Mitybos specialistė rėžė tiesą apie vaikų maitinimą: „Pasitaiko atvejų, kai virėjos 20 metų gamina pagal tuos pačius receptus“

Teisės aktų laikymasis

Keliaudama po Lietuvos mokyklas Raminta Bogušienė įsitikina, kad tiek valstybinėse, tiek privačiose ugdymo įstaigose teisės aktai eina sava vaga, o praktinis gyvenimas – sava. Nors teisės aktai ir tobulinami, bet praktinis jų įgyvendinimas atsilieka.

Vienu atveju, vaikai, dažnai namuose pripratę valgyti nesveiką maistą, mokykloje visai nevalgo arba užkanda šalia mokyklų esančiose greito maisto užkandinėse, kur visada „rafinuotai skanu“. Kitu atveju, vaikų maitintojai valgyklose neretai gamina, pasak vaikų, – neskaniai, su padažais, prisismilkusiu aliejumi.

Viena virėja gali skaniau pagaminti iš tų pačių žaliavų ir pagal tą patį receptą, o kita gali net sugadinti net ir sveikatai palankų valgį.

Visgi R.Bogušienė pastebi, kad tikrai taip nėra visur. Dažnu atveju vaikų skonio receptoriai sugadinti, bet pasitaiko atvejų, kai virėjos 20 metų gamina pagal tuos pačius receptus, kurie grįsti tik sotumo patenkinimu ir neretai prasilenkia su palankumu sveikatai, pavyzdžiui, vištienos krūtinėlės apvoliojimai miltų ir kiaušinio plakinyje, apskrudę žemaičių blynai. O virėjos sako: „Jei nepaskrudinsime – nevalgys!“ Jos teigia, kad atėję vaikai visuomet prašo kuo labiau apskrudusio maisto. O kiaušinio ir miltų plakinys reikalingas tam, kad būtų didesnė išeiga, nes kitu atveju, jei būtų vien tik mėsa išaugtų kaina.

„Tai gal nekurkime tų painių teisės aktų, o padėkime vaikų maitinimo organizatoriams vykdydami kompleksinį bendruomenių švietimą, sveikatai palankaus maisto degustacijas vaikams ir valgymo kultūrą formuokime nuo mažumės tiek darželiuose, tiek namuose. Pateikime vaikų maitinimo organizatoriams sveikatai palankių patiekalų receptus, o ne tuščius teisės aktus“, – sako maisto technologė R.Bogušienė.

Raminta Bogušienė.

Žinoma, gaminant maistą, įsijungia ir žmogiškasis faktorius: viena virėja gali skaniau pagaminti iš tų pačių žaliavų ir pagal tą patį receptą, o kita gali net sugadinti net ir sveikatai palankų valgį. Nepamirškime dar apie druskos ir cukraus kiekius, kurie dažnai realiuose patiekaluose neatitinka reikalavimų: beriama „iš akies“, kai iš tiesų turėtų būti tiksliai sveriama ir žiūrima, kad druskos patiekaluose būtų ne daugiau 1 g/100 g, o cukraus ne daugiau 5 g/100 g.

Negana to, kai kuriais atvejais patiekalai net neatsitiktinai neatitinka teisės aktų. Motyvuojama, kad nenorima švaistyti maisto – svarbu, kad vaikai nebūtų alkani, todėl virėjos deda pakankamai cukraus, druskos, rafinuotų riebalų, kad tik maistą suvalgytų.

Suprantama, virėjos ir vaikų maitinimo organizatoriai negali nulemti visumos – vaikų mitybos įpročiai formuojami ir namuose. Visgi vaikų maitintojams tenka išklausyti abiejų pusių skundų: jei vaikas alkanas – nepatenkinti tėvai, jei gamina ne taip, kaip vaikai pripratę, – nepatenkinti vaikai. Teoriškai meniu suderintas, kalorijų skaičiai atitinka, bet praktiškai gaminama pagal daugiametę patirtį ir įpročius, o maistinė ir energinė vertė realybėje niekada nesutampa su teorine.

Darželių valgiaraščiuose daržovių įtraukta apie 200 g per dieną vaikui, bet, ar jis suvalgo jas, ar tik gražūs skaičiai popieriuje, nors ir dvigubai mažesni nei rekomenduojama sveikatos specialistų. Jau nekalbama apie pavienių patiekalų meniu, kurio mokyklose nereikia derinti, vaikai renkasi iš pavienių patiekalų, čia improvizuoti galima dar plačiau.

Valgiaraščiai ir jų kontrolė

Darželiuose valgiaraščiai derinami. Vaikai valgo (priverstinai) reguliariai. Tai sveikintina. Maitinimo kaina įskaičiuojama į bendrą mokestį darželiui (ugdymas + maitinimas).

Mokyklose reguliariai šilto maisto ir pagal suderintus valgiaraščius gauna tik socialiai remtini vaikai. Visi kiti renkasi iš meniu (kaip kad nuėję į kavinę), kuriame retas iš patiekalų yra tausojantis, retas pietų valgis yra su šviežiomis daržovėmis, nors toks privalo būti pagal apibrėžimą vaikų maitinimo apraše. Daugiau siūloma tiesiog stipriai perdirbto, sunkiai virškinamo maisto (cepelinų, žemaičių blynų).

Kyla klausimas, kas kontroliuoja valgiaraščius ir maisto kokybę? Kontrolę ugdymo įstaigose atliekantys VMVT specialistai dažniausiai į situaciją pasižiūri teoriškai. Jie sutikrina bufete esančius užkandžius, ar nėra draustinų priedų, ar galiojimo laikas nepasibaigęs. Maistas nėra kruopščiai degustuojamas, tiriamas realus cukraus kiekis jame. Nėra patariamojo balso, kaip pagaminti ir ką, kad būtų sveikatai palankiau ir vaikai valgytų.

Tuo tikslu yra suburtas sveikatai palankių ugdymo įstaigų tinklas, iniciatyva „Sveikatai palankus“ su partneriais keliauja per visą Lietuvą plėsdama sveikatai palankios vaikų mitybos žinias ir keisdama vaikų ir juos supančių suaugusiųjų mitybos įpročius.

„Sveikatai palankus“ siūlymai

Kita problema, vaikų maitinimo organizatoriai. Jie dalyvauja viešųjų pirkimų konkursuose ir laimi tie, kurie pasiūlo mažiausias kainas ir yra išlaikomi valstybės. Jiems pakanka dirbti mažuosiuose Lietuvos miestuose, kur socialiai remtinų vaikų daug, o ne didžiuosiuose, kur jų – mažuma.

Visas kitas meniu - pavienių patiekalų pasiūla, kur į aukštesnę kokybę net nebandoma orientuotis, nes tas kitas klientas nenori daug mokėti, ir jam pasiūlyti aukštesnės kokybės patiekalus ir stengtis gaminti geresnius patiekalus kaip ir neverta. Tiekėjai viešųjų pirkimų konkursams tiekia, pavyzdžiui, Kauno rajone, daug metų tą patį maistą ir negali nieko integruoti sveikatai palankiau, pavyzdžiui, kvietinius aukščiausios rūšies miltus pakeisti viso grūdo miltais.

VšĮ „Sveikatai palankus“ su maisto technologe ir mitybos specialiste Raminta Bogušiene siūlo vaikų maitinimo gerinimui ne teisės aktų pokyčius, bet, visų pirma:

• Būtinas vaikų ir juos supančių suaugusiųjų švietimas apie sveikatai palankią mitybą bei informacija, kad sotumu grįsta mityba veda į sveikatos praradimą. Mokymai apie reguliarią subalansuotą, įvairiapusę mitybą. Turime kalbėti apie mitybos tolygumą namuose, mokyklose ir viešojoje erdvėje, kad būtent tai gali padėti sureguliuoti sveikatai palankius mitybos įpročius. Sukurta Ramintos Bogušienės pirma Lietuvoje edukacinė mitybos knygelė „Brokoliukas“, skirta ikimokyklinukų ir pradinukų neformaliam mitybos įpročių formavimui.
• Siūloma inicijuoti technologinių kortelių kūrimą ir įvedinėjimą ne tik ikimokyklinio švietimo įstaigose, bet ir mokyklose, kur meniu sudarytas iš pavienių patiekalų.
• Turėtų būti privalomas pietų valgymas mokyklose. Šilto, šviežiai ruošto maisto, kuris būtų pagamintas pagal karšto pietų patiekalo apibrėžtį su daug daržovių, visavertėmis grūdinėmis kultūromis ir baltymais.
• Turėtų būti sugriežtinta kontrolė, į kurios mechanizmą būtų įtraukiami ir bendruomenės atsiliepimai apie valgyklos maistą ir VMVT degustacijos tikrinimo metu. „Sveikatai palankus“ vertinimai ir rekomendacijos, vaikų maitinimo organizatorių viešinimas, kurie gamina sveikatai palankų maistą ne tik atitinkantį teisės aktus, bet ir sveikumo principus.
• Maisto švaistymo aktualijų sprendimas per edukacijas. Organizuojami virėjų skanaus ir sveikatai palankaus maisto gaminimo mokymai.
• Rekomenduojami vaikų maitinimo apraše produktai ekologiški, nacionalinės kokybės produktai, pažymėti simboliu „Rakto skylutė“, bet jų ugdymo įstaigose nėra, iškėlimas problematikos žaliavų kokybės, kainos ir viešųjų pirkimų klausimo bei sprendimų ieškojimas.

Taip pat norėčiau pastebėti ir pasidžiaugti, kad vis dėlto vis daugiau švietimo institucijų susirūpinę mityba ir jos organizavimu, kad švietimo institucijos įsitraukia į įvairias sveikatai palankios mitybos edukacines veiklas, projektus. Pavienės institucijos vis aktyviau vykdo švietimą mitybos srityje ir kalba garsiai apie reikalingus pokyčius.

Sveikatos apsaugos ministerijos mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo Almanto Kranausko komentaras:

Asmeninio archyvo nuotr./Almantas Kranauskas

• Mano nuomone pagrindinė problema yra ta, kad mokyklose vaikai negauna žinių apie sveiką mitybą, nes sveikatos dalykai integruoti į kitus dėstomus dalykus. Dėl to informacija, jei ir pateikiama, tai nenuosekliai, nesistemiškai, prieštaringai. Kai vaikai nežino, kaip maitintis, tai ir maitinasi, kaip kas išmano. Taip pat gero pavyzdžio nėra ir šeimose.
• Greito maisto užkandinių mieste atitolinti nuo mokyklų neįmanoma (nebent kioskus), tai savivaldybės prerogatyva, tačiau pačios mokyklos neturėtų vaikų išleisti iš teritorijos pamokų metu. Pertraukos turėtų būti ilgesnės, pamokos turėtų būti slenkančiu grafiku, kad pakaktų laiko visiems pavalgyti − kol vieni mokosi, kiti valgo, – bet tai sprendžia savivaldybės ir pačios mokyklos. Savivaldybių asociacijai tai jau ne kartą sakėme. Dabar sudarinėjame institucijų darbo grupę vaikų maitinimo problemoms spręsti, prie šio klausimo dar grįšime.
• Daugumai neskanu, kai „trūksta“ cukraus, druskos ar riebalų, kiti vaikai sako, kad kai įvedėme sveiką maistą, pasidarė nebeskanu, nes namuose išderintas natūralaus skonio suvokimas.
• Visuomenės sveikatos specialistas, dirbantis mokyklose, mokiniai ir tėvai turėtų nuolat stebėti vaikų maitinimą, o ne laukti, kol VMVT kartą metuose apsilankys (dažniau netikrinama ir kitose šalyse). Mokyklose turi veikti vidinė kontrolė − šiuo metu, jei maitinimas neatitinka nustatytų reikalavimų, tai kartu ir visuomenės sveikatos specialisto blogai vykdoma pareiga. Žinoma, taip pat reiktų tobulinti ir VMVT inspektorių klausimyną, pagal kurį jie tikrina ugdymo įstaigas, įtraukiant naujus, aktualius patikros kriterijus.
• Dabar rengiame produktų viešiesiems pirkimams reikalavimus, kurie kaip filtras nebepraleis į ugdymo įstaigas netinkamų produktų ar žaliavų. Taip pat manome, kad gerai būtų ne pavyzdiniai valgiaraščiai, o standartizuotų patiekalų sąrašai (ar knyga) su išeigomis, iš kurio maitintojai galėtų laisviau rinktis patiekalus.
• Vaikų maitinimo apraše įvesime privalomą viso grūdo miltų procentą patiekaluose ir bufetuose ar automatuose parduodamiems maisto produktams.

Didelė bėda yra ir tai, kad vaikų maitinimo specialistų (virėjų) kvalifikacija dažniausiai žema. Jiems ne tik trūksta žinių apie sveikatai palankų maistą, bet ir nėra žinių apie kitokio nei klasikiniai patiekalai maisto gamybą. Manau, kad vaikams yra atsibodę tie nuolatiniai, dar sovietiniais laikais sukurti standartiniai receptai. Visai nepasižiūrima, kaip sveikai ir skaniai maitinama Skandinavijos ar kitose pažangiose vakarų Europos valstybėse.