Keturiasdešimt ketverių A. svarsto: „Keista, bet nėščių ar vežimėlius stumiančių moterų vaizdas mane vis dar jaudina. Ta palaiminga išraiška, ir mano veide spindėjusi prieš aštuoniolika metų... Kas būtų, jei dabar pastočiau dar sykį? Paskutinį kartą laukčiausi kūdikio, gal pagaliau dukrelės – juk užauginau dvynius sūnus... Jausčiau ją, augančią savyje, ir vėliau užuosčiau tą raminantį kūdikio kvapą... Bet gana greitai viršų paima protas: suskaičiuoju, kiek man būtų metų, kai vesčiau ją į pirmą klasę, ir kiek – kai ji švęstų aštuonioliktą gimtadienį. Mama pensininkė – kažin, ar tai džiugintų... Manyje prabunda vidinis kritikas: „Ei, ar tu visai išprotėjai? Džiaukis, kad išgyvenai dviejų vaikų paauglystę! Prisimink stresą prieš egzaminus, karą dėl grįžimo namo laiku ir visas bemieges naktis!“ Tačiau emocijos neleidžia gyventi: „Dabar arba niekada.“ Ir aš nebeturiu daug metų apmąstyti, ar to noriu. Tiesą sakant, net nežinau, ar tikrai vis dar pavyktų pastoti.“
Emocijos
Keturiasdešimtmetės, trokštančios vaikų, medicinos psichologei daktarei Beate Schultz-Zehden iš Berlyno yra dažnas fenomenas. Ji teigia: ,,Daugelis moterų, būdamos šio amžiaus, dar kartą pajunta norą susilaukti vaiko. Nebegalėjimas pastoti reiškia atsiskyrimą nuo savo vaisingumo, svarbaus gyvenimo etapo, kurio nebeįmanoma grąžinti, pabaigą.“ Namą galima nusipirkti ir vėliau, vyrą – pamilti bet kokio amžiaus. Tačiau pagimdyti?
Tą akimirką, kai kūnas nebegamina hormonų ir nebelieka kiaušialąsčių, galimybė pastoti prarandama visam laikui. Keturiasdešimties sulaukusios moterys pradeda apie tai mąstyti, nes būtent tokių metų jos turi teorinį šansą dar kartą tapti motinomis. Moterys, kurios taip ir nesusilaukė vaikų, sunkiai ištveria atsisveikinimą su šiuo troškimu. Taip pat suabejoja ir turinčios vaikų, nes menopauzė reiškia dar vieną negrįžtamą gyvenimo posūkį. Joms kyla klausimų: „Ko aš tikiuosi ateinančiais metais? Ko turėsiu atsisakyti? Kurios durys mano gyvenime jau užsidarė?“
Moterys, kurios asmeniniame gyvenime patiria tuštumos jausmą, tikisi, kad kūdikis pagyvins santykius su antrąja puse.
Moters emocinė būklė baigiantis vaisingajam etapui priklauso ir nuo santykių su partneriu. Profesorė Isabella Heuser, Berlyno universitetinės ligoninės Charite Campus Benjamin Franklin direktorė, sako, kad moterys, kurios asmeniniame gyvenime patiria tuštumos jausmą, tikisi, kad kūdikis pagyvins santykius su antrąja puse. Ypač tada, kai suaugusios atžalos palieka tėvų namus, dar vieno vaiko auginimas turi sužadinti meilę ir atkurti artumą šeimoje.
Vaisingumas
Klausimas išlieka: ar išvis dar galima pastoti? Kai baigiasi mėnesinės ir nuolat užklumpančios karščio bangos, pasidaro aišku: menopauzė prasidėjo. Pastoti teoriškai dar yra įmanoma. Tik tada, kai mėnesinės nutrūkusios jau metus, teigiama, kad vaisingumo etapas galutinai baigėsi. Europoje moterys tai patiria sulaukusios 51–52 metų, žinoma, kai kurios gerokai jaunesnės arba vyresnės. Aišku, hormonų veikla nepasikeičia per vieną naktį. Šis procesas prasideda daug anksčiau, nei imami jausti pirmieji požymiai. Daugeliui moterų – dar nesulaukus keturiasdešimties.
Kelerius metus estrogenų, progesteronų ir kitų hormonų lygis smarkiai svyruoja. Simptomų pasireiškia iki paskutinių reguliarių mėnesinių likus penkeriems ar net dešimčiai metų. Tačiau jie tokie nežymūs, kad moteris nesuvokia jų sąsajos su menopauze. Nereguliarus kraujavimas ar miego sutrikimai veikiau priskiriami patiriamam stresui, nors tuo metu organizmas jau išgyvena ankstyvąją menopauzės stadiją. Kiaušialąstės, snaudžiančios organizme, pamažu senka. Į tai reaguodamas, organizmas suaktyvina folikulus stimuliuojančio hormono (FSH), leidžiančio kiaušialąstėms augti ir bręsti, išsiskyrimą. Dėl padidėjusio FSH kiekio ovuliacijos metu kiaušintakiuose atsiduria daugiau nei viena kiaušialąstė. Padidėja ne tik tikimybė pastoti, bet ir paaiškėja, kodėl keturiasdešimtmetės vidutiniškai dažniau susilaukia dvynių. Palyginę kelių šimtų moterų ciklus, šį ryšį atrado Amsterdamo universiteto mokslininkai.
Hormonų karuselė
Prasidėjus menopauzei, nebegalime valdyti to, kas tiek metų buvo mūsų rankose. Gamta pati padeda tašką. Dėl to vaiko troškimas tampa iracionalus, o emocijos daro didesnę įtaką, nei mes norėtume. Šiame gyvenimo etape, kuris gali tęstis metų metus, moters hormonai yra tarsi amerikietiški kalneliai. Jie sukelia audrų ne tik kūne, bet ir jausmuose – vis daugiau tokio amžiaus moterų labai skausmingai atsisako minties pastoti dar kartą.
Noras turėti vaikų yra mūsų genetinės programos dalis, vienas iš stipriausių instinktų.
Noras turėti vaikų yra mūsų genetinės programos dalis, vienas iš stipriausių instinktų. Netgi keturiasdešimtmetė trijų vaikų mama gali lengvai pasiduoti sentimentams ir susilaukti ketvirtojo. Aišku, veikia ir visuomenės nuostatos – nevaisingo amžiaus moteris dažnai tiesiog nurašoma. Tai tarsi taškas, po kurio nebėra kelio atgal. Vienos moterys džiaugiasi, kad vaikų tema pagaliau bus pamiršta ir kiekvieną mėnesį nebekankins mėnesinės, tačiau esama ir tokių, kurios jaudinasi, kad „fabrikas užsidarė“.
Mamos furijos
Riksmai, ašaros ir įžeidinėjimai, kai tuo pačiu metu mama išgyvena menopauzę, o dukra – paauglystę, tikrai gali nuvesti prie „didžiojo sprogimo“. Pastarasis užklumpa netikėtai, neperspėjęs. Vieną minutę mūsų mieliausios dukrytės miega tarsi angeliukai, o kitą – pabunda kaip paauglės monstrės. Per vieną naktį esame išmetamos iš rojaus. Norime to ar ne, staiga iš mylimiausių mamyčių tampame nervų ėdikėmis. Ši netikėta metamorfozė, kurią sunku ištverti ir jaunai, tampa dvigubai, o gal net trigubai sunkesnė ir nepatogesnė, kai motinos menopauzė sutampa su dukros paauglyste. Tai tarsi pragaras!
„Norisi nusišauti!“ – atsidūsta penkiasdešimt trejų K., prisiminusi trejus dukros ir sūnaus paauglystės metus, kai kiekvieną rytą, vos tik šiems atsikėlus, namie prasidėdavo suirutė, o motina tapdavo didžiausia prieše. Tikras košmaras.
„Mėginau išlaikyti paskutinius sveiko proto likučius: rytais ruošdavau pusryčius, spausdavau šviežias apelsinų sultis ir nelaiminga sėdėdavau tarp dviejų paauglių, kurie geriausiu atveju tylėdavo, o blogiausiu – plūsdavo vienas kitą. Vyras stengdavosi išvažiuoti į darbą anksčiau... Vėl pradėjau rūkyti, dažnai keldavau balsą, o kartais pravirkdavau. Išgyvenau menopauzės vidurį, mano kraujo spaudimas priminė amerikietiškus kalnelius, o kai sykį naktį atsikėliau visa suprakaitavusi, išgirdau, kaip sūnus mėgina tyliai išsliūkinti iš namų. Savaime suprantama, reagavau kaip furija... Vis dažniau apimdavo jausmas, kad viskas, kas gyvenime buvo gražaus, jau praeityje. Jaukios skaitymo valandėlės, vakarienės drauge, šaunios atostogos kartu, pasivaikščiojimai, pokalbiai ant sofos... Visa tai buvo išbraukta iš mano gyvenimo. Nebebuvau moteris ir kaip motina jaučiausi nebereikalinga ir niekam tikusi. Paaugliai it užsukti kartojo: ,,Šito nesirengsiu, šito nevalgysiu, nežinau, kada grįšiu namo, mama, tu nervini, atstok!“ Ačiū Dievui, pradėjau lankyti jogą. Susipažinau su keliomis motinomis, ir jos padėjo pažvelgti į šią situaciją su humoru. Pagaliau net ir aš galėjau iš visko pasijuokti!“
Menopauzės ir paauglystės sankirta yra tarsi hormonų karuselė, kurioje sukasi abi – motina ir dukra. Tiek iš organizmo pasitraukiantys, tiek jame pabundantys hormonai kaip pamišę rungtyniauja biologinėje estafetėje. Emocijos ima viršų, nepadeda net žinojimas, kad kol vaikams nesukaks aštuoniolika, iš jų kažin ar galima tikėtis supratimo ir socialaus elgesio.
Mamos, kurios mano, kad vien dėl to, jog dar gali dėvėti 38 dydžio drabužius, išvengs paauglystės keliamo streso, labai klysta.
Skaudžiausia tai, kad menopauzę išgyvenančios moterys staiga pasijunta nevertinamos, negražios, nemoteriškos. Penkiolikmetės dukros klausimas: „Ar tu buvai graži, kai susipažinai su tėčiu?“, gali jos mamą ilgam išmušti iš vėžių, nors mergaitė sąmoningai ir nenorėjo įžeisti. Mamos, kurios mano, kad vien dėl to, jog dar gali dėvėti 38 dydžio drabužius, išvengs paauglystės keliamo streso, labai klysta. Kad ir kokia jaunatviška ir nepriklausoma moteris jaučiasi, niekas jos taip nesendina, kaip kritiškas visą laiką ją stebinčios paauglės žvilgsnis. Iš kantrybės išveda ir klausimas: ,,Mama, tu tikrai eisi šitaip apsirengusi? Atrodai baisiai...“ O kur dar dukros prašymas automobilį sustabdyti trimis gatvėmis toliau nuo kino teatro, nes ji nenori būti pamatyta su savo apgailėtina mama... Na, išgyventi dukros paauglystę tikrai daug paprasčiau būnant jaunesnei.
Pamirškite iliuzijas
Norite atrodyti jaunatviškai? Nepersistenkite... Penkiasdešimt penkerių S., dailios figūros, gerai atrodanti moteris, kartą nusipirko jai puikiai tinkančias aptemptas, seksualias kelnes. Tačiau kai šias pasimatavo į jos spintą įsisukusi keturiolikmetė dukra, mama negalėjo patikėti savo akimis. Net nebuvo verta lyginti... S. prisipažįsta: „Staiga pasijutau sena ir juokinga, tad kelnės buvo padovanotos dukrai. Bet liūdniausia ne tai. Šiek tiek jai pavydėjau… Savo mergaitei! Šio jausmo man ilgai buvo gėda.“ Psichologų teigimu, tai, kaip moteris reaguoja į dukros paauglystę, labai priklauso nuo jos emocinės būklės. Kai kurios jaučia stiprią praėjusio gyvenimo etapo nostalgiją, kitos nori, kad vaikai išgyventų tai, ko pačios nepatyrė. Tada dukra įpareigojama įgyvendinti prarastas motinos jaunystės svajones.
Po visų tų metų, kai buvome pavyzdžiai ir gyvenimo mokytojos, staiga tampame silpnos. Auklėjimas baigiasi. Jaučiamės neįvertintos ir pykstame, bet mūsų pyktis niekam neįdomus. Bijome būti įskaudintos, tačiau dukros diktuoja taisykles: jos nusprendžia, kada atsiliepti į mamos skambutį, o kada ne, susierzinusios trenkia namų durimis ir lekia susitikti su draugėmis, kol mes gulime lovoje ir išgyvename pasaulio griūtį. O mūsų vyrai šiuo laikotarpiu mieliausiai dingsta. Meistrauja rūsyje arba tiesiog guli prie televizoriaus, nutaisę išraišką „tik nelieskite mūsų“. Kaip išgyventi šį laikotarpį?
Specialistai pataria: geriausia – pamiršti iliuziją apie tobulą šeimą iš makaronų reklamos, kai trys kartos laimingos sėdi prie medinio stalo ir mėgaujasi spagečiais. Į kasdienybę žvelkite su humoru ir gerkite daug raminamosios arbatos. Nes viskas praeina. Tiek paauglystė, tiek menopauzė. Ir ateina nuostabūs laikai.
Vyriškas požiūris
Pagaliau moterys menopauzę vadina tikruoju vardu. Tačiau kaip su šiuo nauju viešumu gyventi vyrams? Nieko nėra sunkiau, nei pakalbinti vyrus moteriškomis temomis: jie kikena ir ginasi, kad apie tai visai neišmano. Bet būna vyrų, kurie šneka taip, tarsi jau būtų perskaitę kelis ginekologijos vadovėlius.
Pavyzdžiui, rinkodaros srityje besidarbuojantis A.: „Nesu vyras, kuris vengia moteriškų problemų. Priešingai. Esu vedęs jau 22 metus. Žmonai nesidrovėdavau nupirkti įklotų ar tamponų, dalyvavau gimdant abi mūsų dukras ir netgi žinau, kas yra epiziotomija ir placenta. Galėčiau save apibūdinti kaip kietą vyrą, kuris ne tik yra gerai susipažinęs su moterų problemomis, bet ir tinkamai su jomis susitvarko. Prie pusryčių stalo ramiai klausydavausi žmonos kalbų apie mėnesinių ciklą, diskusijos su jos nėščia seserimi apie buvusius gimdymus, cezario pjūvį ir hormonus manęs taip pat neišmušdavo iš vėžių. Taigi, esu vienas iš nedaugelio vyrų, kurie žino tai, apie ką kiti net nėra girdėję.
Todėl ir pirmą žmonos karščio bangą, kuri ją ištiko mums vakarieniaujant restorane, laikiau gana komišku įvykiu. Mano visada santūri ir elegantiška žmona sėdėjo išraudusi kaip burokas ir beviltiškai vėdinosi valgiaraščiu. „Kas tau nutiko? – paklausiau juokdamasis. – Sriuba buvo per karšta?“ Ji sušnabždėjo, kad tai karščio bangos, užklumpančios ją jau kurį laiką. Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad nežinojau apie prasidėjusią menopauzę nuo pat pradžių. Kartais net pamąstau, kad norėčiau ir toliau nieko apie ją nežinoti. Supraskite teisingai: myliu savo žmoną visa širdimi, tačiau po trejų menopauzės metų (atrodo, kad praėjo trisdešimt) tai panašu į nesibaigiantį procesą. Jį išgyventi sunku tiek jai, tiek man. Visų pirma, jau ėmė slėgti nesibaigiantys žmonos pokalbiai su bendraamžėmis draugėmis, kurios atvirai dalijasi savo problemomis, o aš – kaip jos sako, „vienintelis normalus vyras ir patikimas draugas“, – noriu to ar ne, tampu šių pokalbių dalimi. Plaukų slinkimas, priaugtas svoris, lytinio potraukio nebuvimas, osteoporozė – tai prie mūsų virtuvės stalo jau kelerius metus iki smulkmenų diskutuojamos temos. O grįžęs iš darbo kartais tik noriu ramiai išgerti alaus ir nieko apie šiuos dalykus negirdėti. Jau pavargau spėlioti, kiekgi tai tęsis...
Egzistuoja malonesnių dalykų, nei naktį būti triskart pažadintam, nes žmona ką tik patyrė karščio priepuolį ir jai reikia atsigerti vandens ar net pakeisti patalynę. Žinoma, ją, stovinčią permirkusiais naktiniais marškiniais, užjaučiu, tačiau... Kartais keliuosi ir aš, užsikaičiu arbatos, nes vis tiek nebegaliu užmigti. Prisimenu tuos laikus, kai kažkada keldavomės pravirkus kūdikiui. Na, dabar man tik šiek tiek daugiau metų... Į darbą vėl važiuoju neišsimiegojęs. Ir net nežinau, kada visa tai baigsis. Taip pat nebegaliu pakęsti pačiulių, jazminų ir santalų vonios kvapų, ekspertų rekomenduojamų menopauzės laikotarpį išgyvenančiai moteriai, kuri, beje, visiškai atsisako sekso. Visas pasaulis gailisi moterų, bet ar kas nors pagalvoja, ką šiuo laikotarpiu išgyvena vyrai?
Viena vertus, kartais net pavydžiu žmonai ir jos draugėms dėl tokio nepripažįstančio jokių tabu negailestingo atvirumo. Esu tikras, kad retkarčiais tikrai nuostabu pasidalyti savo problemomis ir patarimais. Antra vertus, vyrų kompanijoje tokios kalbos nebūtų suprastos. Įsivaizduokite, jeigu pradėtume aptarinėti, ką kuris vartoja, jei kenčia dėl padidėjusios prostatos: cheminius vaistus ar moliūgų kapsules? Kartais norisi rėkti: „Nebegaliu pakęsti frazės „karščio banga“!!!“
