Du nėštumai: 18 mėnesių ypatingos mitybos
Agnė mielai prisimena abu savo nėštumus. Ji sutinka, kad nėščiųjų mityba – ypatinga, individuali, reikalaujanti daugiau dėmesio. Juk neveltui liaudis sako: nėštukių apetitas
nenuspėjamas. Tai jos nori kažko rūgštaus, tai saldaus. Agnė Grigaliūnienė, vos prieš mėnesį pagimdžiusi antrą vaikelį, kad abu nėštumai buvo labai skirtingi:
„Man atrodo, su pirmu vaikeliu, Gabrielium, viskas buvo daug paprasčiau – norai buvo „sveikesni“. Pusę metų valgiau šaltibarščius! Kartais net be bulvių – taip smarkiai norėjosi kefyro su daržovėmis. Tačiau antrasis nėštumas – didesnis visom prasmėm. Ir ne tik todėl, kad esu vyresnė. Norėjosi absoliučiai visko. Ir netgi saldumynų, kuriais niekad nepiktaudžiauju”.
– Dirbdama televizijoje esate sakiusi, kad niekad netapsite salotos lapo įkaite, pernelyg savęs nevaržysite.
– Taip, tai tiesa. Niekada gyvenime nesiskundžiau apetitu... Visuomet man viskas skanu. Tik antrojo nėštumo metu atsirado nauja keistenybė racione – labai užsinorėjau saldžių produktų. Todėl praėjusi vasara paženklinta blyneliais su varške ir visais įmanomais saldžiais priedais. Žinoma, tai iškart jaučiasi – keičiasi moters savijauta ir svoris.
– Nesaikingas cukraus naudojimas – vienas iš nacionalinių lietuvių mitybos ypatumų. O ar jūs, ruošdamasi laidoms, domėjotės, kokių medžiagų jūsų pačios racione galėtų trūkti?
– Aišku, kad specialistų patarimai niekad nekenkia. Bet, kiek prisimenu mūsų šeimos tradicijas, taisyklės būtų labai paprastos: kuo daugiau ląstelienos turinčių grikių, žirnių, pupelių, daržovių. Ir kuo mažiau cukraus. Saldumynai – tik ypatingom progom. Pavyzdžiui, per vaikų atostogas. Manau, kad po bandymų sumažinti tabako vartojimą reikėtų taip pat skelbti karą ir cukrui.
O apskritai stengiuosi laikytis esminių mitybos specialistų patarimų: valgyti lengvą, neriebų maistą ir daug daržovių, vaisių.
– Pasak profesoriaus Rimanto Stuko, tik kiek daugiau nei trečdalis lietuvių valgo šviežių daržovių kasdien. Visi kiti – per mažai.
– Ta proga pasidžiaugsiu mūsų lėtaeige sulčiaspaude. Prisigalvojame pačių įvairiausių receptų. Nuo paprastų sulčių iki salierų kokteilio su vynuogėm. Kelionės į šiltuosius kraštus metu atradome ir arbūzų sultis. Taip pat mėgstame rūgščių obuolių sultis, kuriose mažiaus cukraus.
– Mitybos specialistai, be jau minėto daržovių stygiaus, dažniausiai įvardija dar kelis lietuvių mitybos trūkumus: per mažai riebiųjų Atlanto žuvų, per daug gyvulinių riebalų (pvz., kiaulienos). Ar jums taip pat tai būdinga?
– Nesame dideli kiaulienos mėgėjai. Tiesiog šeimos yra linkusios smarkiai pamėgti kažkokį vieną produktą. Tarkime, mėsos troškinį. Ir “užstringa” ties juo, kol jau visai pabosta. Mūsų šeima kartais labai nori vieno armėno gaminamų chinkalių (koldūnų su aviena). Tai ir užsisakome pilną šaldiklį. Tai paskui prašo kone kasdien išvirti... O kai valgai tokį mėsos patiekalą, ne paslaptis, ir grietinės nepagaili… Tad ir mes ne šventieji.
Mitybos specialistų rekomenduojamų šaltųjų vandenų žuvų (lašišos, skumbrės , kuriose gausu Omega 3 ir kitų nepakeičiamų nesočiųjų rūgščių), valgome nelabai daug. Reiktų susimąstyti, kodėl daugelis esame tokie mėsėdžiai. Pripažįstu, ir man ne visada pavyksta gražią teoriją įgyvendinti praktikoje, bet reikia to siekti, reikia atkreipti į tai dėmesį. Namuose valgyti visko po truputį: ir daržovių, ir mėsytės, ir žuvytės. Ir baltymų, ir angliavandenių. Stengtis, kad kuri nors viena dalis nebūtų ženkliai didesnė už kitas. Tokiu būdu, apsipirkinėdama parduotuvėje, visad galiu planuoti maisto racioną kone savaitę į priekį.
– Besilaukiančios moterys, maži vaikai ir žuvų taukai – daugeliu atvejų neatskiriami dalykai. Šeimos gydytojai, ko gero, 99 proc. atvejų paklausia, ar vartojate Omega 3, ar jūsų vaikučiai geria žuvų taukus.
– Taip. Vos gimęs vaikelis jau gauna vitamino D lašiukų, kad galėtų normaliai vystytis jo kaulai, kad būtų kompensuotas saulės trūkumas. Paskui prasideda žuvų taukai. Iš pradžių, kol esame maži, geriam šaukštais. Paskui, jau paaugus, nesunkiai praryjame kapsules. Pamenu, mūsų vaikystės laikais tekdavo vartoti tuos senoviškus, skystus. Labai jų nenorėdavau. Gerai, kad dabar sukuriami įvairių skonių, gerokai patrauklesni žuvų taukai. Jais jau lengviau vaikus privilioti ir po šaukštą įsiūlyti. Turbūt tai geriausia išeitis siekiant subalansuoti mitybą tiems, kurie yra mėsėdžiai ir nepadaugina žuvies ar jūros gėrybių.
– Tai galima teigti, kad jūsų šeimos mityba pakankamai įvairi, kad ją praturtinti papildais – vitaminais, žuvies taukais – reikia labai retai? Dažniau artėjant šaltam sezonui?
– Gydytojas, kuris mane globojo antrojo nėštumo metu, labai įdėmiai klausinėjo, koks mūsų maisto racionas. Kadangi maitinamės tikrai įvairiai, o vasarą netrūko vaisių ir daržovių, gydytojas man rekomendavo tik specifinius nėščiosioms būtinus papildus (pvz., folio rūgštis, padedanti apsaugoti kūdikį nuo nervų sistemos ligų ir pan.). Jokių kitų korekcijų jis nesiūlė. O dabar, rudenį, pirmiausia galvoju apie vaikų sveikatą. Juk mamos visad baiminasi, kad, atšalus orams, vaikai nepradėtų sirguliuoti. Tai čia nieko naujo nesugalvosi: multivitaminai ir žuvų taukai.
– Turbūt sunkiausi būna pirmieji metai darželyje, kai vaikai turi prisitaikyti, silpsta imunitetas. Ar jūsų Gabrielius dažnai sirgdavo, patekęs tarp daugybės vaikų?
Vasarą sportavau iki 7-ojo nėštumo mėnesio! Paskui jau net medikai pradėjo stabdyti. O prieš nėštumą taip pat mankšinausi dvejus metus.
– Ne, bet jis turėjo kitų problemų. Kabindavosi disbakteriozės ir kiti panašūs dalykai. Keletą metų vargome su aukšta temperatūra, stiprinomės „gerosiomis bakterijomis“, o paskui išaugome iš ligų.
– Mityba ir gyvenimo būdas (sportas) ir lemia savijautą. Kiek laiko skiriate treniruotėms, mankštoms?
– Vasarą sportavau iki 7-ojo nėštumo mėnesio! Paskui jau net medikai pradėjo stabdyti. O prieš nėštumą taip pat mankšinausi dvejus metus. Treneris Paulius Velaikis mane labai sudomino daugiafunkcinėmis kryžminėmis treniruotėmis. Jos labai patogios dirbančiam žmogui, nes trunka trumpiau, jose nėra izoliuotų pratimų vienai raumenų grupei. Atsisakyta bet kokio tradicinio treniruoklio, žmogus viską daro savo svoriu.
– Esate iš garsios Lietuvos inteligentų šeimos. Mama – buvusi operos solistė. Tėtis – gerbiamas Lietuvos kolekcininkas. Gal genai ir lemia aukštą jūsų mitybos kultūrą?
– Aš nežinau, iš kur mano mama sovietiniais laikais žinojo sveiko ir kokybiško maisto gamybos taisykles, nes nebuvo didelio produktų pasirinkimo. Matyt tokia mūsų šeimos kultūra. Mama niekad nesugadindavo maisto, ji nesumaldavo visko lėkštėje. Jei ruošdavo tėčio sumedžiotą žvėrieną, tai taip ir sudėdavo: gabaliukas mėsos šalia slyvos ir virtos bulvytės. Jokios makalynės! Jokių karbonadų, užpiltų padažais. Net Jonas Mekas (“Laiškai iš niekur”) yra rašęs apie keistus lietuvių mitybos ypatumus: kai valgau viščiuką, tai ir noriu jį matyti, o ne kelis sluoksnius užpiltinių, sūrių ir kitų priedų!
Aš nežinau, iš kur mano mama sovietiniais laikais žinojo sveiko ir kokybiško maisto gamybos taisykles, nes nebuvo didelio produktų pasirinkimo.
Turbūt tie elegantiškos mitybos įpročiai atėjo iš mamos. Jokių makalynių, viskas harmoninga.
– Ar, kai rengėte diskusijų laidas televizijoje, ką nors naujo sužinojote apie sveiką mitybą?
– Rengėme daugybę laidų apie dietas, veganus ir valgančius bet ką. Buvo kartą sveikas linksmas ūkininkas, valgantis aukščiausios kokybės maistą, kurį pats užsiaugina. Iš jo sveikos odos ir linksmo juoko buvo galima spręsti, kad jis valgo subalansuotą maistą – nuo grikių iki daržovių ar kiaulienos. Vis dėlto turime įsiklausyti į save ir suprasti, kokioje klimato zonoje gyvename. Ji ir lemia mūsų mitybos ypatumus ir energijos poreikius. Turime įvertinti, kiek kalorijų kasdien sudeginame darbe. Juk negali lyginti žemę ariančio ūkininko ir mokytojo. Atsižvelgdami į tai, ir turime susidaryti sau tinkamą racioną. Bet žinote ką pastebėjau! Tegul neįsižeidžia veganai ar žaliavalgiai: mano akimis, jie ne tokie energingi, kaip žmonės, valgantys įvairų, visavertį maistą. Kai žmogus renkasi siauresnį racioną, jis tampa anemiškas, nes organizmui trūksta būtinų medžiagų. Man vis tiek tas ūkininkas arčiau širdies, nes jis laikosi balanso.
– Kai kurie skeptikai netiki, kad maisto kokybė lemia jų gyvenimo kokybę, nes “šiandien juk nieko neskauda”. Todėl netiki nei mitybos piramidėmis, nei subalansuoti mitybą galinčiais padėti papildais.
– Mama man sako, kad reikia kažkuo tikėti, tuomet paprasčiau gyventi. Tarkime, aš tikiu, kad kuo geresnius produktus naudoju maistui, tuo mažiau jį reikia apdoroti. Mažiau reikia prieskonių, druskos, kurios irgi negalima vartoti per daug. Aš noriu tikėti, kad ant troškintos mėsos užpildama labai kokybiško augalinio aliejaus, užuot vartodama gyvulinius riebalus, tikrai labai praturtinu maisto racioną. Juk ir pagal šeimos narių savijautą matai, ar tinkamą maistą vartoji. Tiesiog gerai miegi, jautiesi neapsunkęs.
