– Jau du mėnesius dirbate skubios pagalbos gydytoju. Kokie įspūdžiai?
– Tiksliau pasakius, aš mėnesį dirbu skubios pagalbos gydytoju, nes leidau sau paatostogauti po rezidentūros. Įspūdžiai iš tikrųjų labai geri. [...]
– Kad būtų aiškiau, išsiaiškinkime, kuo skubios pagalbos gydytojas skiriasi nuo šiaip priėmimo skyriuje dirbančių specialistų?
– Skubiosios medicinos gydytojas iš principo gali teikti skubią pagalbą įvairiems pacientams. Tai ypač svarbu, kai atvyksta vyresnio amžiaus pacientas, turintis, pavyzdžiui, gretutinę kardiologinę, endokrinologinę patologiją. Jeigu jam įvyksta kažkas ūmaus, pavyzdžiui, su pilvu, galime apžiūrėti ir įvertinti visų šių ligų būklę – ar tiesiog progresuoja jau turimos ligos, ar įvyko kažkas ūmaus.
Mes galime pakeisti didžiąją daugumą specialistų skubiosios pagalbos skyriuje, bet lygiai taip pat galime prašyti jų pagalbos, kai mums kažkas neaišku arba kai mes ištiriame pacientą ir randame vyraujančią patologiją, dėl kurios pacientą, mūsų nuomone, reikia guldyti.
Tada mes pasikviečiame specialistą ir priimame kartu bendrą sprendimą – ar išleidžiame pacientą gydytis namo, ar pervežame į kitą gydymo įstaigą ir jis važiuoja tiesiai į operacinę, ar jis važiuoja į skyrių, ar į reanimaciją.
– Man, kiek teko domėtis, būtent šios skubios pagalbos gydytojų specializacija yra pati sudėtingiausia, nes reikia suprasti labai daug dalykų. Kodėl ryžotės rinktis būtent šią specialybę?
– Ši specialybė turbūt turi savo žavesio, nes atėjęs į darbą niekada nežinai, su kokiu srautu tau reikės tvarkytis. Tai gal truputį gąsdina. Kitas dalykas, tu visą laiką matai labai įvairių ligų turinčius pacientus. Darbas skubios pagalbos skyriuje labai dinamiškas – vieną dieną gali turėti šešias sunkias traumas iš eismo įvykių, kitą dieną – krūvą kraujavimų iš virškinamojo trakto, trečią dieną – gal infarktą, o gal tai bus visų paminėtų derinys.
Skubiosios pagalbos skyriuje nėra rutinos, tai nėra rutininis darbas, nes, pirmas dalykas, niekada nežinai ką gausi, antras dalykas, visada gali pasireikšti ir parodyti savo geriausius įgūdžius ir klinikines žinias būtent padėdamas pacientui ir gelbėdamas jo gyvybę.
Daugelis besikreipiančių į skubios pagalbos skyrių nėra sunkiai sergantys, o daugelis kitų net neturėtų čia atvykti.
Ne visą laiką tas gyvybes reikia gelbėti. Kartais užtenka maloniai paaiškinti būtent pacientui ir jo artimiesiems, ką toliau reikia daryti. Kaip žinia, daugelis besikreipiančių į skubios pagalbos skyrių nėra sunkiai sergantys, o daugelis kitų net neturėtų čia atvykti. Tiesiog žmonės nežino, kur kreiptis, todėl jie vyksta ten, kur žino, kad juos priims.
Vis dėlto ta sunkių pacientų dalis gana maža, bet su jais turbūt bene pats įdomiausias ir sunkiausias darbas.
– Per tą mėnesį jau spėjote pastebėti, kad didelė dalis žmonių yra tie, kuriems nereikia į ligoninę, kurie iš tiesų turėtų vykti pas budintį gydytoją į polikliniką?
– Iš tikrųjų taip. Dažniausiai tai yra jaunimas ar žmonės, kurie neturi, kas juos prižiūrėtų. Turime didelę bėdą su pacientais, kurie serga lėtinėmis ligomis, kuriuos kažkas slaugo namuose, senelių namuose ar prieglaudoje, o kai kurių net niekas ir neprižiūri.
Turime daug problemų spręsdami socialines bėdas priėmimo skyriuje. Iš tikrųjų labai džiugu, kad šioje ligoninėje yra keli socialiniai darbuotojai. Jie tikrai padeda spręsti bėdas dėl slaugos, dėl išvežimo į slaugos ligonines, netgi kartais tiesiai iš skubios pagalbos skyrių, jeigu yra tokia galimybė. Ne visada, bet kartais pavyksta tai padaryti. Žmonėms, turintiems lėtinių ligų, kurios neprogresuoja, dažnai tereikia slaugos, dėmesio, pamaitinimo ir pagirdymo.
Kita dalis, ką minėjau, jauni žmonės – jie nežino, kuriai poliklinikai priklauso, nežino, kur jiems kreiptis, todėl jie eina bet kur dėl banalių dalykų. Kartais, pavyzdžiui, žmogus jaučiasi peršalęs, jam yra virusinė infekcija, jis negali eiti į darbą ir atvažiuoja į greitosios pagalbos skyrių išsirašyti nedarbingumo. Logiškai mąstant, tai neturėtų būti mano prioritetas, dirbant skubios pagalbos skyriuje, nes jam nereikia jokios skubios pagalbos, tam reikia šeimos gydytojo konsultacijos.
Reikėtų išskirti ir tai, kad Sveikatos apsaugos ministerija skelbia informaciją, kur reikėtų kreiptis poliklinikų nedarbo metu ar švenčių dienomis, bet reikėtų kažkaip tą informaciją padaryti labiau prieinamą ar socialiniuose tinkluose, ar kitur, kur lankosi jauni žmonės. Kadangi visa ta informacija iš tikrųjų yra prieinama, reikia ją pasižiūrėti.
– Skubios pagalbos gydytojų Lietuvoje, man atrodo, yra iš viso septyni: du Vilniuje ir penki Kaune. Jūs stažavotės JAV, kur iš esmės skubios pagalbos skyriuose dirba didžioji dalis tokių specialistų. Kaip tas darbas ten vyksta? Kuo jis skiriasi nuo darbo čia?
– Iš tikrųjų taip, buvau vienas iš tų, kuriems pavyko gauti šią nuostabią galimybę stažuotis šalyje, kur ši specialybė gimė prieš 50 metų. Kaip žinote, Lietuvoje [...] tik pirmi metai, kaip yra šią specialybę baigusių gydytojų.
Iš tikrųjų patirtis buvo neįkainojama, labai įdomi. Mes nevažiavome žiūrėti, kaip medikai gydo pacientus. Mes žiūrėjome, kaip atrodo ta skubiosios pagalbos struktūra. Ką pastebėjau ten, ko nėra Lietuvoje, yra didžiulis bendradarbiavimas su pirmine grandimi – su greitąja medicinos pagalba.
Ten visą laiką yra tiesioginis ryšys su brigada, kuri veža pacientą skubios medicinos gydytojui. Kitas dalykas, dažniausiai net universitetinėse ligoninėse skubios pagalbos skyriuje nėra kitų specialistų, išskyrus traumos chirurgą politraumų centre.
Kadangi vien tik skubios pagalbos gydytojas negali priimti visų sprendimų, ar tą pacientą reikia operuoti, ar ne, reikalingas chirurgas. Bet vis dėlto didžiąją dalį pacientų prižiūri patys skubios medicinos gydytojai kartu su rezidentais.
JAV rezidentūra trumpesnė nei mūsų (ketveri metai), bet jie nuo pirmų metų jau dirba skubios pagalbos skyriuje kartu su už peties stovinčiu gydytoju, kuris koordinuoja jų darbą. Realiai nuo pat pirmų rezidentūros dienų jie mokosi teisingo darbo ir visą laiką gauna gydytojo specialisto pagalbą.
Iš tikrųjų JAV tas srautas valdomas truputį kitaip nei Lietuvoje – yra bendra eilė. Šiandien Lietuvoje atsirado vadinamasis rūšiavimas, kai žmonės pagal būklės sunkumą skirstomi pagal šviesoforo spalvas. Raudona spalva yra tie, kuriems pagalba turi būti suteikta čia ir dabar. Toliau – kurie kelias minutes gali palaukti, kurie gali palaukti valandą ir kurie gali palaukti ilgiau, nes jiems nereikalinga jokia skubi pagalba, jie nepriklauso jokiai kategorijai arba priklauso žemiausiai.
Lygiai tas pats yra ir JAV. [...] Ten, kai atsilaisvina lova, kai išleidžiamas kažkuris pacientas arba jis priimamas į skyrių, tada priimamas naujas [skubios pagalbos] pacientas. Labai panašu ir Lietuvoje. Skirtumas tas, kad turime labai daug specialistų priėmimo skyriuje, skubios pagalbos skyriuje. JAV jie dažniausiai turi vieną, kuris kaip pagalbininkus šone turi rezidentus, todėl srautas nesustoja.
– Sakote, kad pacientai Lietuvoje skirstomi pagal šviesoforo spalvas. Kaip yra su tais, kurie gauna žalią spalvą, kurie nėra skubūs pacientai, ar jiems ilgai tenka laukti?
– Žinokit, labai įvairiai. Kadangi viskas priklauso nuo to, koks tą dieną srautas, kiek užregistruota pacientų. Kai kuriems žmonėms gali tekti palaukti valandą, dvi, tris, keturias – įvairiai. Viskas priklauso nuo to, kiek sunkių pacientų atvežama prieš ir po jų.
Viskas priklauso nuo to, koks tą dieną srautas, kiek užregistruota pacientų.
Jeigu žmogus tris dienas karščiuoja ir neturi ryškių infekcijos požymių, jeigu jo būklė gana stabili (žmogui atvykus pamatuojamas spaudimas, temperatūra, pulsas, įvertinama jo sąmonės būklė) jis gauna, tarkime, žalią kategoriją. Jeigu po jo užregistravimo atvyksta keli „geltoni“ pacientai, keli sunkūs pacientai iš eismo įvykio, savaime suprantama, jis lauks dar ilgiau, nes tie pacientai eis prieš jį.
Todėl, kiek žmogui reikės laukti skubios pagalbos skyriuje, labai sunku pasakyti. Stengiamės pacientus priimti kaip įmanoma greičiau, net ir mažiau skubius, bet ne visą laiką tai pavyksta. Tai labai priklauso nuo to, kiek tuo metu yra dirbančių specialistų, kiek turime laisvų lovų, kiek turime laisvų palatų.
Iš tikrųjų labai daug priklauso nuo to, koks yra bendras ligoninės darbas – ar turime pakankamai lovų, jeigu pacientus reikia paguldyti, ar galime suderinti pervežimą į kitas ligonines, jeigu neturime vietų. Labai daug priklauso ne tik nuo mūsų, kaip mes dirbame savo skubios pagalbos skyriaus viduje, bet ir nuo to, kas vyksta kituose skyriuose – terapijos, chirurgijos. Iš tikrųjų turime laukti, kol atsilaisvins vieta.
