Inkubacinis ligos periodas trunka nuo 3 iki 45 dienų (dažniausiai 10 - 25 dienas).
Ligos pradžioje, praėjus 1-2 dienoms po užsikrėtimo, kai kirmėlės yra žarnyne, skauda pilvą, kyla šleikštulys, žmogus gali vemti, viduriuoti, jausti silpnumą, gali pakilti temperatūra.
Praėjus 2-8 savaitėms po užsikrėtimo, kai lervutės patenka į kraują ir pradeda migruoti, pradeda skaudėti galvą, atsiranda šaltkrėtis, kosulys, veido ir akių pabrinkimai, akių junginės uždegimas, raumenų skausmai, odos bėrimas, viduriavimas, pakyla temperatūra.
Esant sunkiai ligai gali vystytis plaučių uždegimas, širdies nepakankamumas, neurologiniai simptomai (mieguistumas, apatija ar susijaudinimas). Esant lengvai infekcijai, ligos simptomų gali ir nebūti. Vaikams dažniau nei suaugusiems trichineliozės eiga būna lengva (trumpam pakyla kūno temperatūra, šiek tiek skauda raumenis, truputį patinsta audiniai).
Praėjusiais metais Lietuvoje sergamumas trichinelioze siekė 0,07 atv./10 tūkst. gyv., kur buvo užregistruota 20 šios ligos atvejų. Panevėžio apskrityje 2014 m. sergamumas trichinelioze buvo šiek tiek didesnis ir siekė 0,08 atv./10 tūkst. gyv. (Panevėžio rajone buvo užregistruoti 2 trichineliozės atvejai).
Skerdieną būtina tikrinti
Norint neužsikrėsti trichinelioze, svarbiausia tikrinti užaugintų kiaulių ar sumedžiotų šernų skerdieną dėl trichineliozės. Trichinos labiausiai paplitusios diafragmos, liežuvio ir tarpšonkauliniuose raumenyse.
Tik gavus neigiamą atsakymą galima naudoti mėsą maistui. Taip pat svarbu nepirkti nelegaliai pardavinėjamos mėsos.
Reikia nupjauti gabaliuką (apie 100 gramų) tiriamo gyvūno raumenų ir pristatyti į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratoriją.
Tik gavus neigiamą atsakymą galima naudoti mėsą maistui. Taip pat svarbu nepirkti nelegaliai pardavinėjamos mėsos. Ūkiuose naikinti graužikus, nuo kurių dažniausiai ir užsikrečia kiaulės, nutrijos bei kiti gyvūnai.
Kiaules gali užkrėsti ir medžiotojai, jas šerdami žaliomis medžioklės laimikių atliekomis, kurios gali būti užkrėstos trichinelėmis. Sumedžiotų arba kritusių laukinių plėšrūnų, graužikų, valkataujančių šunų ir kačių lavonus reikia sudeginti arba giliai užkasti, kad jų nesuėstų kiaulės ar kiti laukiniai gyvūnai.
