Mažylio su persodinta širdimi motina: donoro tėvams buvo labai sunku aukoti jo širdį mano sūnui

Prieš metus transplantuoto mažylio mama sako atvirai: „Nėra tokių žodžių. Tiesiog nėra... Jokiais žodžiais negalėtume išreikšti savo dėkingumo už tai, kad šitaip sirgęs mūsų sūnelis dabar laksto sveikas“.

Transplantuotų žmonių eisenoje Vilniuje ketina dalyvauti ir jauna šeima iš vieno Aukštaitijos miestelio. Šioje šeimoje augančiam mažyliui prieš metus, 2013-ųjų vasarą, buvo persodinta donoro – mirusio vaiko – širdis.

Po transplantacijos praėjus metams, telefonu kalbinta dabar jau pustrečių metų berniuko mama džiaugėsi, kad vaikas auga guvus ir sveikas – kaip visi tokio amžiaus vaikai. Pokalbio metu šeima mėgavosi atostogomis pajūryje. „Mes sūnaus tikrai nesaugome kaip kiaušinio. Jis ir gumbų, ir mėlynių turi, nes yra labai judrus“, – pasakoja 30-metė moteris.

Didžiausia problema – peršalimo ligos. Nuo jų tėvai labiausiai saugo savo sūnų. Po transplantacijos berniukas geria imunitetą slopinančius vaistus, tad vos prasidėjus kosuliui, tenka gerti ir antibiotikus.

Medikės išsilavinimą turinti berniuko mama iki šiol nežino, ar jos vaikui buvo įgimta, ar įgyta širdies yda. To nenustatė ir tyrimus atlikę specialistai. Mat bėdos su mažylio širdute prasidėjo, kai jam buvo du mėnesiai. Iki tol sveikas buvęs kūdikis staiga pradėjo vemti. Jis nei duso, nei mėlynavo, tad nebuvo širdies ligai būdingų simptomų. Tačiau tyrimai parodė: širdies liga.

Nustačius diagnozę, mama su sūneliu ištisą pusmetį praleido ligoninėje. Tiek laiko mažyliui buvo statomos lašelinės. Visą tą laiką mama vaiko ant rankų paimti negalėjo – jis gulėjo lovytėje „prijungtas“ prie aparatūros.

Po kurio laiko vėl teko grįžti į ligoninę. Iki transplantacijos operacijos mažasis ligoniukas ištvėrė tris viena po kitos buvusias operacijas: nusilpus savai širdelei, jam buvo prijungta dirbtinė širdis. Iškart po šios operacijos prasidėjo komplikacijos – teko vėl operuoti. Trečios operacijos prireikė, kai teko valyti susidariusius krešulius. O dar po trijų savaičių, kai vaikas po truputį jau ėmė atsigauti po trijų išgyventų operacijų su bendra nejautra,  staiga atsirado donoro širdis.

„Ta netikėtai atsiradusi donoro širdis mums buvo tikras stebuklas! O mes jo, to stebuklo, jau nė nelaukėme – gyvenome šia diena. Matėme, žinojome, kokia silpna sūnelio sveikata, ir jau su viskuo buvome susitaikę, viskam pasiruošę. Žinojome, kaip sunku sulaukti vaiko donoro širdies, ir nieko nebesitikėjome. Net gydytojai siūlė – nebekankinkite vaikelio, leiskite jam ramiai numirti – kam jį dar kankinti prijungiant dirbtinę širdį?“ – sunkiais išgyvenimais dalijasi mama, prieš transplantaciją jau susitaikiusi su vienintelio vaiko galima netektimi.

Pooperacinis laikas irgi buvo sunkus – kelias savaites donoro širdis nenorėjo „prigyti“ naujame kūnelyje. „Vargome, kol sūnelis tą širdutę pats atgaivino“, – prisimena moteris. Tą laiką berniukas praleido reanimacijos skyriuje.

Dabar, kai didžiausios bėdos jau praeityje, šeima kas mėnesį sūnelį atveža į ligoninę pas gydytojus konsultacijoms ir tyrimams. Nors užtrunka čia vos pusdienį, berniukas jau žino, kad dėdės ir tetos baltais chalatais jį ir vėl „skriaus“ – ims kraujo. Todėl nemėgsta šių išvykų. Tačiau gydytojai privalo stebėti augantį vaiką ir parinkti tinkamas vaistų dozes.

Jokiais žodžiais negalėtume išreikšti savo dėkingumo už tai, kad šitaip sirgęs mūsų sūnelis dabar laksto sveikas.

Apie vaiką, kurio širdis plaka jos sūnaus krūtinėje, moteris visiškai nieko nežino. Ar nenorėtų pabendrauti su donoro tėvais, jei turėtų tokią galimybę? „Dažnai svarstau. Ir mėginu suprasti, ar aš, jei pati būčiau donoro mama, norėčiau, kad vėl būtų atvertos tos žaizdos, primintas praradimo skausmas? Juk būtent jiems, donoro tėvams, buvo labai sunku ir skaudu priimti tokį sprendimą – staiga netekus vaiko, aukoti jo širdį donorystei“, – sako moteris. Su donoro artimaisiais galima bendrauti laiškais – nenurodant vardo, pavardės ir adreso. Laiškus galima atsiųsti Nacionaliniam transplantacijos biurui, kuris juos persiųs donoro artimiesiems. Jei šie parašys atsakymą – biuras šį atsakymą persiųs transplantuotam žmogui.

Ieškodama žodžių, kuriais galėtų atsidėkoti donoro tėvams už sugrąžintą savo sūnaus gyvybę, moteris pravirko: „Nėra tokių žodžių. Tiesiog nėra. Jokiais žodžiais negalėtume išreikšti savo dėkingumo už tai, kad šitaip sirgęs mūsų sūnelis dabar laksto sveikas“.

Išgyventa sūnaus liga nepakeitė šeimos požiūrio į organų donorystę – jis visada buvo teigiamas. Prieš šešerius metus nuo plyšusios galvos smegenų aneurizmos mirė mažylio močiutė – 56 metų moteris. Šeima sutiko jos organus paaukoti donorystei, buvo transplantuoti moters inkstai.