ką nors daryti.
– Kaip viskas prasidėjo?
– Prasidėjo viskas labai nekaltai – kaip smagus laisvalaikio leidimo būdas. Susirinkome keliese, besidomintys sportu, ir statėme už rungtynes. Pirmieji statymai buvo juokingi, o pamažu didėjo – iki kelių šimtų eurų. Būtų didesnės finansinės galimybės, gal būčiau statęs ir tūkstantį.
Norint atlikti statymą, reikėdavo domėtis rungtynių rezultatais, žinodavau visas komandas, jų žaidėjus atmintinai. Ir kaip kažkada vartodamas alkoholį nepastebėjau, kad peržengiu nematomą ribą ir tampu alkoholiku, taip ir lošime nepastebėjau, kur buvo ta riba, kai žaidžiau dar nekaltai ir kai lošimas jau tapo priklausomybe.
Lošimas užvaldo visą tavo sąmonę, visas tavo mintis. Išnyko pasivaikščiojimai gamtoje, žvejyba, išnyko bendravimas. Atsirado visiška saviizoliacija. Žinai, kad septintą vakaro rungtynės, ir tu tik lauki tos valandos, vaikštai iš kampo į kampą nerasdamas sau vietos, niekas nedomina. Jos baigiasi, prasideda naujas statymų etapas. Per didžiąsias šventes, Kalėdas, Velykas, kai mažai kas žaisdavo, būdavo dar blogiau: laikas eina siaubingai lėtai, įsijungi televizorių, bet nieko negirdi, nieko nenori veikti.
Draugai dabar sako – mes visi matėme, kad buvai piktas, nervingas, bet nesupratome, kas vyksta. Kai jie man skambindavo, neturėdavau kada kalbėti, nes buvau įsitraukęs į lažybas ir rungtynių rezultatus. Tačiau kai žiūrėdavau rungtynes, už kurias stačiau, nebemačiau jų grožio, rūpėjo tik rezultatas. Kai pradėjau gydytis ir žiūrėjau pasaulio futbolo čempionatą, po daugybės metų vėl mėgavausi reginiu. Buvo smagu, bet tada dar nežinojau, kad po gydymo reikės išmokti gyventi iš naujo: vengti lažybų vietų, nesilankyti rungtynių rezultatų puslapiuose.
Atrodytų, taip sunkiai išsivadavau iš alkoholizmo ir nieko gyvenime man jau netrūko, išsipildė viskas, apie ką svajojau kadaise būdamas girtas. Nė už ką anksčiau nebūčiau patikėjęs, jei kas būtų pasakęs, kad įklimpsiu į lošimus.
Manęs dar laukia labai ilgas procesas. Atkrytis čia galimas bet kada. Žinau žmogų, kuris nelošė pusantrų metų, tačiau nutrūko ir per kartą pralošė pusantro tūkstančio. Buvo ir man atkryčių, nes nėra taip lengva išeiti iš saviizoliacijos, reikia vėl pažinti savo jausmus, suprasti priežastis, kurios pastūmėjo tave į lošimo iliuziją. Atrodytų, taip sunkiai išsivadavau iš alkoholizmo ir nieko gyvenime man jau netrūko, išsipildė viskas, apie ką svajojau kadaise būdamas girtas. Nė už ką anksčiau nebūčiau patikėjęs, jei kas būtų pasakęs, kad įklimpsiu į lošimus. Taigi turiu vėl mokytis gyventi, susigrąžinti buvusį džiaugsmą.
– Abstinencija, apie kurią kalbate, labiau susijusi su psichologiniu ar fiziniu skausmu?
– Pirmiausiai tai psichologinė kančia, nes nebeturi gyvenimo. Tačiau jei dar būčiau nesikreipęs pagalbos, nežinau, kuo galėjo baigtis, nes širdis vis dėlto nėra amžinas varikliukas: kamuoja nuolatinis nerimas, sutrikęs darbo ir poilsio režimas, mityba taip pat jau buvo nenormali.
Kadangi jau esu susidūręs, kas yra priklausomybė, supratau, kad man jau reikia pagalbos. Kreipiausi tiesiai į priklausomybių centrą. Gydytojai tikrai profesionalūs, malonūs. Bandžiau skambinti paprastiems psichologams, bet nesulaukiau jokios reakcijos, jie neturėjo jokio supratimo apie priklausomybę nuo lošimo. Tuomet internete susiradau priklausomybių ligų centrą ir jau dvejus metus ten gydausi.
Priklausomybė – jau padarinys, kurį lemia gilesnės priežastys, kurios kiekvienu atveju – individualios, todėl ir gydymas – individualus. Tai ir medikamentinis gydymas, ir psichoterapija, ir darbas su savimi, analizuojant priežastis, kodėl aš pasukau į lošimo iliuziją, užuot sprendęs tuo metu kilusias problemas.
– Neseniai pasikeitė patekimo pas priklausomybių ligų specialistą tvarka. Dabar privalu turėti šeimos gydytojo ar psichiatro siuntimą. Esate tuo pasipiktinęs. Kodėl?
– Šis pokytis man buvo didžiulis netikėtumas, kuris mane šokiravo. Kelerius metus važinėjau gydytis savo noru, niekas manęs nevertė. Ir viskas vyko sklandžiai. Pastarąjį kartą nuvažiavau ir sužinojau, kad manęs gydytojas be siuntimo nepriims. Arba turiu susimokėti. Priimtų tik tuo atveju, jei nuo pastarojo mano apsilankymo būtų praėjęs ne daugiau kaip mėnuo – tada gydymas būtų tęsiamas. Bet jei pavėlavau nors vieną dieną – viskas. Anksčiau tokių problemų nebuvo.
Priklausomi žmonės – itin jautrūs. Dažnas nusiritęs tiek, kad neturi pinigų susimokėti, o pasakoti apie savo bėdas šeimos gydytojui taip pat nenori. Pagaliau ar reikia juos taip apkrauti vien dėl popieriaus, kai visiems aišku, kad jie šioje situacijoje niekuo negali padėti? Konsultacijos pas psichiatrą tenka laukti apie mėnesį. Ar priklausomas žmogus sugebės išlaukti? Galiausiai jis spjaus į viską ir daugiau čia nepasirodys, nustos gydytis.
Atsimenu, kaip prieš daug metų ėjau pas psichiatrą prašyti siuntimo gydytis nuo alkoholizmo. Man buvo be galo gėda. Įsivaizduokite, kaip man reikėjo perlipti per save. O dabar vėl turiu eiti pas šeimos gydytoją ir aiškinti savo bėdas vien tik tam, kad duotų siuntimą pas priklausomybės gydytoją.
Ar taip yra gerinamas paslaugų prieinamumas, apie kurį kalba sveikatos apsaugos ministras? Arba jis meluoja, arba nesupranta tikrosios padėties: vieną dieną girdžiu per televiziją jį kalbant apie gydymo paslaugų prieinamumą, o jau kitą dieną, nuvykęs pas gydytoją, sužinau, kad už paslaugą, kuri visada būdavo nemokama, turėsiu susimokėti.
Kuo priklausomų žmonių bus daugiau ir kuo sunkiau jiems bus prieinama pagalba, tuo mes, kaip visuomenė, brangiau už juos mokėsime – už jų nedarbingumą, gydymą. Ir kuo daugiau žmonių ras pagalbą, tuo daugiau jų taps visaverčiais visuomenės nariais. Problemų priklausomybių gydymo srityje – begalė. Kad ir Minesotos programa. Dabar ji yra tik Vilniuje, ir žmonėms tenka laukti pusantro mėnesio. O ką reiškia priklausomybę turinčiam žmogui laukti pusantro mėnesio?
