Jau seniai buvau įjungęs savo žydišką nuojautą ir kalbėjau savo draugams bei kolegoms, kad lauke kvepia karu ir paraku. Beveik atspėjau, bekvapė bjaurastis įsigėrė į mūsų kūnus, sukaustė mūsų gyvenimus. Kai kvepia paraku, skraido lėktuvai, švilpia bombos ir kulkos, dar gali pasislėpti už namo kertės arba įkristi į duobę. Dabar šita nelaboji tave persekioja visur ir erdvėje, ir laike.
Esu apribotas, tik keturios kambario sienos ir tik begalinė teisė stovėti visą dieną prie lango, laisvė jį atidaryti, įkvėpti gaivaus, pavasariu kvepiančio, motulės Lietuvos oro. O gyvenu kaip „išsvajoto komunizmo laikais“ – valgau, valgau, valgau, bet nedirbu. Dieve, tik neatimk gardžios ir kvepiančios lietuviškos duonutės.
Tad grįžtu prie didžiausio šiuo metu gyvenimo malonumo, prie lango, prie didžiojo televizoriaus ekrano ir stebiu ribotą pasaulio lopinėlį. Gaila, kad nėra palangės, atsisėsčiau ir vaidinčiau katiną LEOPOLDĄ. Deja, teks permetinėti savo svorio centrą nuo kojos ant kojos, nebe nuostabioji jaunystė ir nieko nebepakeisi. Kaip sako mano klasiokas Virgis, „esame šaukiamojo amžiaus“ jaunuoliai. Ir, kai žada nebeprijungti plaučių ventiliavimo aparato, apima tokia neviltis, darosi taip liūdna ir graudu, kad norisi staugti iš nevilties ir bejėgiškumo. Tiek to, nepykstu, nes visi esame DIEVO vaikai. Kiekvienas iš mūsų gavome iš JO rankų parašytą savo gyvenimo istoriją.
Ir pradedi galvoti, kad ilsisi tavo kaklaraiščiai, marškiniai, batai. Nieko tau nebereikia, niekur nekviečia ir nėra kur ir pas ką važiuoti. Tik čia pat aplink namą ir tai bėgi nuo žmogaus jį pamatęs.
Atrodo, dar vakar aplankiau Nepriklausomybės aikštę. Džiaugiaus švente, iškovota Laisve ir Nepriklausomybe. Ačiū jums, drąsuoliai. Malonu jausti ir matyti tuos, kurie sveikinosi su manimi, mačiau šypsenas žmonių veiduose, tų, kurie atėjo pagerbti savo Tėvynę. Smagu buvo matyti savo buvusius mokinius, jų vaikus ir tėvus.
Nors virš galvos tądien buvo „cepelininės spalvos“ dangus, džiaugsmas netilpo krūtinėj. Atrodė, kad toli gyvenančių kinų problemos mūsų tikrai nepasieks. Taip galvojome visi – ir signatarai, ir Vyriausybė, politikai. Galvojom, kad tam parazitui vartai uždaryti, mūsų rubežius „na zamke“. Bet kad nelabajai nėra jokių sienų ir kliūčių.
Taigi, o aš vis dar prie lango. Vis įdomiau negu trinti sofą ar deginti televizorių. Dar visai neseniai Dievas kuždėjo į ausį „eik ir nesustok“, o jau šiandien AUKŠČIAUSIASIS mums visiems parodė patį svarbiausią ženklą „STOP“, kai nesustojęs, neapsižvalgęs, neįsitikinęs, kad saugu, negali judėti toliau. Privalai įvertinti situaciją. Nesustosi, tada be jokių išlygų būsi LIKIMO žiauriai nubaustas. Esi atsakingas už kitų gyvybes.
Graudu žiūrėti į bežmogius autobusus, tuščius troleibusus. Atrodo, kad jie rieda be jokio tikslo, į nežinią. Ir pradedi galvoti, kad ilsisi tavo kaklaraiščiai, marškiniai, batai. Nieko tau nebereikia, niekur nekviečia ir nėra kur ir pas ką važiuoti. Tik čia pat aplink namą ir tai bėgi nuo žmogaus jį pamatęs. Nematysiu jūros, savo seno tėvo, kuriam šiandien, balandžio 7-ąją, subėgo 95 metai, prarasiu puikių klasiokų pasibuvimą, nebematysiu vyriausio „LIETUVOS PIRTININKO“ STANISLOVO.
Et, negi teks „sužaisti į dėžę“. Graudu nuo galvos iki kulnų. O juk dar norisi prasiveržti pro tą ženklą, įkvėpti gaivaus pavasariško Lietuvos oro, kuris tave svaigina, kai žydi beržai ir sakuros, sodai pilni vyšnių žiedų ir taip nuostabiai kvepia konvalijos, ir krenta žemėn balti jazminų žiedai. Negi viskam galas ir tokia baisi Dievo bausmė?
Ogi, ne prasiveržė. Ten, šaligatviu, du garbūs senučiukai, susikabinę rankomis – vyras, taip elegantiškai laikantis savo damą, kažkur nuskubėjo, matyt, į pavasarį, į gyvenimą. Per stiklą jaučiu, kad jie skelbia man, Miestui ir Pasauliui, – gyvensim, nugalėsim, laimėsim. Ir tikrai eisim ten, kur krykštaus mūsų anūkai, kur balti sakuros žiedai papuoš mūsų žilas galvas. Leiskit jus apkabinti, mieli senučiukai, nes JŪS įkvepiat mus gyventi.
Matyt, užrūstinom DIEVĄ – VISAGALĮ. Supyko. Prisipažinkim, kad yra už ką. Neišmokom būti drausmingi, sutrypėm dvasines vertybes, nebemylim savo artimųjų. Užmiršom paguosti, padėti, užjausti. Išmokom keiktis, pijokauti, tyčiotis ir būti agresyvūs. Žiauriai meluojam, negerbiam kaimynų, žmonių ir praeivių. Supykdėm gamtą, nepaklausėm, ar jai skauda. Ir, deja, už nuopelnus ne tik ordinus teikia, bet ir baudžia. Tad visi gavome reikšmingus apdovanojimus „UŽ NUOPELNUS“, kuriuos mums įteikė mūsų Kūrėjas.
Beje, dar vienas pastebėjimas... Kiek daug dariau dėl kolegų, tėvų ir jų vaikų. Ar bent kas paskambino, gal sergu, gal reikia atvežti taip nebrangiai kainuojančio vandens, gal kažko negaliu atlikti. Deja... O jie juk atrodė savi, bet elgiasi tarsi svetimi. Susvetimėjom iki nepasiekiamų aukštumų. Ką gi, toks atrodo ir taip sukurtas mūsų XXI amžiaus gyvenimas, kurio klaidas mes matome būtent savo gyvenimo ekranuose.
O jau visai baigdamas perpasakosiu tai, ką išgirdau šiandien iš puikaus žmogaus: „Mes užmigome viename pasaulyje, o prabudome jau kitame. Disnėjus staiga tapo jau nebe stebuklingas, Paryžius nebe toks romantiškas. Mes staiga supratome, kad valdžia, grožis ir pinigai nieko nereiškia, o gali nutikti taip, kad negausi deguonies, kuris yra taip būtinas tavo gyvybei palaikyti. Pasaulis gyvena toliau, nes jis gražus ir nepakartojamas. Man atrodo, kad JIS tyliai taria mums, kad oras, žemė, vanduo, dangus puikiai apsieina be mūsų. O štai kada jūs visi sugrįšite, atminkite, kad jūs esate pasaulio svečiai, bet ne šeimininkai“.
Ir jau tikrai ir visai baigiant – gyvenkit be pavydo, nes jis vagia iš jūsų sėkmę, gyvenkit be neapykantos, nes ji atima iš jūsų sveikatą, gyvenkit be pykčio, nes jis artina senatvę.
Va, dar pabaigai anekdotas: Chaimo klausia, kaip jis planuoja praleisti vasarą? Ai, birželį, liepą būsiu namie, o rugpjūtį gal nueisiu į parduotuvę.
Miša Jakobas yra buvęs Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vadovas, dabar Lietuvos ir Izraelio prekybos rūmų vykdomasis direktorius
