Tai Miglė kentė metus, gal daugiau, kol praėjusių metų vasarį nemalonūs pojūčiai tapo dažnesni, o skausmas intensyvesnis.
Miglė dėl savo negalavimo konsultavosi su kelių sričių specialistais, tačiau tam tikrus įtarimus pagal savo kompetenciją po tyrimų jie atmetė ir nieko nediagnozavo.
„Viskas buvo nurašyta stuburui. Nusiraminau ir nustojau ieškoti“, – pasakoja moteris.
Nusprendžiau ir aš stuburą pasitikrinti: gal vaistų, gal mankštų ar kokios nors fizioterapijos reikės.
Iš esmės ji jautėsi gerai, turėjo energijos – buvo ir darbinga, ir fiziškai aktyvi.
Tačiau vis dažniau tarsi intuityviai susimąstydavo: tie, kurie kuo nors skundžiasi, negalavimo priežastį randa. Pavyzdžiui, vyrui nustatyta stuburo išvarža.
„Nusprendžiau ir aš stuburą pasitikrinti: gal vaistų, gal mankštų ar kokios nors fizioterapijos reikės“, – prisimena Miglė.
Poliklinikoje neurologės ji paprašė siuntimo kompiuterinei tomografijai. „Ai, duokit, gal koks auglys“, – tąsyk pajuokavo. Tačiau gavus tyrimo rezultatus juokai buvo menki.
Gydytojas: „Aš nežinau, kas čia yra“
Kompiuterinė tomografija atskleidė, kad juosmeninės stuburo srities L4 slankstelis visiškai pakitęs ir su stresiniu lūžiu. Įtariamas navikas: „O šalia ir visokių kitokių ligų, kurių pavadinimų net neatkartočiau.“
Diagnozei patikslinti Miglei paskirtas magnetinio rezonanso tyrimas. Tačiau ir šis tyrimas paliko daug nežinomųjų: „Atsakymas daugmaž toks pats: pirminis navikas arba metastazės. Vadinasi, reikėjo ieškoti vėžio.“
Tačiau atlikus ne vieną papildomą tyrimą jokio onkologinio susirgimo Miglės N. organizme nebuvo rasta. Teliko konsultuotis su neurochirurgais. Tačiau net ir labai daug matę specialistai kraipė galvas.
„Aš nežinau, kas čia yra“, – pažvelgęs į magnetinio tyrimo vaizdus nedaugžodžiavo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Neurochirurgijos skyriaus vedėjas Robertas Kvaščevičius.
Jis paskyrė neaiškaus darinio biopsiją. Po jos ir paaiškėjo diagnozė – gerybinis stuburo navikas, osteoblastoma.
Iššūkį priėmė vilniečiai
Išgirdusi diagnozę Miglė N. šiek tiek atsipūtė. Net jei auglį būtų galima priskirti prie onkologinio susirgimo, moteriai nustatyta osteoblastoma labai mažo laipsnio. Tai ką dabar su ja daryti?
Miglė N. konsultavosi ir su Kauno, ir su Klaipėdos neurochirurgais. Kadangi didelių skausmų pacientė nejuto, klaipėdiečiai siūlė palaukti ir stebėti auglio augimo dinamiką. Operuotis jie rekomendavo tik būklei blogėjant.
Kauniečiai iš viso siūlė nesioperuoti. Bent jie tokios procedūros atlikti nesiryžtų.
Miglė puikiai suprato, kuo rizikuoja. „Skaičiau, domėjausi, klausinėjau. Be to, mano sesuo medikė. Stuburo operacija labai sudėtinga: čia ir nervai, ir vidaus organai, ir šlapimtakiai“, – vardija moteris.
Tačiau gyvenant su augliu perspektyva irgi neaiški: jis gali augti, supiktybėti, metastazuoti. Be to, dar nebuvo aišku, kas slypi pažeisto slankstelio viduje – gal ten jau yra piktybinių ląstelių?
Drąsinantys žodžiai
Gyventi ant parako statinės Miglė nenorėjo. Be to, ją įkvėpė operuoti pasiryžusio neurochirurgo R.Kvaščevičiaus žodžiai: „Mes negalime sau leisti padaryti ką nors ne taip.“
Šių metų vasarį auglys buvo pašalintas chirurginiu būdu. Tai buvo viena sudėtingiausių R.Kvaščevičiaus atliktų operacijų. Ji vyko dviem etapais.
„Buvo paskirtos dvi operacijos, nes viena būtų buvusi per ilga ir sudėtinga. Pirmos operacijos metu buvo atliekamas pjūvis per šoną, pašalintas slankstelio kūnas ir įdėtas implantas. Antroji operacija vyko iš nugaros, per ją pašalintos visos kitos slankstelio dalys – ataugos, keteros. Gretimus slankstelius sujungė plokštelėmis ir keturiais varžtais, kad per tą vietą, kur nėra slankstelio, nesispaustų“, – pasakoja Miglė.
Po vasarį atliktos operacijos ji kol kas negali sėdėti ir lenktis: „Daktarui sakau: „Ten, kur geležis, lenktis negalėsiu.“ O jis ramiai: „Tai per kitą vietą lenksitės.“
„Kiek jie dirba!“
Ištyrus visą pažeistą slankstelį buvo dar kartą patvirtinta – navikas nepiktybinis. Todėl jokio papildomo gydymo Miglei nėra – tik reabilitacija.
„Ten, kur geležis, lenktis negalėsiu.“ O jis ramiai: „Tai per kitą vietą lenksitės.“
Šiuo metu ji sveikatinasi Druskininkuose: „Galva nebesisuka, jau vaikštau, nors kojos silpnokos, nes gulint po operacijos raumenų nelabai liko. Todėl visos procedūros skirtos kojoms, stuburo liesti negalima.“
Ją operavusių ir po to gydžiusių medikų komandą Miglė vertina aukščiausiu balu: „Be galo darbštūs, dėmesingi ir profesionalūs. Kiek jie dirba! Įsivaizduokite, jei mano daktaras 19 val. dar ligoninėje ir ateina palinkėti pailsėti. Juk kitą dieną jis 10 valandų mane operuos. Sakau: „Tai jums reikia pailsėti, ne man!“
Gijimas trunka pusantrų metų
R.Kvaščevičius pasakojo jau leidęs pacientei sėdėti. Tiesa, užsiminė apie tai labai atsargiai.
„Vyras pusę metų su pulteliu rankoje gulėtų. O moteriai, ypač tokiai aktyviai, pasakysi, kad gali ką nors daryti, tuoj imsis puodų ir kilimų“, – juokėsi gydytojas.
Gijimo procesas po tokių neurochirurginių intervencijų, kokias patyrė Miglė N., trunka mėnesių mėnesius. Galutinai viskas perauga ir sugyja per pusantrų metų. O tada, žada R.Kvaščevičius, vėl bus visavertis gyvenimas.
Miglės atvejį jis neabejotinai priskiria prie sėkmės istorijų. „Medicina tobulėja, todėl yra galimybė atlikti sudėtingų, netikėtų ir negirdėtų procedūrų“, – į klausimą, kaip įmanoma puikiai gyventi be stuburo slankstelio, atsako gydytojas.
Dalykus, ne mediko ausiai skambančius kaip stebuklas, R.Kvaščevičius vertina paprastai ir didelių nuopelnų sau nepriskiria.
„Dėl lokalizacijos ir išplitimo pacientės patologija reta, todėl ir operacija neįprasta, kitokia, nekasdienė, bet standartinė. Operacija kaip operacija“, – šypteli jis.
