Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Mirė vėžiu sergančių moterų ambasadorė Z.Zamžickienė: jos mintys apie ligą ir gyvenimo vertę

Buvusi Seimo kontrolierė, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos vadovė, onkologinėmis ligomis sergančių pacientų asociacijos Onkologija.lt prezidentė, o pastaraisiais metais – aktyvi Vėžio gydymo paramos fondo tarybos narė Zita Zamžickienė buvo įpratusi visada būti įvykių sūkuryje. Prieš devynerius metus jai buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos kiaušidžių vėžys – tai viena agresyviausių moteriškų ligų, turinčių prasčiausią išgyvenamumo prognozę, tačiau moteris paneigė visas mokslu pagrįstas statistikas, savo kovotojos dvasia stebindama ir žavėdama gydytojus.
Zita Zamžickienė
Zita Zamžickienė / Asmeninio albumo nuotr.

Nepaisant to, kad jai teko patirti kelis ligos atkryčius, išgyventi kelias operacijas, kurių metu buvo šalinamos atsiradusios metastazės, Z.Zamžickienė kaskart prisikeldavo iš pelenų ir tapo aktyvia vėžiu sergančių moterų advokate, kovojančia už modernaus šios ligos gydymo prieinamumą.

Ji pati iš vėžio išsikovojo devynerius laimingo, aktyvaus ir labai prasmingo gyvenimo metus. Jos gyvybė užgeso, kaip pranešė šeima, kovo 16 d. Moteriai buvo 63-eji metai. Laidojama ji bus penktadienį, kovo 19 d., 13 val. Kernavėje.

Teisininko išsilavinimą turinti moteris, pati per savo gyvenimą keliaudama amerikietiškais kalneliais, kurie ją tai iškeldavo aukštyn, tai vėl nublokšdavo į ligą, pasiekė, kad gydymą biologiniais vaistais gautų visos kiaušidžių vėžiu sergančios pacientės, kurioms jis tinka.

Ji pati šį vaistą išbandė dalyvaudama klinikiniuose tyrimuose ir pajuto didžiulę jo naudą – pasijuto visiškai sveika, galėjo keliauti, grįžti į visavertį gyvenimą ir darbą. Tačiau klinikinis tyrimas baigėsi, o Lietuva šio vaisto kompensavimo nepatvirtino. Valdininkams pritrūko teigiamo poveikio įrodymų.

Tačiau moteris nenuleido rankų. Jos gyvenimo kredo – „viltis neserga vėžiu“. Galbūt ir tai jai padėjo pačiai sulaukti vaisto, dėl kurio kovojo, išleisti į gyvenimą du sūnus, sulaukti jų vestuvių ir neseniai gimusio anūko.

Vėžio diagnozė tapo nauja pradžia

„Pirmomis dienomis, neslėpsiu, save laidojau. Esu jau vyresnės kartos atstovė ir net minčių kitų neturėjau. Tačiau gydytoja mane apibarė už tai ir supratau, kad reikia kabintis į gyvenimą. Todėl nesusitaikiau su savo diagnoze ir pasakiau sau, kad nieko man blogo nėra ir nebus.

Aišku, nebuvo taip paprasta, tačiau stipriai verkiau tik kartą. Kai sužinojau, kad man ketvirta stadija, užsidariau nuo kolegų per pietų pertrauką kabinete ir išsiraudojau. Tai buvo pirmas ir paskutinis raudojimas. Vėliau ašarų dar buvo, bet jau kitaip“, – taip prieš ketverius metus atviravo moteris.

Kai išgirdo vėžio diagnozę, Z.Zamžickienei buvo 54-eri. Jai buvo skirta chemoterapija, tuomet – operacija, kuri buvo sunki, teko perpilti kraujo, o jau po trijų savaičių prasidėjo dar vienas ilgas chemoterapijos kursas, tačiau moteris nusprendė dėmesį sutelkti ne į sunkią fizinę sveikatą, bet į sveiką ir gyventi norinčią dvasią.

Ji visada buvo įsitikinusi, kad vaistai – tik viena gydymo sudedamoji dalis. Kita labai svarbi gydymo dalis – pozityvus nusiteikimas. Jei tik sėdėsime rankas sudėję ir lauksime mirties, sau nepadėsime. Ir jai su gydytojų pagalba iš tiesų pavyko.

Visus tuos metus Z.Zamžičkienė nepraleisdavo progos padėkoti Santaros klinikų akušeriui ginekologui Viliui Rudaičiui ir chemoterapeutei Skaistei Tulytei. Būtent šie gydytojai ją lydėjo visos ligos metu.

BLF/Vyginto Skaraičio nuotr./Zita Zamžickienė
BLF/Vyginto Skaraičio nuotr./Zita Zamžickienė

Deja, po kelerių metų vėžys atsinaujino. „Buvau labai nusiminusi. Kai man pasakė, kad vėl reikės chemoterapijos, apsiverkiau ir pareiškiau, kad jos nedarysiu. Tačiau gydytojai kantriai man išaiškino, kad tai būtina, o ir pati supratau, kad jei noriu gyventi, turiu gydytis. Moterims baisiausia, kai plaukai nuslenka, o buvo pavasaris, vasara artėjo... Tačiau prisipirkau gražių šilkinių skarelių ir vaikščiojau. Buvau sau graži.

Aišku, kai sužinai vėžio diagnozę, sunku net apsakyti būseną. Bene baisiausia buvo pasakyti artimiesiems. Prisipažinsiu, aš juos saugojau ir visos tiesos nesakiau. Jie į tave žiūri pilnomis vilties akimis ir tikisi geros naujienos, o tu gali pranešti vieną iš blogiausių... Stadiją pasakiau tik tada, kai po operacijos medikai pasakė, kad yra geriau negu jie tikėjosi“, – dalinosi Z.Zamžickienė.

Nors darbą valstybės tarnyboje dėl ligos teko palikti, ji, kaip pati sakė, negalėjo gyventi be veiklos. Fiziškai būdama trapi, maža moteris, jai visada būdavo būtina turėti tikslą, nuolat veikti kažką didinga. Tai jai ir padėjo išgyventi. Nedaugelis su vėžio diagnoze susidūrusių moterų nori nuolat virti tame pačiame katile. Ji buvo viena iš tų.

Per šiuos devynerius metus ji surengė ne vieną apskrito stalo diskusiją, kuriose dalyvaudavo politikai, pacientų atstovai ir medikai. Šių renginių tikslas buvo atkreipti politikų ir visuomenės dėmesį į onkologinių ligų, ypač kiaušidžių vėžio, gydymo spragas. Atrodydavo, ši trapi moteris, pliką galvą slepianti po skarele, prireikus galėdavo praeiti kiaurai sienas, patekti pas bet kurį valdžios atstovą ir būti išklausyta.

Asmeninio archyvo nuotr./Zita Zamžickienė
Asmeninio archyvo nuotr./Zita Zamžickienė

Z.Zamžickienės mintys apie gyvenimą

„Kažkada taip ir svajojau – kai nebeturėsiu savo atsakingų pareigų, eisiu savanoriauti. Taigi kadaise dalyvavau globalių sprendimų priėmime, dabar rūpinuosi mažais dalykais, padėdama konkretiems žmonėms, bet tai jų gyvenimą keičia daug labiau nei tie globalūs sprendimai. Pavyzdžiui, kovojame dėl to, kad būtų prieinami žmonėms inovatyvūs vaistai, konsultuojame juos, teikiame konkrečius patarimus, palaikome juos. Net jeigu galime jiems laimėti kelis mėnesius, tie keli mėnesiai jiems reiškia labai daug – tai laikas, kurį jie vis dar gali praleisti su artimaisiais, dar kažką nuveikti.

O kartais įvyksta stebuklų, kad tie mėnesiai pavirsta ne vieneriais metais. Aš pati esu gyvas to pavyzdys – sėkmingai išropojau iš ketvirtos stadijos vėžio ir ne tik esu gyva, bet kokybiškai gyvenu.

Kai išgirdau stadiją, internete perskaičiau, kad man gyventi liko trys savaitės. Pakraipiau galvą, bet nepriėmiau už gryną pinigą. Todėl ir visiems kitiems patariu numoti ranka į statistiką. Pagal ją didelė sėkmė išgyventi penkerius metus. Tačiau jeigu tu gyveni viršvalandžius, vadinasi, išsikovojai daugiau. Ir kuo daugiau pozityvių žodžių ligoniui sakys artimieji, draugai, tuo jam bus lengviau kabintis į gyvenimą.

Esu labai dėkinga savo gydytojams, kad, kai paklausiau, ar man jau tvarkytis neįgalumo pažymą, jie mane apibarė ir išvarė dirbti. Neįsivaizduojate, kokia tai man buvo paskata. Fantastika, jie manyje įžiūrėjo ne mirtininką, o žmogų, galintį dirbti – ir ne bet kokį, o sudėtingą darbą.

Didžiausia bėda, kai žmonės nemoka, negali ar net nenori nukreipti minčių nuo ligos kitur. Galima skaityti knygas, bet ką veikti, tik nesėdėti ir negalvoti. Aš pati labai daug vaikštau ir tą patį nuolat patariu kitoms. Po operacijos negalėjau susilenkti žolės išrauti, todėl ravėjau ant kelių, nes pagalvojau, kad iki šiol puoselėta aplinka žolėmis dėl mano ligos neapžels. Nieko nereikia laukti, reikia gyventi toliau.

Kai aš susirgau, mintyse sau kartojau: Viešpatie, kodėl nevertinau iki šiol, kad esu sveika, nemokėjau to vertinti? Šiandien, kiekvieną vakarą guldamasi ir kiekvieną rytą keldamasi dėkoju už tai, kad guluosi ir keliuosi sveika. Liga išmokė sąmoningumo džiaugtis kiekviena diena. Šie maži jausmai suteikia didžiulį džiaugsmą. Ir dar neplanuoju.

Jei, nepasibaigus dienai, manęs klausia, ką veiksime rytoj, aš atsakau – pasidžiaukime gyvenimu dar šiandien. Žinoma, yra dalykų, kuriuos neišvengiamai reikia planuoti, bet anksčiau turėdavau begalę rytojaus planų, per kuriuos nebūdavo kada pasidžiaugti šia akimirka.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs