– Šiuo metu labai populiarus protarpinis badavimas, siūlantis įvairias nevalgymo schemas, kurios yra įveikiamos beveik visiems. Kaip vertinate šią mitybos sistemą?
– Mityboje, kaip ir visur kitur, egzistuoja tam tikros mados. Šiuo metu labai madingas protarpinis badavimas, tačiau su tikru badavimu, mano manymu, jis neturi nieko bendra. Žinoma, tai tikrai sveika – mes leidžiame organizmui pailsėti, žarnynas turi galimybę gerai suvirškinti anksčiau gautą maistą, susitvarko tuštinimosi procesai. Tačiau tam, kad įsijungtų autofagija, kai organizmas išsivalo nuo pažeistų baltymų, toksinų ir kitų nereikalingų medžiagų, pradeda vykti tik maždaug po 18 nevalgymo valandų. Trumpesnis laiko tarpas – tiesiog naudinga pertrauka tarp valgymų.
Verta žinoti, kad organizmas visada būna sukaupęs maistinių medžiagų trims paroms. Tai užkoduota mūsų genuose – pirmykščiam žmogui juk tekdavo ne vieną dieną pabūti be maisto, jei nepavykdavo kažko rasti ar sumedžioti. Tačiau, paradoksas, jeigu žmogus pradeda badauti, jau po paros prasideda didžiulės dramos: pradedant galvos skausmais, baigiant psichologine panika ir psichosomatiniais sutrikimais, kai sunku net iš lovos pasikelti.
Viena moteris pasakojo, kad jai buvo taip bloga, jog paprašė vyro atnešti apelsiną. Vos tik jį suvalgė, jau galėjo ir atsikelti, ir normaliai funkcionuoti. Natūralu, kai visą gyvenimą valgome po 3–4 kartus per dieną, o kiti – ir dar dažniau, ir staiga maisto nebėra, smegenims tai šokas ir jos pasiruošusios padaryti viską, kad gautų gliukozės. Mūsų smegenys veikia taip autonomiškai, kad gali paveikti mūsų psichiką, visą savijautą, nors iš tiesų organizmui maisto vis dar užtenka.
– Ar tikrai silpnumas ir kiti nemalonūs simptomai badavimo metu – tik smegenų manipuliacijos?
– Dalis žmonių iš tiesų negali badauti, nes jų kūno energetika yra labai silpna. Jeigu žmogus save nuolat stimuliuoja saldumynais, kofeinu, alkoholiu, organizmui neužtenka jėgos persijungti į valymosi ir kitus procesus, kurie vyksta badavimo metu, dėl to netenkame energijos. Tuomet nereikia toliau badauti.
Tie žmonės, kurių mitybos įpročiai sveikesni, daug lengviau išgyvena pirmas tris paras, kurios yra sunkiausios. Organizmas per tris paras sunaudoja sukauptas maistines medžiagas, o kai daugiau jų nebelieka, ketvirtą–penktą parą pradeda naudoti tik riebalus ir naudoja juos tol, kol jų yra. Vieniems tai gali užtrukti dvi savaites, kitiems – 6–7 paras. Man asmeniškai jau po šešių parų kūno riebalinis lygis labai sumažėja, tai matosi net išoriškai. Ir tai reiškia, kad organizmas tuoj ims vogti maistines medžiagas iš raumenų, ko visai nereikia. Tuomet toliau badauti nėra prasmės.
Pajausti, kada sustoti, galima pagal energijos lygį. Kol nevalgydamas gali atlikti visus įprastus kasdienius veiksmus, gyventi įprastą gyvenimą, viskas tvarkoje. Jeigu nebeužtenka jėgų kasdienėms užduotims atlikti, laikas sustoti ir pereiti prie išėjimo iš badavimo etapo, kuris ne mažiau svarbus už patį badavimą. Jeigu žmogus dvi savaites nevalgė, šis etapas turi trukti mažiausiai savaitę. Beje, aš žmonėms nepatariu vadinti šio proceso badavimu, nes tuomet mums kyla asociacija su trūkumu. Vadinu tai poilsiu nuo maisto. Tokia teigiama asociacija pastiprina.
– Kaip reikėtų iš anksto pasiruošti badavimui, kad jis praeitų, kaip įmanoma, lengviau?
– Badavimas, kuris trunka daugiau nei tris paras, skirtas žmonėms, kurie yra atsisakę bent jau didžiosios dalies organizmui kenkiančių produktų. O jeigu jie iki badavimo vartojo daug cukraus, maisto priedų turinčių produktų, kavos, juodos ir žalios arbatos, kai organizmas badavimo metu ima skaidyti ir šalinti nuo šių produktų susikaupusius toksinus, galvos skausmas tikrai būna nerealus. Todėl, kaip minėjau, pirmiausiai reikia pakeisti savo mitybos įpročius, ir tik tuomet badauti.
Niekada nebadavusiam žmogui pradėti reikėtų nuo 12, 16, 18 valandų, kad jis suprastų, kaip emociškai reaguoja į tokią situaciją. 7 iš 10, ilgiau nevalgę, tampa tiesiog neadekvatūs, jiems lengva įsivelti į bet kokį barnį.
Vėliau galima kartą per mėnesį ar per savaitę nevalgyti 24 valandas, tačiau reikia žinoti, kad miegas po vakarienės į jas neįtraukiamas. Pavyzdžiui, jeigu pavalgėme aštuntą vakaro, kitą dieną nuo pat ryto jau nevalgome ir valgome tik kitos dienos rytą. Kai apsiprasite, didinkite nevalgymo laikotarpį iki 36 valandų kartą per mėnesį. Taigi, norint maksimalių rezultatų ir mažiausiai streso, tai turi būti labai laipsniškas procesas.
– Kas vysta organizme badavimo metu?
– Trečią–ketvirtą parą sumažėja apetitas – nuo 10 balų iki 2 ar net 1, nes organizmas prisitaiko prie kitokio režimo. Nuo septintos–aštuntos paros įsijungia procesai, kai suaktyvėja imuninės sistemos darbas ir organizmas šalina daug patogenų ir parazitų, kurie gyveno pas mus dešimtmečius, didelės žalos mums galbūt nedarė, bet jie mums nereikalingi. Žmonės stebisi, kad nevalgydami savaitę jie vis dar pasituština, tačiau tai normalu, nes bakterijos ir kiti patogenai šalinasi išmatų pavidalu. Taip pat gali labai patamsėti šlapimas.
Kad badavimo procesas vyktų sklandžiai, reikia žinoti, kaip galime sau padėti. Pavyzdžiui, mūsų apetitą kontroliuoja skrandžio rūgštys. Kai jos pakyla, mes užsimanome valgyti. Specialaus kvėpavimo būdu galima jų lygį sumažinti, tuomet pirmąsias tris paras lengviau ištverti alkio jausmą.
Dar vienas niuansas: kadangi organizmas nežino, kad mes nevalgysime, kepenys gamina tulžį, kuri patenka į tulžies pūslę, bet dėl to, kad nėra maisto, neišnaudojama. Susidaro jos perteklius, dėl kurio atsiranda galvos skausmas, pykinimas, troškinimas. Pašalinti jos perteklių padeda tos kūno vietos šildymas – pūslė atsileidžia ir tulžis nubėga į žarnyną. Toliau badaujant kepenys nustoja gaminti tulžį.
– Skamba neįtikėtinai, kad žmogus dvi savaites nevalgydamas gali gyventi įprastą gyvenimą. Kaip tai įmanoma?
– Mano patirtis rodo, kad gali, jeigu yra tinkamai pasiruošęs ir žino, kas vyksta su jo kūnu. Pavyzdžiui, kai organizmas supranta, kad jis negaus maisto, įjungiamas taupymo režimas. Dėl to sumažėja kraujo spaudimas. Natūralu, kad tuomet jaučiamės labiau pasyvūs, neturintys energijos, gali būti silpna, svaigti galva. Tačiau galima padaryti 20–30 pritūpimų ir spaudimas pakils, jūs vėl galėsite normaliai funkcionuoti. Tačiau jeigu po pritūpimų negalite atgauti kvapo, vadinasi, kūno energetika šiuo metu per silpna badavimui – jį būtina nutraukti.
Labai svarbu žinoti savo organizmo ribas. Mano praktikoje yra atvejų, kai žmonės išsigydo negalavimus, kurių negalėjo išgydyti jokiais kitais būdais. Tačiau badauti galima tik iki to momento, kol yra jėgų gyventi įprastą gyvenimą. Priešingu atveju žmogus gali grįžti prie badavimo tik tuomet, jeigu ištaisys savo mitybos ir gyvenimo būdos spragas.
– Vis dėlto badavimas vertinamas nevienareikšmiai. Kokie jūsų argumentai „už“?
– Tikrai nerekomenduoju badavimo tiems, kurie tik nori numesti svorio, nes jo priaugo ne todėl, kad valgė, o todėl, kad jų mitybos įpročiai neteisingi. Jis tinka tiems, kurie jau perėjo prie „švaresnės“ mitybos ir nori sudaryti sąlygas organizmui efektyviau atlikti savo darbą sudeginant perteklinius riebalus ir šalinant nereikalingas medžiagas.
Tačiau svarbiausias dalykas, kad nevalgant, nesvarbu, kiek laiko nevalgome – 12, 24 ar 124 valandas, mūsų žarnynas bei kiti organai pailsi, o tai teigiamai veikia visą organizmą. Taip pat per šį laikotarpį organizmas pašalina nemažai patogenų ir parazitų. Jau mūsų protėviai žinojo, kad pabadauti sveika – pasninko laikotarpiai egzistuoja praktiškai visose religijose.
Badavimas labai tinka žmonėms, kurie patiria daug streso, nes ramina ir sureguliuoja hormonų apykaitą, sudaro galimybę geriau save pajausti ir pabūti su savimi, atkreipti dėmesį į kūno reakcijas, į mintis. Labai nurimsta protas, todėl jau nuo ketvirtos–penktos paros labai lengva sutelkti dėmesį į veiklą, kuria užsiimame. Kūnas tampa lengvas ir ramus, o kai pradedame valgyti, mūsų savijautą jau labai veikia maistas, todėl jaučiamės tai lengviau, tai labiau apsunkę, tai kamuoja alkis, tai nežinome, ko norime.
