Atviresni žmonės dažniau tuos jausmus „iškrauna“, todėl emocines krizes išgyvena kiek lengviau. O ką daryti tiems, kurie negali dalintis? Negali ar nemoka prašyti pagalbos. Ar įmanoma padėti sau pačiam ir kaip tai padaryti?
– Kaip bendrai vertintumėte žmonių emocinę būseną šiais laikais? Viena vertus, pastaraisiais metais nutiko nemažai globalių sukrėtimų – nuo kovido iki karo. Kita vertus, patys žmonės daugiau galvoja apie emocinę sveikatą, lyg stigmos po truputį traukiasi. Taigi – sveikstame ar dar labiau įsisergame? – klausiame P. Vilkės.
– Drįsčiau sakyti, kad sveikstame, naujai susižeidžiame ir mėginame sugydyti senas žaizdas kartu su naujomis. Neapibrėžtumo ir pokyčių pilnuose laikuose neišvengiamai yra daug nerimo. Tiek pasauliniai, tiek asmeniniai sukrečiantys bei traumuojantys įvykiai kelia įvairius intensyvius išgyvenimus, kurie skatina ieškoti naujų būdų, kaip rūpintis savimi, artimu ir pasauliu.
Kai patys nepriimame savęs kenčiančio, tai ir nedrįstame atsiskleisti kitam.
Pandemijos pradžioje žmonių, kurie kreipėsi psichologinėms konsultacijoms, stipriai padaugėjo. Pritarčiau prielaidai, kad šių laikų žmogus kreipiasi dažniau dėl to, kad yra atviresnis psichologinei pagalbai, pasirengęs jos siekti, o ne dėl to, kad turi daugiau ir gilesnių sunkumų.
Dažnu atveju pandeminė krizė sujudino ir išryškino gyvenimo klausimus, kurie besikreipiančiam žmogui buvo svarbūs ir iki jos.
– Ar galima būtų įvardinti kažkokias tendencijas, kas labiausiai žeidžia šiandienos žmogų? Kodėl jie atsiduria pas jus?
– Atsakydama galėčiau apibendrinti, kad šiandienos žmogų žeidžia trūkiai santykyje su savimi, su kitu ar su pasauliu. Žmogus, patiriantis emocinius, elgesio, motyvacijos, savivertės ir kitus psichologinius sunkumus ateina pasimetęs, kaip būti su savimi jaučiančiu tai, ko nesinori jausti.
Žmogus, patiriantis nesupratimą ar sužeidimus santykiuose, kelia klausimus apie tai, kaip būti savimi ir kurti ryšį su kitu kitokiu. Taip pat šiandienos žmogui kyla dilemų, kaip būti dalimi mūsų pasaulio, kuris gali būti ne tik neteisingas, bet ir žiaurus. Be abejonės, visi šie trys klodai yra persipynę ir veikia vienas kitą. Rūpinantis santykiu su savimi keičiasi santykis su kitu ir pasauliu bei atvirkščiai.
– Vieni susidūrę su itin sudėtingomis gyvenimo aplinkybės įsijungia išgyvenimo režimą ir kapstosi, kabinasi dantimis, kiti labiau po truputį skęsta nei ginasi. Kaip manote, kodėl? Ar tai labiau įgimti ar nuo vaikystės ugdyti bruožai?
– Psichologinis atsparumas arba sėkmingas prisitaikymo procesas, susiduriant su sunkiomis gyvenimo aplinkybėms, gali būti veikiamas tiek įgimtų, tiek įgytų veiksnių. Taigi, atsparumas gali turėti genetinį pagrindą, būti susijęs su ankstyvosiomis vaikystės patirtimis, per gyvenimą išmoktais streso įveikos būdais, su krizės metu turimais fiziniais, emociniais, socialiniais resursais, su patiriamų gyvenimo aplinkybių intensyvumu ar svarbumu konkrečiam žmogui.
Atsparumas gyvenimo tėkmėje gali kisti: tam tikrus įveikos įgūdžius galima išsiugdyti, o sumažėjus įvairiems resursams anksčiau atsparumą išgyvenęs žmogus gali naujoje situacijoje ir palūžti. Tai kompleksinis reiškinys, priklausantis nuo daugybės veiksnių.
– Tėvai mums daro labai didelę įtaką. Šiandien iš viso dažnai kalbame apie tai, ką tėvai davė ir ko ne, kokius randus paliko, gal net nesuvokdami ar negalėję to suvokti. Vis tik, kokie ryškėja signalai? Kokie dažniausi vaikystės skauduliai? Kokių neteisingų emocinių bėdų sprendimo modelių atsinešame?
– Dažniausi skauduliai kyla iš atsineštos patirties, kad nebuvome išgirsti ar pamatyti tokie, kokie išties esame, buvome atstumti ar net sužaloti per fizinį ar emocinį smurtą, apleistumą. Iš tokių patirčių išmokstame patys savęs negirdėti arba bausti save už nepatogias emocijas ar klaidas. Kai patys nepriimame savęs kenčiančio, tai ir nedrįstame atsiskleisti kitam.
Išgyvenant emocinę krizę prašyti pagalbos ir atsiremti į kitą yra ypač svarbu. Taip pat, šeimoje neturėjus patirties būti išgirstu, iškyla sunkumų girdėti šalia esantį žmogų. Vietoj to imamės kitam patarti, neprašyti spręsti jo problemų, galbūt kritikuoti kitą arba vienpusiškai ginti savą poziciją.
Kai patys nepriimame savęs kenčiančio, tai ir nedrįstame atsiskleisti kitam.
Dirbdama su poromis matau, kaip neišspręstos santykių dilemos iš vaikystės persinešamos į romantinius santykius. Mokantis būti artimame ryšyje, atsiveria resursai atitolinančius bendravimo būdus keisti į suartinančius.
– Dalis žmonių gali, nori išsipasakoti, išsiventiliuoti, todėl susidūrę su krizėmis kažkiek nuleidžia garą su draugais, artimaisiais ar bet kuo. Kitiems sunku kalbėti, prašyti pagalbos. Ar pastarieji yra didesnėje rizikos grupėje?
– Psichologinės krizės metu yra patiriami labai stiprūs išgyvenimai, kuriuos vienam išgyventi yra labai sunku, o iki tol gyvenime naudotų sunkumų įveikimo būdų nebepakanka, kyla bejėgiškumas. Krizės įveika yra susijusi su kilusių jausmų pripažinimu, leidimu sau juos jausti ir pamatymu naujų perspektyvų, kaip tai išgyventi.
Artimo buvimas šalia ir išklausymas gali padėti susidurti su savo išgyvenimais, geriau suprasti krizės priežastis ir pokalbio eigoje atrasti naują situacijos regėjimą ar sprendimo būdus.
Patiriant psichologinę krizę, galima bandyti ją įveikti vienam, tačiau tai gali būti kur kas sunkiau ir reikalauti daug pastangų. Kyla rizika, kad krizė gali gilėti, užsitęsti. Neįveiktos krizės metu gali vystytis psichosomatiniai arba psichiatriniai sunkumai, polinkis priklausomybėms, kyla sunkumai įsitraukti į svarbias gyvenimo sritis kaip santykiai, darbas, teikiantis malonumą laisvalaikis, rūpinimasis savimi, gali didėti savižudybės rizika.
– Ką siūlytumėt žmonėms, kurie mato, kad patys labai skęsta, tačiau tiesiog negali prašyti pagalbos, išsipasakoti. Dėl įvairių priežasčių. Ar tai vis tik nuo jų priklauso?
– Kaip minėjau, išsipasakojimas padeda pripažinti ir išgyventi jaučiamus jausmus, išgirsti save naujai ir dažnai pokalbio eigoje atrasti įžvalgų, padedančių gyventi toliau. Tokį pokalbį galima bandyti kurti su savimi popierinio dienoraščio, garso įrašų forma, leidžiant sau emocinį krūvį išlieti piešinyje, šokyje ar užsiimant mėgstamu sportu.
Svarbu leisti sau, kai norisi atsitraukti nuo išgyvenimų panyrant į veiklas, taip pat sukilus jausmams, juos jausti. Vienam bandant įveikti psichologinę krizę, svarbu ieškoti būtent sau tinkančių būdų.
Labai dažnai, būtent sunkiausiame savo gyvenimo taške, žmogus išdrįsta atsiverti kitam.
Emocinė krizė supurto ir pažadina žmogaus vidinius resursus atrasti naujų būdų, kaip gyventi. Labai dažnai būtent sunkiausiame savo gyvenimo taške žmogus išdrįsta atsiverti kitam ir tai tampa iš krizės išsinešta dovana visam gyvenimui.
Artimo rato žmonės nebūtinai gali būti palaikantys, tuomet pokalbis su psichologu, krizių centro specialistu, dalyvavimas savipagalbos grupėse gali būti nauji ir saugūs šaltiniai pasirūpinti savimi ir kartu mokytis prašyti pagalbos ir atsiverti.
Daugiau pasidomėti pagalbos sau būdais galite paspaudė čia.
– Ką daryti matant tokį atvejį, kad žmogus sukasi rate. Matai, kad jam negerai, vis klausi, o jis užstrigęs.
– Galima pasidalinti: ,,Klausausi tavęs ir pradedu jausti, kad tarytum užburtame rate sukiesi. Atrodo, kad jis veikia taip:... Ar ir tu taip jauti?“. Toks pasidalinimas duoda žinoti kenčiančiam žmogui, kad jis yra matomas, kad jis rūpi su savo kančia ir gali būti priimtas ten, kur yra. Pasidalindami, kaip kitą jaučiame, galime atverti kelią kito žmogaus atvirumui ir dialogui, kuris tampa pagrindiniu įrankiu, išvedančiu iš emocinių labirintų.
Buvimas šalia ir išklausymas dažniausiai yra didžiausia parama. Kai užstrigimas užsitęsia, gali būti svarbu artimajam padėti surasti emocinės sveikatos specialistą.
– Ar pagalba sau iš tiesų įmanoma? Ką reiškia padėti sau? Ar tai reiškia, kad turi būti emociškai nemenkai išprusęs? Ar tai, kaip minėjau, kartais gyvybinis instinktas, net ir tiesiog atmesti, bėgti, bet nepasiduoti?
– Pagalba sau prasideda nuo nusiteikimo rūpintis savimi. Įsiklausius į save galime išgirsti prieštaringų nuostatų savyje. Vienomis mintimis graužiame save, baudžiame, kitomis palaikome, padrąsiname. Galime savyje atpažinti globojančius ir gyvenimą kuriančius impulsus, taip pat kaip griaunančius ir atstumiančius.
Pagalba sau gali prasidėti nuo pripažinimo, kad tai, ką jaučiu, yra svarbu.
Pagalba sau gali prasidėti nuo pripažinimo, kad tai, ką jaučiu, yra svarbu ir noriu pradėti ieškoti būdų, kurie būtent man padėtų. Savipagalba įmanoma, bet tai nesumažina sudėtingumo surasti sau tinkamą būdą iš daugybės šiais laikais įvairiausiuose šaltiniuose siūlomų.
– Jei kalbėtume apie savo būklės identifikavimo būdus – kaip pats žmogus gali save „patestuoti“, ar verta labai sunerimti dėl savo savijautos?
– Klausimai „kaip aš dabar jaučiuosi?“, „ko aš dabar noriu?“ gali būti kasdieninės praktikos dalis, padedanti palaikyti atvirą ryšį su savimi. Įpratus girdėti ir jausti save, tikėtina, kad, būsenai sunkėjant, greičiau ją atpažintume. Jei būsenos intensyvios, tendencingai kartojasi arba užsitęsia, galima kelti prielaidą, kad kažkas gyvenime vyksta svarbaus, kas reikalauja papildomo dėmesio.
Pastebėjus, kad sunkios būsenos pradeda trikdyti kitas gyvenimo sritis kaip darbas, hobiai, santykiai su kitais žmonėmis ir savipagalbos būdai nepadeda yra svarbu kreiptis papildomos pagalbos.
– Galiausiai, kaip sau padėti, jei tai įmanoma? Kokius būdus, kelius siūlytumėt, kad pavyktų išlaikyti galvą virš vandens?
– Asmeninė savipagalba gali būti orientuota į krizėje kilusių emocijų pripažinimą, supratimą ir išgyvenimą naudojant dienoraštį, leidžiant sau išgyvenimus perteikti piešinio ar šokio išraiška, mokantis atpažinti dienos bėgyje savo jausmus ir norus, užsiimant dėmesingo įsisąmoninimo (Mindfulness) praktika, meditacijomis, relaksacijomis ir kitais būdais.
Taip pat svarbu rūpintis ir fiziniais poreikiais per reguliarų miegą, subalansuotą mitybą, fizinį aktyvumą, rūpinimąsi aiškiu darbo ir poilsio balansu. Vienas iš savipagalbos įrankių gali būti savo gyvenimo refleksija skaitant terapines knygas, klausantis psichologinių mokymų, seminarų, tinkalalaidžių.
Taip pat pagalbą sau pavadinčiau ir tai, kai laiku pripažįstama, kad išbandytų savipagalbos būdų nepakanka ir yra svarbu ieškoti papildomų išorinių pagalbos resursų. Savipagalbos grupės yra vienas iš būdų, kaip eiti per savo emocinę krizę su kitų, taip pat patiriančių panašius išgyvenimus, palaikymu. Krizei sunkėjant ir užsitęsiant, svarbu kreiptis psichikos sveikatos specialistų pagalbos.
