Operatyvumo dar labiau neliko
Pasak Lietuvos medicinos darbuotojų profesinės sąjungos prezidento Algirdo Radvilos, greitosios medicinos pagalbos pertvarka buvo siekiama pagerinti šių paslaugų kokybę. Vienintelis įteisintas kokybės rodiklis – operatyvumas.
„Buvo minima, kad centralizuota dispečerinė valdys ir šalia esančių rajonų brigadas, todėl, nesant laisvos brigados viename rajone, bus suaktyvuota ir siunčiama brigada iš kito rajono. Remiantis pažangia europine praktika, toks modelis iš tiesų pasiteisina, centralizuotos dispečerinės puikiausiai susitvarko. Pas mus jis, deja, nesuveikė.
Taip, brigada iš kito rajono aktyvuojama, bet kol ji atvažiuoja, o įvykis paprastai būna skubus, gali praeiti ir valanda ar daugiau. Ir dažnai skubios pagalbos jau nebereikia. Auksinės minutės būna prarastos. Taigi pokyčiai įvyko, bet rezultato nėra. Greitosios pagalbos paslaugų operatyvumas nepagerėjo. Mes to ir tikėjomės, tačiau visi mūsų bandymai įspėti apie tai pertvarkos iniciatorius, buvo atmetami“, – teigė pašnekovas.
Optimizavus ligonines greitųjų krūviai dar padidėjo
Kaip pasakojo A.Radvila, Lietuvoje yra labai daug rajonų, kuriuose dirba vos po dvi brigadas, kurios pacientus gabena ne tik į vietines ligonines, bet ir apskričių ar net didmiesčių gydymo įstaigas. Jų darbo apkrovos labai padidėjo, po gydymo įstaigų reformos, kai rajoninėse ligoninėse nebeliko kai kurių paslaugų – akušerijos, chirurgijos, reanimacijos, pediatrijos.
„Dėl pačių ligoninių optimizavimo aš sutinku. Vis dėlto paslaugų kokybė geresnė ten, kur dirba daugiau patyrę specialistai, turintys daugiau praktikos. Kiekviename rajone ar miestelyje neįmanoma jų turėti. Tam tikrų specialistų trūksta net didmiesčiuose, o ką jau kalbėti apie rajonines ligonines. Tačiau pertvarkant ligonines, nebuvo galvojama, ant ko kris pacientų pervežimo krūviai.
Greitoji medicinos pagalba visą laiką, tiek „raudonaisiais“ laikais, tiek dabar lieka podukros vietoje. Ir visi pervežimai krito ant greitosios pagalbos. Mūsų brigados turi vežti ūmiai susirgusius ar traumas patyrusius žmones vežti į rajoninius centrus arba universitetines ligonines. Anksčiau daugelį paslaugų buvo galima atlikti vietoje, pavyzdžiui, žaizdą susiūti, kitas intervencijas atlikti. Dabar šios paslaugos gali būti ir už 100 km. Jau nekalbu apie tai, kad per tam tikrą nustatytą laiką insultą ar infarktą patyrusį pacientą būtina pristatyti į specialų centrą, kur jis gaus skubią pagalbą, o tokių centrų Lietuvoje – vos keletas“, – pasakojo medikų profsąjungos vadovas
Taigi šiandien, jo teigimu, žmonėms, turintiems rimtą sveikatos bėdą, kuri gali pavojingai staigiai paūmėti, važiuoti gyventi į rajonus yra didelė rizika.
„Paimkime tą patį insultą – jeigu laiku atvažiavo greitoji, pristatė žmogų į tinkamą ligoninę, kurioje jam atliko atitinkamas medicinines manipuliacijas, žmogus gali išvengti netgi pasekmių, invalidumo, jo gyvenimo kokybė nenukenčia arba minimaliai tik nukenčia. Bet jeigu greitoji pas tokį žmogų iš kito rajono važiuos apie valandą laiko, jau nėra indikacijų vežimui į klasterį“ – aiškino pašnekovas.
Finansavimas pagal gyventojų skaičių nepasiteisina
Pasak A.Radvilos, rajonai apie didmiesčius su tokiomis problemomis nesusiduria. Pavyzdžiui, iš Kauno rajono visi pacientai vežami į Kauno ligonines, iš Vilniaus rajono – į Vilnių. Tačiau vos tik nutolstama toliau, pavyzdžiui, apie Tauragę, Plungę, socialinė atskirtis, kurią dispečerinių pertvarkos pagalba buvo tikimasi sumažinti, akivaizdi.
„Buvo kalbama apie tai, kad miesto ir kaimo žmonės turėtų gauti vienodai kokybiškas paslaugas, nes žmonės moka lygiai tuos pačius mokesčius. Deja, po pertvarkos, nebelikus rajonuose minėtų gydymo paslaugų, kaimo ir miestų gyventojų atskirtis sveikatos paslaugų prieinamumo atžvilgiu dar labiau padidėjo, nes greitajai pagalbai dabar tenka pervežti pacientus į apskričių ligonines, o dėl to operatyvumas dar labiau sumažėjo“, – tikino pašnekovas.
Dar vienas paradoksas: nors teisės aktas įpareigoja, kad greitosios pagalbos paslaugų teikėjas privalo užtikrinti dviejų greitosios medicinos pagalbos brigadų darbą rajone, tačiau finansuojama mažiau brigadų.
„Taip yra todėl, kad finansavimas vyksta pagal gyventojų skaičių. Gyventojų skaičius stambiai mažėja, ypatingai rajonuose, kur ir yra šita problema, o mažėjant gyventojų skaičiui iškart mažėja ir finansavimas. Todėl daugelyje rajonų finansuojamas realiai ne dvi brigados, o 1,5 ar net 1,3. Taigi valstybė numato minimalų brigadų skaičių, bet kažkodėl to skaičiaus nefinansuoja.
Sakyčiau, tai gali būti netgi Konstitucijos pažeidimas. Greitoji medicinos pagalba – viena iš būtinųjų valstybės garantuojamų nemokamų paslaugų. Kaip mus užtikrinti darnų dviejų brigadų darbų, kai negauname joms pakankamo finansavimo? Prieš kelis dešimtmečius daug kur buvo finansuojamos dvi su puse brigados, bet gyventojams mažėjant finansavimas buvo apkarpytas. Išnykus vienai brigadai didmiesčiuose niekas nė nepajustų. Tačiau rajonui viena brigada yra katastrofa“, – sakė A.Radvila.
Tenka atlaikyti pacientų nepasitenkinimą
Pasak profsąjungos atstovo, natūralu, kad tokiomis sąlygomis dirbantys greitosios pagalbos darbuotojai, kurie dažnai neišlipa iš automobilių, gaudami varganus atlyginimus, yra nepatenkinti, pavargę ir pikti. Juolab kad visas pretenzijas, susijusias su vėlavimu, tenka išklausyti jiems. Būna visko: ir grūmojimų, ir kumščių, ir stumdymų.
„O nuo jų tai juk nepriklauso. Brigadai duotas iškvietimas, jie skuba, bet įsivaizduokite: greitoji išvežė pacientą į Klaipėdą, o ten gavo kvietimą vykti į Šilalę. Tai apie 80 km. Tačiau niekam nerūpi, kad ji lekia strimgalviais, rizikuodama ne tik transporto priemone, bet ir personalo bei kitų eismo dalyvių gyvybėmis. Tas ratas turi vieną kartą pasibaigti.
Taisyti padėtį galimybių yra, bet tam reikalingi finansai. Kita vertus, jie nėra labai dideli. Pirmiausiai turi būti didinamas brigadų skaičius rajonuose ir jis turi būti finansuojamas iš privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Tokį pasiūlymą neseniai kaip tik ir pateikėme Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM). Kad tikrai pagerėtų paslaugos operatyvumas, rajonams reikia trijų brigadų, tačiau būtina, kad valstybė užtikrintų jų finansavimą, nes patys užsidirbti mes neturime galimybių. Už ką mokėti darbo užmokesčius, pirkti automobilį, brangią įrangą?“ – klausė pašnekovas.
Didėjanti atskirtis tarp didmiesčių ir rajonų
Didmiesčiai, pasak jo, su panašiomis problemomis nesusiduria, kadangi juose koncentruojasi didelis gyventojų skaičius, taigi finansavimas yra daugiau nei pakankamas, o atstumai, kuriuos reikia įveikti, maži. Dėl to miestuose šių paslaugų teikėjai gali sutaupyti milijonus, kuriuos skiria darbuotojų atlyginimų didinimui, kokybiškiems darbo drabužiams, naujesnei įrangai.
„Rajonai nieko panašaus negali. Darbuotojai čia gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo ir jeigu ligonių kasos vėluoja sumokėti, o įstatymas joms leidžia vėluoti iki mėnesio, kyla motyvuotas darbuotojų nepasitenkinimas. Labai tikimės susėsti su ministru ir SAM atstovais prie vieno stalo ir svarstyti, kaip galėtume taisyti susiklosčiusią padėtį“, – teigė pašnekovas.
SAM: lėšos šiai sričiai stabiliai auga
Pasak SAM atstovų, bendradarbiavimas ir diskusijos su įvairiomis medikų bendruomenėmis vyksta nuolat ir visos iniciatyvos yra vertinamos.
„Taigi ir šiuo atveju SAM kartu su Valstybine ligonių kasa išsamiai išnagrinės Medicinos darbuotojų profesinės sąjungos pasiūlymus, įvertins GMP specialistų nuomonę ir kartu parengs sprendimus, užtikrinančius GMP paslaugų kokybę ir saugumą“, – teigia SAM.
Įgyvendinant Greitosios medicinos pagalbos automobilių parko atnaujinimo 2015–2020 m. programą ir siekiant užtikrinti kokybiškas greitosios medicinos pagalbos paslaugas visose Lietuvos teritorijose, 2016–2017 m. iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų buvo įsigyti 59 B tipo GMP automobiliai asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, 24 A tipo GMP automobiliai, skirti ligoninėms pacientų pervežimui, 11 C tipo GMP automobilių (reanimobilių), skirtų skubiai konsultacinei pagalbai teikti patiems sunkiausiems ir sudėtingiausiems pacientams.
Be to, iki 2020 m. numatoma įsigyti 112 B tipo GMP automobilių GMP įstaigoms ir jais pakeisti naudojimui nebetinkamus, senus GMP automobilius.
Privalomojo sveikatos draudimo išlaidos GMP paslaugoms finansuoti taip pat stabiliai auga: 2013 m. joms buvo skirta 40,5 mln. eurų, o 2017 metais – jau 50,8 mln. eurų, t. y. 25 proc. daugiau.
„2016–2017 metais padidinus asmens sveikatos priežiūros paslaugų bazines kainas buvo sudarytos sąlygos asmens sveikatos priežiūros įstaigoms už jų teikiamas paslaugas gauti daugiau lėšų ir jas skirti šiose įstaigose dirbančiųjų darbo užmokesčiui didinti. Nuo 2017 m. papildomai skiriamos lėšos už padidėjusį pacientų (vaikų) pervežimų į kitos savivaldybės zoną per parą skaičių.
Nuo 2014 metų GMP taip pat skiriamos papildomos lėšos už gerus darbo rezultatus.
Kalbant apie GMP dispečerinių centralizavimą, juo siekiama pagerinti paslaugų kokybę, pavyzdžiui vienai GMP dispečerinei dėl techninių gedimų ar kokių kitų priežasčių negalint teikti paslaugų, ją galės pakeisti kita dispečerinė taip užtikrinant nepertraukiamą paslaugų teikimą. SAM imasi visų reikiamų veiksmų GMP paslaugų kokybei ir prieinamumui užtikrinti“, – vardijo ministerijos atstovai.