– Ar pati seniai nevartojate cukraus?
– Už savo požiūrį į cukrų esu dėkinga mamai, nors kai buvau vaikas, nemaniau taip ir nebuvau dėl to labai laiminga. Mes su sese rafinuoto cukraus turinčių saldumynų gaudavome tik kartą per metus, paprastai prieš Kalėdas ar Naujuosius metus. Ir jie mums nebūdavo taip paprastai prieinami – turėdavome juos pačios susirasti, paslėptus kur nors spintelėje. Dažniausiai tai būdavo zefyrai arba saldainiai.
Tačiau kai lauki to saldumyno visus metus, neskubi jo iš karto daug prisivalgyti. Iki šiol atsimenu tą skonį, kai valgai žinodama, kad kitą kartą ką nors panašaus gausi ne rytoj, ne poryt, o nežinia kada.
Kai lauki to saldumyno visus metus, neskubi jo iš karto daug prisivalgyti.
Tiesa, mums duodavo kišenpinigių į mokyklą, už kuriuos galėjome pirkti, ką norime, bet buvome taip išauklėtos, kad net nekildavo mintis pirkti saldumynų. Kai šeimoje girdi, ką kalba tėvai, kaip jie elgiasi, ką valgo, persiimi jų nuotaikomis. Jie iki šiol iš saldumynų valgo tik juodąjį šokoladą. Aš taip pat. Paragauti kitų saldumynų neturiu net poreikio: jokių tortų ar pyragaičių. Gal todėl turiu sveikus dantis. Ne vienas pacientas skundžiasi, kad kas antrą mėnesį lankosi pas odontologą. Aš neturiu nė vieno sugedusio danties.
– Kodėl žmonėms taip sunku atsisakyti cukraus?
– Aš manau, kad kiekviena priklausomybė turi priežastį. Sugalvojus nevalgyti saldumynų, tai padaryti iš tiesų labai sunku ir dažnai neužtenka valios. Tačiau kai žmogus randa priežastį, kodėl jų nori, atsisakyti pasidaro labai lengva. Tiesa, šis pažinimo procesas yra skausmingas, nes tai darbas su savimi, kurio metu dažnai paaiškėja vidinės problemos, kurių nenorėjome pripažinti: šeimos nesutarimai, nepasitenkinimas dėl neįvertinimo darbe ar savirealizacijos trūkumas.
Pavyzdžiui, namuose vaikus prižiūrinti moteris taip „užsikasa“ buityje, kad neturi laiko tenkinti savo poreikių, turėti kokios nors papildomos veiklos ir dėl to jaučiasi blogai. Ir šį jausmą bando kompensuoti įvairiais skoniais – valgo viena, valgo kita ir negali sustoti, nes jaučiasi priklausoma nuo malonumo, kurį teikia maistas. Suvalgius ko nors saldaus, dofamino ir serotonino mūsų organizme padidėja trigubai.
– Taigi atsiranda priklausomybė nuo malonumo?
– Taip. Būtent dėl šios priežasties dažnai moterų rankinėse galima pamatyti saldainių, kurie teikia šį malonumo pojūtį. Viena moteris, dirbanti banke, nuolat ant stalo turėdavo pasidėjusi šokoladuką ar saldainį, kurių žmonės jai tiesiog atnešdavo. Vieną mėnesį mes su ja padarėme eksperimentą. Visus atneštus saldumynus, užuot suvalgiusi, ji dėdavo į stalčių. Kai po mėnesio ji pamatė, koks susidaro kiekis, buvo pati nustėrusi. Tik atrodo, kad mes suvalgome vos vieną kitą saldėsį.
Deja, ši priklausomybė pavojinga sveikatai. Gliukozei suvirškinti reikia didelių kiekių insulino, todėl, kad palaikytų normalų cukraus lygį kraujyje, kasai reikia pakankamai daug dirbti. Ir ateina momentas, kai ji to nebesugeba padaryti – pradeda formuotis priešdiabetinė būklė.
Kita vertus, galiu nudžiuginti, kad šios priklausomybės galima atsisakyti pakeičiant gyvenimo būdą ir suvokiant, kodėl aš valgau vieną ar kitą maistą. Kai žmonėms atsiranda toks aiškumas, jie cukraus atsisako labai lengvai. Kol nėra tokio supratimo, žmonės toliau sukasi užburtame rate: jie nenori valgyti, bet negali atsispirti.
– Siūlote visai atsisakyti cukraus?
– Pasaulio sveikatos organizacija prieš keletą metų pateikė naujas rekomendacijas, koks yra rekomenduojamas cukraus kiekis parai. Jis buvo sumažintas net du kartus ir dabar jo rekomenduojama suvalgyti ne daugiau kaip 25 gramus. Tai yra 6 arbatiniai šaukšteliai.
Tačiau mes kartais net neįsivaizduojame, kaip lengva šį kiekį surinkti, nes paslėpto cukraus yra daugelyje maisto produktų: dešrose, dešrelėse, pomidorų padaže, kituose padažuose, duonoje, vaisių sultyse, netgi lašišoje ar silkėje, todėl visada patariu pirkti gyvą silkę ar lašišą, su galva ir neišdorotą. Cukrus prailgina produkto galiojimo laiką.
Cukraus yra daugelyje maisto produktų: dešrose, dešrelėse, pomidorų padaže, kituose padažuose, duonoje, vaisių sultyse, netgi lašišoje ar silkėje.
Daug cukraus turi varškės sūreliai, pusrytiniai dribsniai, šokoladiniai gėrimai iš miltelių, užpilamos sriubos, kai kurie prieskoniai, netgi konservuoti žirneliai, pupelės ir kukurūzai, jau nekalbu apie energetinius gėrimus, kurių pusė litro turi per 50 g cukraus. Ką nors perkant, visada siūlau pasiskaityti etiketes, pasižiūrėti, kiek realiai produkte yra gryno cukraus, kuris etiketėse jau pagaliau nurodomas.
Taip pat siūlau atkreipti dėmesį ne tik į cukraus, bet ir į angliavandenių kiekį produkte. Pavyzdžiui, viename jogurto indelyje su skoniu yra 12,5 g angliavandenių. Paskrudintos duonos riekelė – 16 g angliavandenių. Nors tai nėra grynas cukrus, mūsų organizmas juos skaido ir paverčia gliukoze.
Todėl verta rinktis ne paprastus, bet sudėtingus angliavandenius, kurie suteikia energijos ilgesniam laikui. Ryte tai yra geras maistas, nes per dieną iš jų gaunamą energiją išnaudosime. Šiuo atveju patariu vengti derinių, kurie trukdo įsisavinti angliavandenius, pavyzdžiui, košės negardinti sviestu ar pienu. Geriau jau košę valgyti su kitais angliavandeniais – bananu, razinomis ir pan.
Problema kyla, kai žmonės daug angliavandenių turintį maistą valgo vakare ar gyvendami labai neaktyviai. Ir po to stebisi: esą stengiuosi laikytis dietos, valgau tik vaisius, o svoris nekrenta.
Tai normalu, nes vaisiuose tikrai yra daug cukraus, vienintelis jų privalumas, kad cukrus yra fruktozės pavidalu. Kad organizmas ją paverstų gliukoze, reikia papildomo virškinimo etapo. Fruktozė turi pereiti per kepenis, ji nepatenka kaip gliukozė tiesiai į ląsteles, o kepenyse dalis fruktozės paverčiama tam tikra medžiaga, kuri netampa gliukoze. Todėl nors vienas bananas turi apie 18 g angliavandenių, realiai mes gauname tik 6–7 g gliukozės.
Cukrus sukelia uždegimus, kurie yra visų lėtinių ligų pagrindas.
– Ką daro cukrus mūsų organizme?
– Cukrus sukelia uždegimus, kurie yra visų lėtinių ligų pagrindas. Jei tik turite kokį nors rusenantį uždegimą, kuris dažniausiai atsiranda nuo gliukozės pertekliaus arba nesuvirškinto maisto, blogųjų bakterijų srautas ima daugintis milijardiniu greičiu. Gydytojai nelabai ką mato – nedidelio lėtinio uždegimo kraujo tyrimai nerodo, tačiau žmogus jaučiasi blogai. Vos tik jis atsisako rafinuotų angliavandenių, viskas pradeda tvarkytis.
– Kuo siūlote pakeisti saldų skonį, kurį mums teikia cukrus?
– Alternatyvų tikrai yra nemažai. Renkantis produktus gali labai padėti žinios apie glikeminį indeksą (GI). Tai skaičius, nurodantis, kaip greitai maiste esantys angliavandeniai organizme paverčiami gliukoze. Kai kurie maisto produktai gali sukelti labai staigų cukraus kiekio padidėjimą kraujyje, o suvalgius kitų cukrus į gliukozę paverčiamas per ilgesnį laiką, todėl mums energijos užtenka ilgiau.
Jei valgysite daug žalių lapinių daržovių, dėl natūraliai gaunamo didelio chlorofilo kiekio rafinuotų angliavandenių tiesiog nebesinorės.
Šiuo aspektu produktai gali būti aukšto, vidutinio ir žemo glikeminio indekso.
Pavyzdžiui, klevų sirupo GI yra 54, stevijos – 1, beržų cukraus – apie 12, medaus – 30, rafinuoto cukraus – 80.
Todėl rafinuotą cukrų siūlau keisti šviežiais ir džiovintais vaisiais. Taip pat reikia gerti pakankamai vandens (bent jau apie litrą per dieną). Be to, jei valgysite daug žalių lapinių daržovių, dėl natūraliai gaunamo didelio chlorofilo kiekio rafinuotų angliavandenių tiesiog nebesinorės. Kuo maistas bus natūralesnis, tuo sotesni jausitės ir tuo mažiau norėsis užkandžiauti, ypač rafinuotais produktais.
