Spalio mėnuo visame pasaulyje minimas kaip krūties vėžio mėnuo – moterys dalijasi savo istorijomis, iššūkiais, patirtimi ir visa tai žymi rožinio kaspino ženklas. Medikai primena ir kviečia dalyvauti patikros programose, kadangi ankstyva diagnostika gali padėti vėžiui užkirsti kelią.
Apie tai, kad teks susidurti su šia liga, Milda Buknienė nė nenumanė, o ir užklupo ji pačiu netinkamiausiu metu – įsisiautėjus pandemijai. Iki to laiko sveika buvusi moteris net negalėjo pagalvoti, kas jos laukia.
Ji sako, kad susirgusios moterys dažnai galvoja, kaip galėjo ligai užbėgti už akių, bet pati Milda nejautė nieko.
„Aš buvau žindanti mama, auginau vaikus, todėl nuovargį jaučiau, bet tai nebuvo toks jausmas, kuris keltų nerimą ir mane labai gąsdintų. Pirmas pojūtis, kad kažkas ne taip, buvo užčiuoptas guzelis, tačiau maniau, kad tai tiesiog užsikišę pieno latakėliai. Juk žindančios mamos su tuo dažnai susiduria. Man tuo metu buvo 35-eri, todėl dar nepapuoliau į atrankinės patikros programą, o ir iki diagnozės niekada nesitikrinau krūtų. Kai paskambinau gydytojai, ji pasiūlė palaukti, kadangi tuo metu kaip tik buvo kovido laikotarpis ir siautėjo pandemija. Greičiausiai tai buvo klaida, kad aš nepaskubėjau, nes kai baigiau žindyti sūnų, tas guzelis nedingo. Štai tada ir pradėjau eiti per gydytojus. Visgi, kažin ar tie keli mėnesiai būtų ką pakeitę?“ – svarsto Milda.
Retas ir agresyvus vėžys
Kai moteris papuolė pas echoskopuotoją, jis iškart suprato, kad situacija prasta, nors, žinoma, negalėjo pasakyti to be biopsijos. Tyrimai sekė vienas kitą, tad Milda labai greitai išgirdo diagnozę ir pradėjo gydytis.
„Aš vis dar einu tuo gydymosi keliu – prasideda jau treti metai. Man nustatyta jau ketvirta stadija, o ir vėžio histologija yra labai bloga – mano krūties vėžio forma yra metaplastinė chondroidinė duktalinė karcinoma – tai toks trifazis vėžys, kuris labai retas, iki 1 proc.“, – sako pašnekovė.
Aš kovotoja – man vienos durys užsidaro, aš ieškau, kur atsidaro.
Ji prideda, kad šeimoje krūties vėžio atvejų nebuvo, be to, ji darėsi tyrimus ir paaiškėjo, kad nėra paveldėjusi geno, dėl kurio gali vystytis vėžys, tad dėl kokių faktorių liga atsirado – nėra aišku.
„Man teko persirgti kovidu, gimdymas buvo sunkus, patyriau Cezario operaciją. Kas žino, gal įtaką padarė hormonų pokyčiai, stresas, sielvartas? Šiuo metu gydausi ir toliau – liga buvo išplitusi į limfmazgius, kepenis, todėl buvo taikoma taikinių terapija, taip pat gavau ir spindulinę terapiją, švitinta buvau ir į kepenis, krūtis, limfmazgius, tačiau nepadėjo nei radioterapija, nei vaistai, o augliai augo. Išbandžiau imunoterapiją, teko ir operuotis. Auglys buvo didžiulis – išaugęs iki 12 cm. Jis pradėjo kraujuoti, vėliau pūliuoti, kol šių metų kovo mėnesį man pakilo temperatūra. Supratome, kad tai ne peršalimas, o auglys... Situacija buvo tokia, kad niekas manęs nenorėjo operuoti, tačiau aš neturėjau ko prarasti. Aš kovotoja – man vienos durys užsidaro, aš ieškau, kur atsidaro. Atsitiktinai susiradau chirurgą, kuris atliko man operaciją – esu jam labai dėkinga. Operacija buvo labai sudėtinga, tačiau gydytojas mane išgelbėjo“, – sudėtingą laikotarpį prisimena Milda.
Šiuo metu ji sako vargstanti su pažasties limfmazgiais – buvo padaryta elektroabliacija, tačiau po šios procedūros jos ranka liko nejautri ir dabar daug ką tenka daryti kaire ranka. „Pusantro ar du mėnesius gyvenau skausme, lyg rūke, o ir jokie vaistai man nepadėjo. Patyriau tikrai labai daug streso ir lyg vyšnia ant torto – mane paliko vyras“, – kalbėjo Milda, auginanti du vaikus – 3,5 metų sūnų ir 8-erių dukrytę. Ji prideda, kad būtent vaikai ją palaiko labiausiai, o dukrytė ypač padeda, su ja mama atvirai kalbasi apie ligą.
Išbandė viską ir pasiduoti nežada
„Dabar esu tokioje situacijoje, kai išbandžiau viską, o vėžys vis atsinaujina ir nesitraukia. Teko ir papildus gerti, ir mitybą keisti. Ko tik nedariau – viską bandžiau. Dabar vėl kalbuosi su gydytojais ir klausiu, kaip dar galime kovoti su liga? Juk turiu du vaikučius ir kovoju – kaip sakau, jeigu negali pakeisti situacijos, pakeisk požiūrį. Man tai pavyko padaryti, aš neturiu mirties baimės. Priimu tai kaip iššūkį, o kuo tai baigsis, mes dar matysime. Man jau ne kartą sakė, kad turėčiau gulėti po žeme, bet šiandien dar esu gyva. Šiuo metu esu išsiuntusi kraują į laboratoriją Londone specialiam tyrimui – laukiu atsakymo, kokie vaistai galėtų man padėti. Lauliu, durys visur užsidarė, bet aš negaliu pasiduoti – ieškau visų įmanomų būdų ir tikiu ateitimi“, – kalbėjo Milda, kuriai už daugelį procedūrų tenka mokėti pačiai.
Kaip sako moteris, labiausiai ją motyvuoja vaikai ir jos mama, kuri stengiasi padėti visais įmanomais būdais. „Mamai sunkiau viską matyti, nes ji jaučiasi bejėgė, bet jos buvimas šalia man yra svarbiausias. Su savo emocijomis aš tvarkausi tiesiogiai, skaitau knygas, skirtas saviugdai, kaip valdyti nerimą, užsiimu reiki, ir tai man labai padeda. Per save, mintis, pasąmonę valdau savo stresą, darau kvėpavimo pratimus“, – dalijasi pašnekovė.
Patyriau tikrai labai daug streso ir lyg vyšnia ant torto – mane paliko vyras.
Ji priduria, kad tikrai nustebo, kad tokia jauna susidūrė su vėžiu ir tikrai to nesitikėjo. „Pirmą savaitę atverkiau, o jau antrą pradėjau domėtis savo liga – su kuo aš susidūriau. Perskaičiau visas įmanomas knygas apie mitybą ir vėžio diagnozę, pakeičiau savo gyvenimo būdą. Šiandien negaliu atsakyti, ar tai man padėjo ar ne, bet aš jaučiausi visą laiką gerai – kiek tai įmanoma. Nebuvo taip, kad gulėčiau lovoje ar pykintų. Dabar į viską reaguoju labai ramiai, net ir skyrybos manęs neišmušė iš vėžių, kadangi jeigu pasinerčiau į depresiją, nuo to niekam nebūtų geriau“, – sako moteris.
Ji susirado visas įmanomas grupes feisbuke, kuriose moterys dalijasi savo patirtimi, sirgdamos krūties vėžiu ir aktyviai bendrauja. „Taip pat esu įsirašiusi į POLA savanorystę. Esu pasiruošusi padėti ir atsakyti į klausimus, su kuriais susiduriama gydymosi metu, palaikyti morališkai – juk ši liga tikrai pakeičia gyvenimą. Šiandien aš jaučiuosi gerai ir jeigu pamatytumėte mane, tikrai nepagalvotumėte, kad sergu. Aš save bandau laikyti tvirtai, nepasiduoti. Kažkada net sapnavau, kad esu laidoje, kurioje pasakoju, kaip įveikiau ligą. Matai viziją, eini į priekį ir bandai gyventi viltimi“, – kalbėjo Milda.
Ką ji šiandien pasakytų moterims, kurios susiduria su šia liga?
Matai viziją, eini į priekį ir bandai gyventi viltimi.
„Patarčiau koncentruotis į save – aš tikiu, kad mūsų sveikatą veikia tai, ką patiriame – stresas, sielvartas... Sakyčiau, kad būtina atkreipti dėmesį į tai, kaip moterys gyveno anksčiau, pakeisti savo požiūrį, neskubėti imtis drastiškų pokyčių mityboje, fiziniame aktyvume. Iš pradžių geriau susigyventi su liga. Svarbu tikėti tuo, ką darote, kuo gydotės – jeigu tikite, to ir imkitės“, – sako Milda.
Ji sako, kad būtent dėl ligos susidomėjo psichologija, todėl ateityje norėtų padėti mamoms, kurios susiduria su vaikų onkologinėmis ligomis. „Savo ligos kelyje esu padėjusi ne vienai moteriai ir tikiu, kad savo žiniomis ir patirtimi galiu palaikyti nelengvame ligos kelyje“, – dalinasi Milda.
Profesorė Elona Juozaitytė: labai svarbu stebėti savo kūną
„Ankstyvoji diagnostika yra labai svarbi, todėl moterims rekomenduojame dalyvauti krūtų atrankinės patikros programose. Visuomet labai džiaugiamės, kai naviką aptinkame anksti – kai jis dar neapčiuopiamas“, – aiškina Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovė, profesorė E.Juozaitytė.
– Sakykite, kokie požymiai išduoda krūties vėžį?
– Reikėtų atkreipti dėmesį į sukietėjimą krūtyje, jeigu atsiranda išskyros iš spenelių, ypač kraujingos, jeigu vyresnio amžiaus moterys skundžiasi krūties skausmais, krūtys parausta ir atsiranda uždegimą primenančių pokyčių, nenumokite ranka, jeigu pasikeitė krūties forma, spenelis pakito ar įsitraukė į vidų.
Ankstyvoji diagnostika gelbsti gyvybes, todėl kviečiu visas moteris nuo 50 iki 69 būtinai ateiti.
– Kokie tyrimai atliekami, norint nustatyti krūties vėžį?
– Labai naudinga mamografinė patikra, kuri rekomenduojama tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse, nes padeda aptikti dar nečiuopiamą darinį. Moteris, apčiuopusi guzelį, kuris yra neskausmingas, jau turėtų kreiptis į gydytoją. Tiesa, jaunoms moterims labiau tinka echoskopija, kadangi jos turi daugiau liaukinio audinio krūtyse.
Mamografija yra kur kas informatyvesnė tiriant vyresnio amžiaus moteris – tai jautrus tyrimas, kuris gali padėti nustatyti naviką net keleriais metais anksčiau nei tas vėžys išryškėja. Ankstyvoji diagnostika gelbsti gyvybes, todėl kviečiu visas moteris nuo 50 iki 69 būtinai ateiti – nesitikrindamos darote klaidą.
– Ką patartumėte moterims, kurios nepakliūva į programą?
– Jaunos moterys tikrai retai suserga krūties vėžiu, bet literatūroje jau rašoma, kad ši liga turi tendenciją jaunėti. Dažniausiai krūties vėžiu serga moterys nuo 45 iki 69 metų, tačiau moterys nuo 45 iki 50 m. nepapuola į programą. Joms tikrai galima rekomenduoti kreiptis konsultacijos, ypač, jeigu kyla koks įtarimas. 20–44 m. grupėje nėra sergama dažnai, bet, kaip minėjau, tendencija ligai jaunėti ryškėja.
Jaunesnės į atrankinės mamografinės patikros programą nepapuola, nes, kaip sakiau, mamografinė patikra tikslingesnė vyresnėms moterims, o jaunesnėms labiau tinka echoskopija. Jeigu jaunos moterys neturi nusiskundimų, šeimoje nėra krūties vėžio atvejų, nėra rekomendacijos tirtis krūtų kasmet, tačiau amerikiečių vėžio draugija pataria moterims pažinti savo kūną – reguliariai apsičiuopti krūtis ir tai daryti nuo 20-ies.
Savikontrolė yra labai reikšmingas dalykas, kadangi jeigu moterys nuolat stebi savo krūtis, jos atkreipia dėmesį net atsiradus nežymiems pakitimams. Svarbu paminėti, kad prieš mėnesines ar po jų jaunai moteriai krūtyse gali būti įvairiausių sukietėjimų, sustandėjimų, tad geriausia apčiuopos metodą taikyti tarp menstruacijų.
Toms, kurių šeimoje būta krūties vėžio atvejų, pavyzdžiui, sirgo sesuo, mama jauname amžiuje (iki menopauzės), abiejų ar vienos krūties vėžiu, tirtis patarčiau ankstyvame amžiuje ultragarsiniu tyrimu, atlikti magnetinio rezonanso tomografiją ar tiesiog pasitarti su gydytoju, koks tyrimas tiktų labiausiai bei apsilankyti pas genetiką, atlikti BRCA1 bei BRCA2 genų mutacijų ištyrimą.
Reikalinga genetiko konsultacija, jei krūties vėžiu serga vyras. Tuomet pirmos eilės giminėms taip pat būtinas didesnis dėmesys dėl rizikos susirgti krūties vėžiu.
– Kodėl sergamumas krūties vėžiu auga?
– Augantis sergamumas yra susijęs su endogeninių ir egzogeninių kiaušidžių hormonų poveikiu moters organizmui. Atkreiptinas dėmesys, mergaitės anksčiau subręsta, moterims vėliau prasideda menopauzė. Tai endogeninių hormonų įtaka. Egzogeniniai hormonai yra tai, ką mes gauname iš išorės – ilgai trunkantis pakaitinis gydymas hormonais, kontraceptikų vartojimas nuo jauno amžiaus ir ilgiau nei 10 metų be pertraukos. Hormoninis faktorius yra pakankamai svarbus ir įtraukiamas į krūties vėžio rizikos apskaičiavimo modelius.
Nėra vienos krūties vėžio priežasties – viskas susidėlioja kaip dėlionė.
Lygiai taip pat ligai įtaką daro gyvenimo būdas, paveldimumas, mityba, alkoholio vartojimas, stresas, nerimas, emocinė būsena. Reprodukciniai veiksniai yra ne mažiau svarbūs. Rizika sirgti krūties vėžiu didėja, jei moterys yra negimdžiusios arba gimdžiusios vėlai, nemaitino krūtimi. Trumpai tariant, nėra vienos priežasties – viskas susidėlioja kaip dėlionė.
Pridėsiu ir tai, kad ir vyrai serga krūties vėžiu – tai tikrai reta liga tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje – ji sudaro tik apie 1 proc. krūties vėžio atvejų.
– Kaip yra gydomas krūties vėžys? Kokių naujovių turime?
– Gydymo galimybių yra tikrai daug, tačiau retesniems navikams parinkti gydymą gerokai sunkiau negu tiems, kurie sudaro didžiausią dalį, nes trūksta tyrimų ir su tuo įsisijusių įrodymų. Naujovių ir inovatyvių vaistų, kurie kompensuojami Lietuvoje krūties vėžio gydymui, tikrai daugėja. Jeigu žiūrėtume į visas onkologines ligas, yra gerokai labiau „nuskriaustų“ ligų, kur negalima pasiūlyti nieko daugiau tik chemoterapiją ir inovacijos skverbiasi iš lėto.
Ligos gydymas priklauso nuo klinikinės situacijos, ligos stadijos, morfologinio tyrimo rezultatų, įskaitant hormonų receptorių, HER2 raišką. Kartais užtenka tradicinių gydymo būdų – operacijos, hormoninio gydymo, spindulinio gydymo ir pavyksta išvengti chemoterapijos. Manau, kad ateityje mes turėsime dar daugiau gydymo galimybių, o išgyvenamumas susirgus krūties vėžiu didės. Jau dabar turime tikrai puikius rezultatus, o situacija yra besikeičianti.
Tarkime, Teksaso MD Andersono vėžio centras yra viena žinomiausių onkologijos institucijų pasaulyje. Jie atliko tyrimą apie tai, kaip per 60 metų keitėsi moterų išgyvenamumas sergant krūties vėžiu. Duomenys buvo paimti nuo 1944 iki 2004 m. 1944–1954 m. duomenimis sergančiųjų 5 m. išgyvenamumas siekė 40 proc., o 10-ies – 25 proc. Palyginti laiką nuo 1995 iki 2004 m., išgyvenamumo procentai šoktelėjo į viršų – 5 m. išgyvenamumas siekė 85,8 proc., o 10-ies – 78,5 proc.
Ką tai rodo? Svarbiausia – ankstyva diagnostika, padedanti ligą aptikti kuo greičiau bei tai, kad per tuos metus žengėme milžinišką žingsnį į priekį – gydymo būdų ir naujovių, inovacijų tik daugėja ir, tikiu, ateityje tik daugės.