Kaip susitaikyti su diabeto diagnoze paauglystėje pasakoja su liga nuo vaikystės gyvenantis multimedijų specialistas Matas Žoginas ir akcijoje „Metų knygos rinkimai 2022“ tarp geriausių paauglių literatūros knygų nominuotos knygos „Priklausomas. Be galimybės mesti“ autorius Viktoras Jasaitis.
Dažniausiai nustatomas vaikystėje ir paauglystėje
Pirmo tipo diabetas dažniausiai diagnozuojamas vaikystėje ir paauglystėje, o šiuo metu Lietuvoje tokio tipo liga serga apie tūkstantis nepilnamečių. Knygos paaugliams autorius V.Jasaitis teigia, kad artimo žmogaus patirtis ir šie skaičiai įkvėpė parašyti knygą bei papasakoti apie cukrinį diabetą per paauglio prizmę.
„Paauglystė ir šiaip yra tikrai nelengvas laikotarpis, lydimas daugybės iššūkių, pokyčių ir sprendimų, kurie daro įtaką ateičiai. Išgirdus lėtinės ligos diagnozę, viskas pasidaro dar sunkiau. Savo kūriniu norėjau padrąsinti paauglius ir parodyti, kad jie yra ne vieni“, – aiškina autorius.
Dar vaikystėje su šia liga tvarkytis išmokęs M.Žoginas pasakoja, kad stengėsi gyventi įprastą gyvenimą, kuris veiklomis nesiskirtų nuo jo bendraamžių. Tačiau dėl aktyvios fizinės veiklos tekdavo susidurti su cukraus kiekio kraujyje šuoliais, tad reikėdavo dažnai jį tikrinti matuokliu ir atitaikyti reikiamo maisto kiekį.
„Gyvenau tą tradicišką smalsaus, truputį neklaužados paauglio gyvenimą. Po mokyklos užsiiminėdavau paaugliams įprastomis veiklomis – žaidžiau krepšinį, važinėjau riedlente, BMX dviračiu. Užsiimdamas fizine veikla, visada valgydavau truputį daugiau, dėl ko vėliau tekdavo tvarkytis su per aukštu ir nestabiliu cukraus lygiu“, – pasakoja M.Žoginas.
Anot jo, šiandien sekti gliukozės kiekį kraujyje – gerokai paprasčiau negu paauglystėje dėl patobulėjusių medicinos technologijų. Pavyzdžiui, Mato naudojama nuolatinė gliukozės stebėjimo (NGS) sistema leidžia tą daryti realiu laiku ir be daugybės adatų.
Rutinos pokyčiai
Diagnozavus ligą, Matui teko priprasti prie naujos rutinos ir adatų. Pašnekovas sako, kad sunkiausia buvo laikytis naujo mitybos režimo – kai negali valgyti kada bei ko norisi.
„Viską reikėjo skaičiuoti, o neteisingai paskaičiavus angliavandenius ar insulino dozę, kildavo nusivylimas savimi. Aplankydavo ir mintys apie galimas komplikacijas – nedarant išvadų ir žiūrint pro pirštus, tai gali rimtai atsiliepti mano sveikatai“, – prisimena M.Žoginas.
Viską reikėjo skaičiuoti, o neteisingai paskaičiavus angliavandenius ar insulino dozę, kildavo nusivylimas savimi.
Matas neslepia, kad paauglystėje pamirštos taisyklės bei patirta įtampa atsiliepia ir šiandien. Tačiau jau minėta galimybė realiu laiku stebėti gliukozės kiekį savo kraujyje padeda grįžti į disciplinuotas vėžes ir kontroliuoti ligą. Situaciją lengvina ir tai, kad dabar Lietuvoje nuolatinės gliukozės stebėjimo sistemos yra kompensuojamos visiems pirmo tipo diabetu sergantiems žmonėms.
Knygos autorius V.Jasaitis akcentuoja, kad naujos technologijos, padedančios kontroliuoti ligą, suteikia daugiau laisvės ir galimybių, tačiau paaugliams dažnai nedrąsu naudoti ligai reikalingus įrenginius šalia kitų žmonių.
Anot jo, tokios baimės gali privesti prie rimtesnės žalos sveikatai. Todėl autorius savo kūrinį rekomenduoja ir nesergantiems šia liga – knyga padės suprasti, su kokiais iššūkiais susiduria sergantys diabetu ir išmokys, esant reikalui, suteikti pagalbą.
Svarbus nusiteikimas ir aplinkinių supratimas
Pirmo tipo cukriniu diabetu sergantis Matas sako, kad paauglystėje ypač svarbu išbandyti save įvairiose veiklose ir atrasti tai, kas patinka. Pasak jo, ši liga neturėtų stabdyti nuo įprastinio jaunuolio gyvenimo.
„Svarbu neįstatyti savęs į stereotipinius „diabetiko“ rėmus. Patarčiau veikti, daryti dalykus, kuriuos norite ir neriboti savęs. Žinoma, kartais tam tikros veiklos reikalauja atidesnio pasiruošimo nei sveikam žmogui, planavimo, sveikatos įvertinimo, bet vis tiek manau, kad liga neturėtų trukdyti gyventi gyvenimo, kurį myli, ir mylėti jį tokį, kokį gyveni“, – sako M.Žoginas.
Anot knygos autoriaus V.Jasaičio, diabetu sergantiems paaugliams tenka susidurti ir su vienišumu bei jausmu, kad niekas jų nesupranta. Todėl svarbu ne tik patiems pacientams suprasti, kaip tvarkytis su savo emocijomis, bet ir aplinkiniams suvokti, kokius pokyčius į žmogaus gyvenimą įneša ši liga bei kaip mes galime padėti.
„Sergantiems reikia ne užuojautos, o supratimo, kodėl yra atsisakoma kažką daryti, ar net kodėl sergantis nesidalina savo turimais saldainiais (tai jo vaistai).
Rašydamas norėjau visiems priminti, kad kiekvienas iš mūsų gyvename savo skirtinguose pasauliuose ir nereikia kitų poelgių vertinti tik per savo patirtį. Tikiuosi, kad šis kūrinys paskatins mus visus būti atviresniems ir supratingesniems“, – pasakoja V.Jasaitis.
