Apie tai kalbamės su vienos pirmųjų Lietuvoje moderuojamos tėvų bendrystės grupės „Augantys tėvai“ įkūrėjomis, tėvystės vadovėmis ugdytojomis, mamomis Dovile Šafranauske ir Renata Cikanaite.
– Ką verta žinoti apie bendrystę?
Dovilė: Prisimenu, kai laukiausi, išgirdau daug įvairių patarimų, palinkėjimų, tačiau niekas nekalbėjo apie tai, kad gali būti daug sumišusių jausmų, niekas nepasiūlė, jog tokiu atveju galiu paskambinti pasikalbėti.
Bandydama artimoje aplinkoje kalbėtis apie tai, kad man sunku, pavargau, kartais nelabai suprantu, kas su manimi vyksta, sulaukdavau gailesčio, nuo kurio pasijusdavau dar labiau nevykusia, tarsi nemokančia susiimti. Arba komentarų, kad labai norėjau vaikų, kokia turėčiau jaustis laiminga juos turėdama, o visa kita ne tiek ir svarbu.
Renata: Dažnai nėra lengva pasidalinti jausmais su artimaisiais. Ne todėl, kad jie nenorėtų mūsų išklausyti. Jie labai nori, mes jiems labai rūpime ir jie mus myli. Būtent dėl to jie lygiai taip pat kenčia girdėdami, jog mums yra blogai.
Tada jie nori spręsti, padėti, patarti, nes tiesiog jiems per sunku su visu tuo išbūti. Bet mums nereikia, kad iš mūsų tą skausmą paimtų ar už mus sugalvotų, ką daryti, mes norime, kad kas nors tiesiog išgirstų, kaip mums tuo momentu yra sunku. Dažniausiai jau vien nuo to išgirdimo šiek tiek palengvėja.
Todėl bendrystė suteikia daugiau lengvumo, jei joje esantys žmonės nėra labai artimi, jeigu jie žino, kaip klausyti ir sukuriama saugi, konfidenciali aplinka bet kokiems pasidalinimams.
– Ką buvimas bendrystėje atneša mamoms?
Renata: Normalizavimą. Tapus mama ir išgyvenant milijonus į visas puses plėšančių jausmų, labai svarbu nuolat būti su žmonėmis, kurie patvirtins, jog visa tai yra normalu. Mes labai dažnai motinystei ruošiamės daugiau techniškai, susiperkame daiktus, pasidomime gimdymo eiga, žindymu, na, o visa kita juk natūralu. Žmonės gimdė ir augino vaikus nuo neatmenamų laikų – kas čia gali būti netikėto?
Tačiau labai dažnai natūraliai viskas tiesiog neišeina ir tada mes tuojau pat surūšiuojame: normalu-nenormalu. Kartais apie tai netgi sunku kalbėtis su kuo nors, nes esame tikros – pas kitus taip nevyksta!
Buvimas bendrystėje atneša patvirtinimą, kad tas nenormalumas, kuris vyksta mano namuose, yra pats normaliausias buvimo mama procesas. Bet to negali sužinoti, jei nesi bendrystėje, jeigu negirdi kitų pasidalijimų. Taip, galima perskaityti, tačiau tai nebus taip gyva ir artima.
Dovilė: Geroji bendrystės pusė yra ir tai, kad čia susirenkame vedinos vieno tikslo – dalintis. Todėl nereikia kažkokių įžangų, pasiruošimo, parinktų žodžių. Nuostabu, jei tokiai bendrystei galima susitikti gyvai, tačiau virtualus formatas ne mažiau naudingas, juolab, kad tada gali jungtis mamos iš bet kurios pasaulio šalies.
Ypač gyvenant aplinkoje, kurioje normalu yra visai kiti dalykai, vienatvės jausmas gali būti itin aštrus.
Nereikia kažkokių įžangų, pasiruošimo, parinktų žodžių.
Renata: Taip, savo pirmąjį sūnų gimdžiau Prancūzijoje. Ten normalu vaikus auginti visiškai kitaip. Ten motinystė mamų anaiptol nesuvalgo! Todėl ne kartą stebėjausi, kad štai joms normalu taip, o man normalu kitaip, ir abu normalumai yra visiškai teisingi net ir būdami skirtingais.
– Kas mamoms sunkiausia?
Dovilė: Tikriausiai kiekviena atras savo unikalius sunkumus. Tačiau neretai tai vidiniai prieštaravimai, kaltės, nepakankamumo jausmai. Švelnumo sau trūkumas. Kiekviena mūsų turime vidinį balsą, su kuriuo kalbamės kiekvieną dieną. Deja, jis retai būna švelnus. Dažniau teisiantis, gėdinantis, primenantis, kur galėtume daugiau, geriau, kantriau.
Gerai prisimenu pokalbius savo galvoje, kai kritikuodavau save, kad noriu miego, jog negaliu nuolatos džiaugtis taip ilgai lauktomis dukrytėmis. Kad pykstu, neturiu kantrybės bendraudama su vyru. Tuo metu daug daugiau švelnumo sulaukiau iš kitų mamų, nei pati iš savęs.
Ar tai, jog esu pavargusi, reiškia, kad nemyliu savo vaikų, nesu už juos dėkinga? O ir aplinkiniai tarsi patvirtindavo mano mintis primindami, kad turėčiau būti dėkinga už stebuklą, atėjusį į mano gyvenimą, o ne reikšti pretenzijas.
Ar tai, jog esu pavargusi, reiškia, kad nemyliu savo vaikų, nesu už juos dėkinga?
Renata: Bet juk kaip tik dėl šio stebuklo, kuris ateina į mūsų gyvenimus, mes ir pavargstame, ir spindime laime, ir nusiviliame, ir labai didžiuojamės, ir labai mylime ir kartais labai norime tiesiog kelių minučių sau! Mielai kam nors leistume valandai kitai pabūti su tuo stebuklu, kad įkvėptume oro. Būtent todėl! Nes tai yra visuma.
Mes visos jaučiame įvairiausius jausmus, kai susiduria mano, kaip mamos, poreikiai ir mano vaikų poreikiai. Nors tiek mano, tiek mano vaikų poreikiai yra labai natūralūs, dėl jų patenkinimo ir nepatenkinimo mumyse atsiranda labai daug prieštaringų jausmų. Tie jausmai tokie intensyvūs, neretai mes jų netgi negalime paaiškinti, tuo pačiu negalime ir paneigti – jie tikrai yra.
Kartais loginiu protu suvokiame, kad viena ar kita reakcija ar jausmų išraiška yra tarsi perdėta, tačiau negalime jos suvaldyti. Taip yra todėl, kad tapsmas tėvais sujudina visas istorijas, kurios galbūt keliauja su mumis jau labai ilgai ir kuriomis iki galo nebuvo pasirūpinta. Ir štai, jos dabar grįžta visu intensyvumu, mes dažnai tiesiog nesusivokiame, kas su mumis vyksta. Tam reikia savotiško veidrodžio, žmogaus, kuris atspindėtų tuos intensyvius jausmus, padėtų su jais išbūti.
– Bet juk tai svetimi žmonės. Ar lengva dalintis išgyvenimais?
Renata: Mes esame labai socialios būtybės ir mums svarbu būti priimtomis, išgirstomis. Tuo pačiu mes pačios sau užkeliame labai aukštas elgesio karteles. Dažnai jos remiasi mūsų vaikystės patirtimis – kokia turi būti mama, kaip ji elgiasi, ką sako, ko nesako. O gal kaip tik visomis išgalėmis siekiame niekada nesielgti taip, kaip matėme ir patyrėme vaikystėje.
Tuo pačiu mes pačios sau užkeliame labai aukštas elgesio karteles.
Žvelgiant iš šios aukštų idealų perspektyvos, pasidalinti tuo, kaip vyksta iš tikrųjų, nėra lengva. Bent jau ne pačioje pradžioje. Tačiau svarbiausia pradėti, nes kuo dažniau tai darome, tuo tampa lengviau. Dabar man lengva dalintis, tačiau kai tik pradėjau tai daryti, buvo labai sunku, kai kurie žodžiai neišlįsdavo iš gerklės, aš tiesiog verkdavau, nes tai buvo taip jautru.
Normalu, kad sunku, todėl nereikia spausti savęs, kartais pakanka tiesiog paklausyti, pabūti, pajusti saugią erdvę ir leisti sau pasidalinti tada, kai norisi.
Dovilė: Visi mes esame labai skirtingi, todėl bendrystės grupėje niekas nėra verčiamas ko nors daryti. O ir dalintis galima įvairiai. Galima išrašyti tai, kas neramina ir paprašyti įžvalgų, galima dalyvauti pokalbyje, įrašyti klausimą balsu, galima netgi daryti tai anonimiškai.
Dažnai susitikimai grupėje tampa tarsi priminimu to, kas svarbu, to, kaip norime bendrauti su savo vaikais, artimaisiais, savimi. Svarbiausia, kad jaustumės saugiai išklausytos ir priimtos.
