Martynas buvo pamišęs dėl svorio – svėrė vos 45 kg: „Tiesiog sugalvojau nebevalgyti“

Martynas savo išgyvenimų neslepia – būdamas keturiolikos metų ir nusprendęs smarkiai sulieknėti, po metų jis jau varstė gydytojo kabineto duris. Tiesa, tuo laiku Panevėžyje specializuotas valgymo sutrikimų gydymas nebuvo taikomas, o ir patys medikai Martyno tiesiog klausdavo: „Kodėl tu nevalgai?“

Nepaisant to, sulaukęs 19-kos, Martynas galiausiai pasijuto tvirtai stovintis ant kojų. „Galėjau pradėti visavertiškai dirbti. Nebesiskundžiau nei nuovargiu, nei kitomis sveikatos problemomis“, – pokalbio metu sakė jis.

Buvo apėmęs pamišimas

Kas turi įvykti keturiolikmečio, kuris toli gražu nesusiduria su antsvoriu ar būtinybe palaikyti atitinkamą kūno svorį, vidiniame pasaulyje, kad jis imtų griežtai riboti savo mitybą?

„Turėjau tokią viziją, kad jeigu priaugčiau svorio ir jį pradėčiau mesti, kažkas pasikeistų gyvenime, tai būtų tarsi kažkoks įvykis. Tuo metu man atrodė, kad mano gyvenimas nuobodus.

Nors ir turėjau veiklos, kažko gyvenime trūko. Buvo apėmęs toks pamišimas. Manau, kad mano psichiką paveikė skaudžios netektys šeimoje“, – prisiminė Martynas.

Tačiau drastiški Martyno pokyčiai prasidėjo jam sulaukus penkiolikos metų. 2014-ųjų pavasarį Martynas ėmė mažiau valgyti – atsisakė mėsos, žuvies ir daug kitų produktų. „Tiesiog sugalvojau nebevalgyti ir nebevalgiau“, – aiškino jis.

Taip pat Martynas pradėjo sportuoti – susidarė grafiką, kiek per dieną turįs atlikti pritūpimų, atsilenkimų ir kitų pratimų. Jo teigimu, jei žmogus savarankiškai, be akivaizdžios priežasties, susireguliuoja intensyvų sporto režimą – tai jau yra signalas apie galimai už to slypintį valgymo sutrikimą.

Kūno svoris tapo svarbiausiu gyvenime

Pasak Martyno, netrukus svoris sparčiai pradėjo kristi, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio. O kad aplinkiniams nekiltų įtarimų, viską slėpė.

„Vis labiau liesėjantį kūną dengiau drabužiais. Kadangi sportuodavau namuose, jei išgirsdavau, kad kažkas ateina į kambarį, iškart nustodavau.

Tas pats ir su valgymu: anksčiau su šeimos nariais dažnai valgydavome kartu, o tuo laiku pradėjau valgyti atskirai. Jei paklausdavo, kodėl kažko nevalgau, sakydavau, kad nenoriu, arba – jau pavalgiau“, – kalbėjo jis.

Martynas taip pat pasakojo, jog nuolatos jausdavo nuovargį ir miego trūkumą: grįžęs iš mokyklos iškart eidavo miegoti ir atsikeldavo tik aštuntą vakare.

Susiaurėjo jo draugų, interesų ratas, suprastėjo mokymosi pasiekimai. „Svoris buvo įdomesnis dalykas nei bet kas kitas. Tiesiog nebesirūpinau savimi“, – sakė jis.

Gydytojo žodžiai sukėlė šoką

Buvo 2014-ųjų vasara, kada Martynas pasiekė 45 kilogramus. Jis pajuto, kad vis sunkiau gali save kontroliuoti, o suvalgyti kokį nors maisto produktą tapo išties sudėtinga.

Martynas pasakojo, jog dažnai netikėtai iš nosies jam pradėdavo bėgti kraujas, dvejindavosi akyse. Vaikinas nebepajėgė atlikti jokio fizinio darbo – išeidavo į lauką, nukrisdavo ant žolės ir nebenorėdavo judėti.

„O kad tuo laiku svėriau per mažai, man atrodė visiškai normalu: galvojau, kad juk būna įvairaus kūno sudėjimo žmonių, ir tiek. Aišku, ilgainiui slėpti problemos nebepavyko“ , – sakė pašnekovas.

Martyno mama, pastebėjusi, kad sūnaus sveikata itin prasta, nuvedė jį pas gydytoją hematologą. Nors dėl mitybos trūkumo Martynui dar nebuvo išsivystę vidaus organų pažeidimai, jo kraujo tyrimų rezultatai pasirodė prasti.

Martynas pasakojo, jog dažnai netikėtai iš nosies jam pradėdavo bėgti kraujas, dvejindavosi akyse.

„Kai gydytojas pradėjo vardyti galimas diagnozes dėl valgymo sutrikimo, man pasidarė gaila tiek mamos, tiek savęs. Supratau, kad neišgyvensiu, jei nesikeisiu. Gydytojo žodžiai man sukėlė šoką – pasakiau sau, kad nebegaliu daugiau taip daryti“, – tikino Martynas.

Pradėjo gydytis savarankiškai

Pasak pašnekovo, prieš penkerius metus Panevėžyje nebuvo gydytojų, kurie specializuotųsi gydant valgymo sutrikimus. Jis pasakojo, jog net ir internete trūko informacijos.

„Kadangi tuo metu man kildavo labai negatyvios, tamsios mintys, mama užrašė pas psichologę poliklinikoje. Man visiškai nepatiko ten lankytis, negavau reikalingos pagalbos – atlikau testuką ir viskas tuo baigėsi“, – apie patirtį gydantis kalbėjo Martynas.

Jis patikslino, jog nesikreipė ir dietologo konsultacijai, o tiesiog pradėjo reguliariai atlikti tyrimus pas hematologą.

„Galima sakyti, kad su valgymo sutrikimu tvarkiausi pats. Aišku, buvo labai sunku sugrįžti į normalų valgymo režimą – atsikelti ir suprasti, kad dabar turiu valgyti pusryčius. Aplankydavo mintys, kad jeigu iki tol išgyvenau be maisto, galiu ir toliau“, – dalijosi jis.

Nauji tikslai ir veikla padėjo užimti smegenis

Visgi po truputį Martynui pavyko įtraukti pusryčius, pietus ir vakarienę į dienos režimą. O tam, kad išvengtų dirgiklių, vaikinas bent pusmečiui nutarė nebesisverti.

„Po kiek laiko pradėjau lankyti ir karatė būrelį. Tai man atrodė kaip labai geras ženklas – juk iki tol neturėjau jėgų atlikti nė menkiausio darbo, ir didžiąją laiko dalį miegodavau.

Taip pat pradėjau intensyviai rašyti muziką, kas irgi tapo reikšmingu pomėgiu. Visa tai atitraukė nuo galvojimo apie svorį – susiradęs naujų tikslų ir veiklos, kurios užėmė smegenis, išmokau koncentruotis ne vien į savo fizinį kūną“, – pasakojo jis.

„Shutterstock“ nuotr./Dieta ir svorio metimas

Martynas teigė, jog bene labiausiai sveikstant jam padėjo pokalbiai su savimi: „Manau, kad vienas iš svarbiausių dalykų yra suprasti, kad tu pats sau ir esi tas vienintelis žmogus, su kuriuo gali bet kada pasikalbėti, visada savęs išklausyti.“

Būtina pripažinti sau, kad kitiems atsivertum

Šiandien Martynas, įveikęs valgymo sutrikimą, turi ir patarimų kitiems, susiduriantiems su panašiomis problemomis.

„Svarbiausias dalykas yra nemeluoti sau ir gebėti pripažinti, kad turi problemą. Aišku, tai yra labai sunku, nes paprasčiausiai tu to stengiesi nematyti. Bet jeigu nujauti, kad kažkas yra negerai, tai – rimtas signalas ieškotis pagalbos.

Mano atveju, problemos pripažinimas buvo stiprus postūmis į priekį – pradėjau norėti ir kitiems apie tai pasakyti. Nes jei tik savyje viską giliai laikai ar nuo savęs slepi – negali kitiems atsiverti, kas yra būtina tam, kad sveiktum“, – sako jis.

Jei žmogus pasipasakoja turintis šią problemą, reikėtų tai priimti be panikos ir nukreipti jį ieškotis pagalbos.

Pripažinus sau, kaip sakė Martynas, reikėtų ir suprasti, kad valgymo sutrikimas nėra pasaulio pabaiga, o tiesiog gyvenimo etapas, kurį įveikus tampa labai gera.

„Ir nors pats užsiėmiau savigyda, manau, kad geriausias sprendimas po pokalbio su artimaisiais – kreiptis į psichologą, dietologą ar į valgymo sutrikimų centrą“, – pabrėžė jis.

Artimieji turėtų reaguoti be panikos

Anot Martyno, žmogui, kuris serga valgymo sutrikimu, yra labai svarbi artimųjų parama, tad jei artimieji nėra pasiruošę tinkamai priimti tokios žinios – sergančiajam tampa dar sunkiau.

„Manau, kad artimiesiems nereikėtų kaltinti nei savęs, nei sergančiojo. Gyvenime būna įvairių dalykų, ir valgymo sutrikimas yra vienas iš jų. Jei žmogus pasipasakoja turintis šią problemą, reikėtų tai priimti be panikos ir nukreipti jį ieškotis pagalbos.

Agresyvi ar baiminga reakcija gali tik viską sugadinti. Nereikėtų sakyti tokių frazių, kaip „tau reikia pavalgyti“, „kodėl nevalgai“, nes tai tik sukelia didesnį stresą ar netgi išgąsdina sergantįjį“, – patarė jis.

Valgymo sutrikimai nėra tokia reta diagnozė

Baigdamas pokalbį Martynas atkreipė dėmesį, kad mažesniuose miestuose išties trūksta informacijos ir pagalbos galimybių, sergantiesiems valgymo sutrikimais.

„Pavyzdžiui, mano atveju, Panevėžyje negalėjau gauti tinkamos pagalbos, o vienintelis pasirinkimas buvo važiuoti į Vilnių. Tam, žinoma, reikia pinigų, ką tikrai ne visos šeimos gali sau leisti.

Kitas dalykas, mažesniuose miestuose problema yra ne tik gydytojų kompetencija, bet ir švietimas: mokyklose mes tiesiog apie tokius dalykus nešnekėdavome, nors valgymo sutrikimai nėra jau toks retas dalykas tarp mokinių. Manau, kad šią problemą reikia labiau kelti į paviršių“, – pabrėžė jis.