– Kaip susirgote depresija?
– Tai įvyko po tėvų skyrybų. Tuo metu ėjau į mokyklą. Žinojau, kad kažkas vyksta tarp tėvų, tačiau iš tikrųjų nesupratau, kas. Matydavau, kad kiti vaikai grįžta iš mokyklos, būna su tėvais, leidžia laisvalaikį kartu su šeima. Tačiau aš to nepatirdavau. Jutau, kad man po truputį vystosi apatija, mokykloje pavydėdavau kitiems vaikams, turintiems laimingą šeimą. Dėl pavydo atsirado ir agresijos protrūkiai.
Vėliau keletą kartų ketinau nusižudyti. Man buvo trylika metų, kai artimieji privertė kreiptis pagalbos. Buvau per prievartą nuvestas pas gydytoją, kuris diagnozavo lengvą depresijos formą. Psichiatras išrašė medikamentus, taip pat paskyrė psichoterapijos seansus, psichologų konsultacijas.
Gydymas pakankamai ilgai tęsėsi, tačiau ši pagalba man nepadėjo, neturėjo jokios įtakos sveikatai. Užsiėmimuose su gydytojais tiesiog piešdavau piešinius ir manęs klausinėdavo apie juos. Nebuvo jokio pokalbio, nors būtent to man ir reikėjo. Gydymo pagrindu buvo brukami vaistai, kurie man taip pat nepadėjo, atvirkščiai, – išprovokuodavo dar didesnius agresijos šuolius. Galiausiai, pradėjau nebegerti vaistų ir nusprendžiau nutraukti gydymą.
– Kokia buvo Jūsų savijauta tuo metu?
– Iš tiesų, kai man diagnozavo ligą, nesupratau, kas tai yra. Tik laikui bėgant pradėjau domėtis, kodėl man taip yra, kodėl aš ne toks, kaip visi; kodėl vieni linksmi, o man visą laiką liūdna. Pradėjau skaityti daug literatūros, gilinausi į ligą, ieškojau įvairių patarimų, kaip sau padėti. Bent minimalų teigiamą poveikį suteikdavo rami muzika, vandens gėrimas.
Man visą laiką trūko bendravimo, ne vaistų. Gydytojų požiūrio kaip į žmogų, o ne į kaip mėsos gabalą.
Tačiau jei tuo metu būčiau žinojęs tiek, kiek dabar žinau, galbūt būčiau nenutraukęs gydymo. Kadangi kuo toliau, tuo labiau liga sukeldavo papildomų psichologinių problemų.
Visiškai atsiribojau nuo visų, nieko nebenorėjau. Net ir oras turėjo įtakos savijautai: jei diena apsiniaukusi, nuotaika iškart tapdavo slogi, užklupdavo liūdnos mintys, sunkėjo depresinis sindromas. Šešiolikos metų dėl negydomos depresijos man prasidėjo panikos atakos. Buvau vėl nuvestas pas medikus.
– Ar tąkart gydymas Jums pasiteisino?
– Vieni išrašyti vaistai buvo per stiprūs, jų poveikis sukėlė haliucinacijas. Paskui jų atsisakiau, ir man išrašė silpnesnius. Kiti buvo tokie, kad norėjau nuolatos miegoti, dar kiti nesukėlė jokio poveikio. Turbūt, organizmas jau buvo įpratęs prie medikamentų, nes man jie veikdavo kaip saldainiai.
Psichologė man pasiūlė apsilankyti psichiatrijos ligoninės dienos stacionare. Nuėjau pirmą kartą ir daugiau ten negrįžau. Iš tikrųjų, mane ten rimtai išgąsdino.
Mačiau, kokie žmonės ateidavo į užsiėmimus – būtų sunku pasakyti iš šono, kad jie sirgtų – atrodė normalūs, linksmi. Ir praėjus kuriam laikui, pamatai, kuo jie virsta gavę vaistų. Iškart pagalvojau, jog aš nebūsiu „daržove“, kokie jie išeina. Tai yra žmonių bukinimas.
Dienos stacionaras skirtas praleisti laisvalaikį, tačiau vis tiek skiriami medikamentai. Pirma duodami vaistai, o jei nepadeda, tada taikomi kiti gydymo būdai.
Pradėjau neiti ir į psichoterapijos seansus, nes jie buvo taikomi kartu su vaistais. Aš norėjau tik pokalbių su psichoterapeutu, psichologu, o ne tai, kad iš pradžių būtų brukami vaistai, o po to – kalbamasi. Man visą laiką trūko bendravimo, ne vaistų. Gydytojų požiūrio kaip į žmogų, o ne į kaip mėsos gabalą.
Gydymo pagrindu buvo brukami vaistai, kurie man taip pat nepadėjo, atvirkščiai, – išprovokuodavo dar didesnius agresijos šuolius.
– Kaip liga atsiliepė mokslams, kitiems įsipareigojimams?
– Man sunkiai sekėsi su kai kuriomis pamokomis. Mokytojai leisdavo akivaizdžiai nusirašinėt, bet aš atsisakydavau ir to. Buvo atvejis, kai į mokyklą atėjau tik rugsėjo 1-ąją, o paskui – tik vasario mėnesį. Mano gyvenime atsirado ir alkoholis, kuris tik kuriam laikui nuramindavo. Ilgainiui mečiau mokslus.
Liga ir toliau viską griovė. Vėliau susiradau darbą, tačiau ir ten negalėdavau susikaupti, normaliai dirbti. Darbas tapo rutinos dalimi: atsikeldavau ir galvodavau „vėl viskas tas pats per tą patį“.
Mane viskas erzino.
Dirbti buvo sunku, nes jei kas nors pasakydavo kokį komentarą mano atžvilgiu, iškart užsidegdavau. Aš tiesiog nekęsdavau kitų žmonių. Ateidavau į darbą ir man buvo bloga nuo aplinkinių, norėdavau kur nors pabėgt, kad jie manęs nematytų.
Buvau priešiškai nusiteikęs, greit puldavau į isteriją, nuolat jutau nerimą. Depresija mane įspausdavo į kampą.
– Darbdaviui ir kolegoms tada pranešėte, kad sergate depresija?
– Ne. Darbdaviai dažniausiai neturi jokio supratimo apie šią ligą, todėl jei jie žinotų, kad žmogus serga depresija, nepriimtų jo į darbą. Kaip daug kas sako, sergantys depresija žmonės tampa agresyvūs, jie nėra pastovūs, todėl jų nenorima priimti į darbą.
Iš pareigūnų pusės buvo tokios patyčios, kad niekam to nelinkėčiau.
Kartą, eidamas darbintis, pats buvau pasiųstas „toli“. Tas pats ir su kolegomis: jei darbo kolektyvui praneši apie depresiją, jie iškart į tave žiūrės kaip į kitokį, tu būsi atstumtas. Neretai žinantys, kad sergi, žmonės dar labiau tave ėda.
– Kokie buvo sunkiausi momentai per visą ligos eigą?
– Sunkiausias periodas buvo visai neseniai, kai išsiskyriau su mergina po dvejų metų gyvenimo kartu. Ji priėjo ir pasakė man – išeik iš namų. Man buvo iškviesti pareigūnai, nes buvau neblaivus. Jie mane išsivežė.
Nors sakiau, kad sergu, jie nekreipė į tai dėmesio ir elgėsi su manimi kaip su gyvuliu. Iš pareigūnų pusės buvo tokios patyčios, kad niekam to nelinkėčiau.
Buvau uždarytas į kamerą, iš manęs viskas buvo atimta, aš negalėjau niekam pranešti, kur esu. Eidami pro kamerą prižiūrėtojai sakydavo „psichinis, ligonis, debilas“ ir panašiai. Psichologinis smurtas vien dėl to, kad esu neblaivus, buvo baisiausias dalykas, kurį patyriau, – tą naktį bandžiau pasikarti.
– Ar manote, jog depresija sergantieji yra stigmatizuojami?
– Jie dažnai tokie jaučiasi. Žmonėms reikėtų labiau atsižvelgti į kito poreikius, galbūt elgtis kiek švelniau, santūriau, juk sergantis depresija žmogus jaučiasi labai blogai, jis yra psichologiškai sužalotas. Sergant šia liga, labai nedaug trūksta, kad pakeltum ranką prieš save. Vieni dėl aplinkinių nesupratimo įklimpsta į alkoholį, narkotikus, – tai taip dažnai priveda prie savižudybės.
Man buvo iškviesti pareigūnai, nes buvau neblaivus. Jie mane išsivežė. Nors sakiau, kad sergu, jie nekreipė į tai dėmesio ir elgėsi su manimi kaip su gyvuliu.
Kitas dalykas, jei atsiduri psichiatrijos ligoninėje, iškart gausi žymę, kad esi psichikos ligonis. Tai įrašoma sveikatos kortelėje, ir ši informacija tampa prieinama darbdaviui, kai tvarkaisi medicininę knygelę.
Taip pat sergant depresija, kol yra taikomas gydymas, nėra išduodamos vairuotojo teisės – nereikia net atsidurti psichiatrijos ligoninėje. O gydymas gali trukti labai ilgai ir nuobodžiai.
– Kaip apskritai vertinate valstybės suteikiamas gydymo sąlygas, ko labiausiai trūksta?
– Dabar yra labai daug sergančių žmonių, pas psichiatrus didelės eilės, sunku ten patekti. Todėl konsultacijų metu stengiamasi, kad žmogus kuo greičiau pasišalintų – išrašomi vaistai ir jau laukiama kito paciento. Be jokių ilgų pokalbių: psichiatras tiesiog paklausia, kas tau yra, ir pagal tai skiria vaistus. Taigi, galima net sumeluoti.
Pavyzdžiui, ateis nuo narkotikų priklausomas žmogus ir pasakys, kad girdi balsus ar susirgo depresija – psichiatras lengva ranka jam išrašys psichotropinių vaistų (antidepresantų, raminamųjų).
Daug depresijos gydymui skiriamų medikamentų yra stipriai slopinantys, todėl užkerta kelią dirbti įvairiausius darbus.
Manau, kad gydytojams reikėtų skirti daugiau laiko žmonėms, keisti požiūrį. Labai skiriasi valstybinės ir privačios poliklinikos, – pastarosiose gali gauti daug kokybiškesnį nemokamą gydymą. Viešosiose gydymo įstaigose į tave žiūri kaip į mėsos gabalą, o privačiose su tavim bendrauja ir elgiasi šiltai, specialistai ir medikai išties gilinasi, ką gydo.
Be to, valstybė per mažai kompensuoja gydymo paslaugas. Vaistai yra labai brangūs (dabar man išrašyti savaitei kainuoja 15 eurų). Tas pats ir su psichoterapija: buvau gavęs tik kelis nemokamus seansus, vėliau man buvo pasiūlyta arba mokėti, arba gultis į psichiatrijos ligoninę.
Daug depresijos gydymui skiriamų medikamentų yra stipriai slopinantys, todėl užkerta kelią dirbti įvairiausius darbus. Yra gerų vaistų, bet gydytojai nelabai juos išrašo, kadangi siekia išbandyti vis naujesnius vaistus ir taip eksperimentuoti su žmonėmis kaip su triušiais. Norint gauti geresnių gydymo paslaugų, tenka papildomai sumokėti – „vokelyje“.
– Kas dabar Jums padeda kovoti su liga?
– Ir dabar turėčiau gerti medikamentus, bet aš jų nevartoju, nes manęs jie neveikia. Manau, tai yra bergždžias reikalas. Lankau grupinę psichoterapiją: tai turbūt vienintelė vieta, kur galiu jaustis laisvai ir drąsiai, žinau, kad nebūsiu pažemintas ar atstumtas, galiu bendrauti su kitais. Pastaruoju metu psichologė dar buvo pasiūliusi meditaciją, plaukimą, sportą. Tai paprasti būdai, padedantys geriau jaustis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Į priklausomybę nuo vaistų įklimpusi Rūta: nebegalėjau atsegti piniginės, nes nesupratau, kaip ji atsisega
Po skyrybų su mergina įsitraukiau į virtualų pasaulį, kuris man leidžia gyventi. Šiuo metu man labiausiai padeda kompiuteriniai žaidimai – tada galiu nukreipti mintis, praleisti laiką apie nieką negalvojant. Tai kažkiek veikia.
Padeda ir rami muzika. Grynas oras, ilgas pasivaikščiojimas su gera muzika taip pat atpalaiduoja, pakelia nuotaiką.
Nebesikreipsiu į medikus, nes labai stipriai nusivyliau jais. Jau geriau ir toliau ieškosiu informacijos internete, pavyzdžiui, „Youtube“ kanale galima rasti meditacijos seansų, raminančios muzikos. Būtent tokia savigyda, mano manymu, yra veiksmingesnė nei medikų pagalba, kuriems reikia tik pinigų.
– Jūsų manymu, visuomenė yra informuota apie depresiją?
– Nemanau. Daug žmonių nesikreipia pagalbos, nes patys nesupranta, kad jie serga. Neretai vyresniame amžiuje liga pasireiškia didėjančiu alkoholio vartojimu. Žmonės pradeda galvoti, kad tai alkoholizmas, nors iš tiesų tai – depresija. Tokiu būdu žmogus sąmoningai ar nesąmoningai save naikina, kadangi pats to nori.
Žiniasklaidoje informacija apie depresiją pasirodo tik tada, kai kažkas atsitinka, pavyzdžiui, žmogus pakelia prieš save ranką. Mažai yra kalbama apie tai, kaip pastebėti ligą. Be to, visos tos skambučių pagalbos linijos, susidūrus su psichologinėmis problemomis, yra neveiksmingos. Jei žmogui sunki depresija, jis tikrai ten nesikreips, – daugelis skambina tik pasityčioti.
Sako, jei žmogus kalba apie savižudybę, tai jis to nepadarys. Netiesa. Daug žmonių, sergančių depresija, apie tai galvoja. Jei kalba, vadinasi, planuoja. Jei planuoja, jaučiasi įvaryti į kampą.
Kuomet tokie žmonės nesulaukia palaikymo, neturi kam išsipasakoti, jie nebegalvoja apie pasekmes. Mintyse viskas pasidaro tamsu, sunku matyti šviesą. Atrodo, užsidaro visi keliai, nebėra išeičių. Todėl labai svarbus yra aplinkinių pastabumas, nes niekada nežinai, kas gali nutikti bet kuriam žmogui.
