Skirti laiką savanorystei
Lukas pranešime žiniasklaidai dalijasi, kad į savanorystę jį atvedė rūpinimasis artimu žmogumi: „Esu jauniausias šeimoje, augau su dviem seserimis ir broliu. Tėvas mus, vaikus, paliko anksčiau, o, kai man buvo trylika, į užsienį emigravo mama. Tuo metu likau gyventi su prosenele ir močiute, kurioms padėdavau, promočiutę lydėdavau nueiti iki parduotuvės, nuvažiuoti į kapus ar turgų. Dabar jau promočiutės nebėra ir pagalbą bei dėmesį skiriu močiutei.“
„Savanoriauti pradėjau, kai priklausiau Panevėžio ateitininkams – padėdavau tiems, kam reikėjo pagalbos. Dirbdamas animatoriumi, kartą vedžiau renginį, kuris buvo skirtas autistiškiems vaikams. Ir, mėgstu sakyti, kad jie mane įtraukė kaip viesulas. Nors mano artimoje aplinkoje, išskyrus vieną klasės draugą, autistiškų asmenų nėra, aš norėjau pažinti juos kuo geriau. Tai ypatingi vaikai, visi skirtingi, vieni drąsūs ir komunikabilūs, kiti užsisklendę, tačiau spinduliuojantys energiją, kuri mane labai traukia“, – pasakoja Lukas.
Lukas prisimena, kad po pirmosios patirties su autistiškais vaikais renginyje, kreipėsi į Lietuvos autizmo asociaciją, norėdamas skirti savo savanorystės laiką autistiškiems vaikams. Ir taip į ją įsitraukė, kad jau penkerius metus yra vienas ištikimiausių bendruomenės savanorių kasmet organizuojamoje stovykloje prie jūros.
Tai ypatingi vaikai, visi skirtingi, vieni drąsūs ir komunikabilūs, kiti užsisklendę, tačiau spinduliuojantys energiją.
„Dabar, žiūrėdamas atgal, prisimenu, kad tikrai bijojau. Bijojau pačios stovyklos, bijojau, kad nesusitvarkysiu su vaikais, kad nerasiu bendros kalbos, kad gal netgi pakenksiu. Tačiau, kad ir banaliai skambėtų, bet baimės išsisklaidė pirmąją stovyklos dieną. Supratau, kad tiesiog reikia būti atviram, nuoširdžiam ir atrasti kelią į vaiko pasaulį, po truputį to galima išmokti. Todėl ir grįžtu kiekvienais metais į stovyklą, kad padėčiau, kad kiekvienas jaustųsi reikalingas, kad tobulėčiau pats, o ateityje gebėčiau dirbti su tokiais vaikais“, – sako Lukas.
Siūlyti pagalbą, o ne replikuoti
Viena pagrindinių savanorių užduočių stovykloje – praleisti laiką su vaiku, kad tėvai galėtų šiek tiek atsikvėpti. „Manau, kad labai svarbu, jog mūsų, savanorių, dėka tėvai gali atsipalaiduoti, gauti truputį daugiau laisvės. Kai tėvai praleidžia visus metus su vaiku, kuris turi, pavyzdžiui, sunkų autizmą, yra tikrai sudėtinga. Mūsų skiriamas laikas – tai dovana ne tik vaikams, bet ir tėvams“, – įsitikinęs Lukas.
Beata Veselienė, viena iš stovyklos organizatorių, „Vilniaus lietaus vaikų“ vadovė, dalijasi, kad kiekvienoje stovykloje kažko naujo išmoksta iš tokių atsidavusių savanorių.
Šiemet ji sako gavusi tris pamokas: „Jeigu stovyklos metu, o ir šiaip visą laiką gyvenime, padedi kitiems, darai bent šiek tiek daugiau, negu esi susitaręs, žengi papildomą žingsnį, tai aplink tave viskas keičiasi, tiesiog vyksta stebuklai. Taip pat galima pamatyti ir pajausti, kad meilė vaikams nėra darbas, tai dovana – matyti, kaip nuoširdžiai savanoriai skiria dėmesį šiems vaikams, atiduoda savo širdį, tai yra gerumo pavyzdys. Ir trečioji pamoka, kad jei ateityje dirbs su mūsų vaikais, tam turės visus įgūdžius, o jeigu nedirbs, tai skleis žinutę apie autistiškų asmenų bendruomenę, kad juos supanti aplinka pradėtų keistis ir visuomenė taptų tolerantiškesnė.“
„Mano nuomone, Lietuvoje vis dar kreivai žiūrima į tuos asmenis, kurie neatitinka įprastų elgesio normų. Tačiau tie, kurie komentuoja, kai eini su autistišku vaiku mieste, kuris elgiasi kažkaip kitaip, o gal nepavyksta jo nuraminti, nes ištiko sensorinė perkrova, pasako įžeidžiančias replikas, net būna atvejų, kad pradeda aiškinti, šaukti, ką reikia daryti. Akivaizdu, kad tie asmenys nežino, kas yra autizmas, ir niekada su tuo nesusidūrė. Noriu palinkėti nekomentuoti, neaiškinti, o tiesiog prieiti paklausti, gal reikalinga pagalba“, – sako Lukas.
Svarbus įvykis bendruomenei
Pasak asociacijos vadovės, stovykla autistiškiems vaikams ir jų šeimoms labai svarbus įvykis bendruomenėje: „Jaučiu ir matau, kaip stovykla nuo pirmųjų metų iki dabar išaugo į stiprų, vienijantį, sutelkiantį, vieną svarbiausių mūsų bendruomenei kiekvienos vasaros įvykių. Čia tikrai vyksta stebuklai – mamos atranda bendrystę, tėčiai, sėdėdami prie laužo, išdrįsta tarpusavyje pasidalinti, kaip jie jaučiasi dėl vaiko diagnozės, savanoriai ne tik padeda kitiems, bet išvyksta emociškai praturtėję, sustiprėję ir geriau pažinę patys save.“
