Mergina teigė, kad kol kas jos idėja žengia tik pirmuosius žingsnelius, todėl apie save kalbėjo kukliai. Būtent todėl ji kol kas vengia viešumo. Tačiau patikino – kai tik bus nuveikta daugiau darbų, ji apie savo iniciatyvą kalbės drąsiau ir rodysis.
– Kokia jūsų migrenos patirtis? Kada ji prasidėjo?
– Viskas prasidėjo daugiau nei prieš dvejus metus. Maždaug kartą per mėnesį mane pradėjo kamuoti galvos skausmai, kurie trukdavo daugiau negu dieną. Atrodo, ir vandenį geriu, ir bandau išsimiegoti, būti gryname ore, bet niekas nepadeda. Gerdavau įprastų vaistų nuo skausmo, bet iš esmės jie nepadėdavo.
Tuo metu studijavau doktorantūroje, buvo pakankamai įtemptas metas, trūko miego, buvo daug streso, tad maniau, kad tie skausmai atsirado dėl to.
Tačiau vieną dieną ištiko toks stiprus priepuolis, kad net vėmiau iš skausmo, buvo taip silpna, kad sunkiai galėjau atsikelti iš lovos. Tą dieną iki šiol prisimenu kaip didžiausią košmarą.
Skausmas man prasidėdavo nuo dešinės arba kairės galvos pusės, dažniausiai ties smilkinio sritimi, o kartais – už akių, ir palaipsniui stiprėdavo. Be to, prieš pat priepuolį jausdavausi be galo pavargusi, atrodydavo, čia ir dabar nugriūsiu ir užmigsiu.
Po šio įvykio apsilankiau pas šeimos gydytoją, jis man išaiškino, kad tai migreninis galvos skausmas, ir išrašė triptanų (specifiniai vaistai nuo migrenos – 15min), kurių patarė išgerti, kai tik pajusiu, kad prasideda migrena. Po poros savaičių kaip tik pajutau pirmuosius ateinančio galvos skausmo simptomus, tuoj pat išgėriau vaistų, ir migrena neįsisiūbavo, skausmas praėjo.
Iki šiol atsimenu tą džiaugsmą: fantastika, radau gydymo būdą, tereikia prisipirkti šių tablečių, ir viskas bus gerai!
Tačiau, kaip minėjau, mano gyvenimas buvo įtemptas, jame buvo daug streso, kuris labai kenkia mūsų sveikatai, todėl migrena pradėjo dažnėti – nuo karto per mėnesį pradėjo kartotis porą kartų per mėnesį ir dažniau. Kadangi turėjau vaistų, kurie man padėdavo, juos ir gėriau. Deja, atėjo diena, kai jie nebepadėjo.
Gyvenau, galima sakyti, oru ir vandeniu, kad tik neskaudėtų, tačiau migrena nesiliovė.
Šį rugsėjį mane ištiko toks stiprus migrenos priepuolis, kad aš negalėjau išeiti į darbą. Dvi dienas išgulėjau lovoje paslika. Vėliau sužinojau, kad šių vaistų negalima gerti daugiau nei 10 tablečių per mėnesį, nes perdozavus galvą skaudėti pradeda jau nuo jų, o aš jų gėriau daug.
Tuomet pradėjau ieškoti alternatyvių gydymo būdų – akupunktūra, masažai, fizioterapija, kineziterapija, net medituoti pradėjau, nustojau gerti kavą, alkoholio apskritai negeriu, mėsos nevalgau. Gyvenau, galima sakyti, oru ir vandeniu, kad tik man neskaudėtų, tačiau migrenos priepuoliai nesiliovė.
Baisiausia, kad tuomet pradedi gyventi tokioje įtampoje, kad negali net normaliai socializuotis, bijai planuoti, nes „gal tą dieną man bus migrena“. Kartais net iš namų bijai išeiti, juolab kad būdavo situacijų, kad aš kažkur išeinu be vaistų, prasideda migrena, ir aš pradedu vemti.
Man jau būdavo apie 12 priepuolių per mėnesį, kurie trukdavo nuo 48 iki 72 valandų. O ir tas dienas, kai galvos neskaudėdavo, vaikščiodavau apdujusi nuo vaistų, kurių būdavau prisigėrusi. Migrena buvo labai pakeitusi mano gyvenimą.
Pavyzdžiui, praėjusį lapkritį darbo reikalais buvau Australijoje. Atrodytų, tokia puiki galimybė pamatyti tolimą šalį, pakeliauti, tačiau iš tiesų mažai ką iš tų kelionių prisimenu, išskyrus tai, kaip naktį keliuosi viešbučio kambaryje ir ieškau šaldytuve vaistų.
– Taigi iki tol buvę „stebuklingi“ vaistai jums nebepadėjo?
– Iš tiesų taip. Jau pradėjau gailėti ir savo draugo, ir savo tėvų, nes kai man skauda, aš verkiu, jie mane mato nuolat nuliūdusią ir nelaimingą, kad ir kaip stengiuosi tai slėpti. Matydami mano kančias, artimieji taip pat pradėjo ieškoti informacijos, kuri man padėtų.
Mano draugas ir mano tėvai – nuostabūs. Kai aš verkdavau, kai aš klausdavau, už ką visa tai man, jie kartodavo – viskas bus gerai, pamatysi. Draugas kaip tik rado interviu apie migreną su gydytoja neurologe dr. Kristina Ryliškiene. Nusprendžiau pas ją užsiregistruoti vizitui.
Gydytoja man pasakė, kad geriu per daug vaistų, ir paminėjo, kad po mėnesio Lietuvą turėtų pasiekti naujos kartos vaistas, specialiai sukurtas migrenos prevencijai. Iki šiol šiam tikslui būdavo skiriami kitoms ligoms gydyti sukurti vaistai, turintys teigiamą poveikį ir migrenai, – antidepresantai ar širdies ritmą reguliuojantys vaistai, bet jie turi ir pašalinių poveikių.
Bijojau, kad vaistas man neveiks, kad bus neaiškus šalutinis poveikis.
Šie vaistai brangūs ir nekompensuojami, bet jų kaina man buvo įkandama, todėl nusprendžiau kantriai jų palaukti. Tą mėnesį man buvo vėl sunkoka, tad vos gavusi žinutę, kad šie vaistai jau Lietuvoje, po Naujųjų metų atskubėjau gauti injekcijos. Šiuos vaistus užtenka leistis kartą per mėnesį, tai labai patogu. Nereikia gerti kokių nors tablečių rinkinio, bijoti apie jas pamiršti. Aišku, injekcija nėra labai malonus procesas, bet jis trunka vos 20 sekundžių.
– Kodėl gydymui pasirinkote Lietuvą, o ne Jungtinę Karalystę?
– Jungtinėje Karalystėje vaistai taip pat registruoti, bet sveikatos apsaugos sistema čia tokia, kad norint pakliūti pas neurologą, kad juos išrašytų, reikėtų laukti mėnesių mėnesius. Lietuvoje privačiai pakliūti įmanoma daug greičiau, be to, namai yra namai. Lietuvoje visgi jaučiuosi saugiau.
Nemeluosiu, prieš injekciją labai bijojau. Bijojau, kad vaistas man neveiks, kad bus neaiškus šalutinis poveikis ar kad mano migrena tik pablogės.
Tą dieną viskas praėjo labai gerai, tačiau po poros dienų pajaučiau, kad ir vėl prasideda migrena. Apėmė liūdesys ir netgi panika – vaistas nepadėjo. Taigi vakare išgėriau paprastų vaistų nuo skausmo ir nuėjau miegoti. Pagal ankstesnę patirtį turėjau jau naktį atsibusti nuo didžiulio skausmo, bet atsibudau ryte išsimiegojusi ir neskaudančia galva. Tada jau ištiko panika, kur dingo migrena (juokiasi).
Migrena gali atimti tavo gyvenimą, bet išmoko vieno svarbaus dalyko – mylėti save.
Tą mėnesį kartais vis paskaudėdavo galvą, bet skausmas niekada nebūdavo stiprus ir lengvai praeidavo. Aš galėdavau dirbti, eiti, kur buvau suplanavusi. Kitą mėnesį, po antros injekcijos, situacija dar labiau pagerėjo. Ir dabar, trečią gydymosi mėnesį, norint susitvarkyti su užeinančiu galvos skausmu, pakanka išgerti paprastų nuskausminamųjų arba pamiegoti.
Praėjo skausmai kakle, atsiradę dėl migrenos keliamos įtampos raumenims, atsirado labai daug energijos, aš nesijaučiu mieguista, susiradau naują darbą. Gyvenimas nušvito kitomis spalvomis. Viskas labai pagerėjo.
Migrena gali atimti tavo gyvenimą, bet išmoko vieno svarbaus dalyko – mylėti save ir gerbti savo organizmą. Taigi padėkokime migrenai už tai.
– Taip smarkiai troškote išsivaduotumėte migrenos, kad netgi griebėtės maldos. Tai buvo tiesiog žaidimas ar gilesnio tikėjimo apraiška?
– Aš labai tikiu proto galia. Jeigu tu gulėsi ir galvosi, kaip viskas yra blogai, taip ir bus. Iš tiesų mes, žmonės, esame labai galingi, tik kartais galime būti dideli tinginiai. Tiesa, sveikata yra toks dalykas, kurį pakeisti sunku. Kai kūnas kenčia, mąstyti pozityviai nėra paprasta. Bet galimybė ieškoti išeičių ir kovoti yra visada.
Aš pati dirbu mokslo srityje ir žinau, kad medicina labai sparčiai tobulėja. Ir taip pat žinau, kaip svarbu teisingai nusiteikti gydymui. Todėl kai gydytoja susiruošė atlikti injekciją, aš susiėmiau į rankas ir pasakiau sau: „Šie vaistai man labai tiks, man bus viskas labai gerai, ir daktarė manimi labai didžiuosis.“ Gydytoja pradėjo juoktis, bet man to labai reikėjo. Mano smegenys įsijungė, kad viskas taip ir bus.
Esu tikra, kad tinkamai nusiteikus galima pasiekti labai daug. Pavyzdžiui, turėjau planą iki gegužės mėnesio pakeisti darbą. Darbą gavau netgi anksčiau, ir atlyginimas toks, kokio aš norėjau. Mes visi turime kokių nors tikslų. Užsirašykime juos, prisiklijuokime vonioje prie veidrodžio, kad kiekvieną rytą prisimintume ir siektume jų.
Dabar mano tikslas – padėti kitiems. Ir džiaugiuosi, kad mano draugas ir tėvai mane labai palaiko šiame kelyje.
– Taigi po procedūros garsiai pažadėjote gydytojai, kad jeigu vaistai padės, padarysite kokį nors gerą darbą. Koks gi jis bus?
– Kol kas tai, aišku, tik žodžiai, tačiau aš tikiu, kad jie pavirs veiksmais. Šie vaistai yra labai brangūs, ir yra žmonių, kurie turi šeimas, įsipareigojimų, ir neuždirba tiek, kad galėtų juos įpirkti. Todėl turiu ambiciją įkurti migrenos paramos fondą, kuris padėtų tiems žmonėms.
Pati gyvenu Londone, kur labai populiarūs labdaringi bėgimo maratonai, kurių metu bėgikai ragina juos palaikyti aukojant pinigus tam tikrai labdarai. Aš vis dėlto noriu padėti lietuviams, nors ir Jungtinėje Karalystėje yra migrena sergančių žmonių, nes aš žinau, kad finansiškai žmonės čia gyvena sunkiau.
Sirgdama migrena aš negalėjau daug sportuoti – intensyvus sportas mane išvargindavo, bet iš esmės aš esu sportiškas žmogus. Tiesa, bėgimas niekada nebuvo mano mėgstamiausias užsiėmimas, todėl man bus iššūkis.
– Ar jau esate suplanavusi, kada ketinate bėgti už migrena sergančius žmones?
– Dar nesu nusprendusi. Apsibrėžiau, kad tai mano tikslas ateinančius dvylika mėnesių. Galbūt tai galėtų būti rugsėjį Lietuvoje arba Londone. Buvo galimybė dalyvauti maratone gegužės mėnesį, tačiau jaučiausi dar tam nepasiruošusi. Neužtenka tik nubėgti maratoną. Reikia atlikti daug paruošiamųjų darbų – susitikti su žmonėmis, kalbėtis su jais, prašyti paramos, įgauti jų pasitikėjimą.
Labai svarbu paskelbti sąskaitą, kuria žmonės pasitikėtų. Jeigu aš atsidarysiu sąskaitą savo vardu ir prašysiu pervesti man pinigų, kas manimi patikės? Tai turi būti rimta, patikima organizacija. Todėl artimiausiu metu ketinu susisiekti su Migrena sergančiųjų asociacija Lietuvoje ir aptarti su ja tokias galimybes.
Pinigai iš tiesų turėtų būti skiriami tik tiems, kuriems šio vaisto tikrai reikia, kurie tikrai neturi pinigų, bet turi ilgą ligos istoriją, kenčia nuo migrenos daug metų. Kai žmogus ir taip neturi pinigų, galvojimas apie tai, kaip įsigyti vaistų, kurie jam padėtų, yra tik papildomas stresas, o tuomet skauda dar labiau, susidaro užburtas ratas.
Pasinaudodama proga, noriu sveikiesiems pasakyti, kad migrena nėra tik galvos skausmas. Būna labai skaudu, kai tu bandai pasakyti, kad tau labai skauda, o aplinkiniai nesupranta, ko tu skundiesi – esą išgerk vaistų ir susitvarkyk. Ir pagaliau atsirado vaistai, kurie migrena sergantiems žmonėms gali grąžinti gyvenimą.
Todėl aš ir noriu bėgti už tuos žmones, kuriems šiandien skauda, kurie patys galbūt nepasikelia iš lovos ir negali už save kovoti. Net jeigu padėsime vienam žmogui, kuris galės vėl džiaugtis gyvenimu, bus jau kažkas padaryta.
Iš tiesų ir nereikia didelių aukų. Jeigu apie šimtą žmonių vieną dieną kavinėje neišgers puodelio kavos, kad kažkas pasijustų geriau, o paaukos 3 eurus šiam tikslui, tai kažkam padovanos mėnesį kokybiško gyvenimo.
