Žmonės, kurie keliasi kone su saulėtekiu, palyginus su miegaliais, turi mažesnę riziką susirgti kai kuriomis lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip antro tipo cukrinis diabetas bei širdies ir kraujagyslių ligos.
Vadinamųjų miego chronotipų – natūralių miego ir pabudimo ciklų, programuojančių mūsų organizmo biologinį laikrodį – skirtumai seniai siejami su įvairių lėtinių ligų, tokių kaip nutukimas, II tipo diabetas, vaisingumo problemos, virškinimo sutrikimai, psichinės ligos, rizika.
Didžiausią dėmesį tyrėjai sutelkė į tai, kas nutinka, kai žmonės eina miegoti ir keliasi ne tuo laiku, kai jų organizmas natūraliai to nori – tai itin dažna pamainomis dirbančių asmenų problema.
Cirkadiniai ritmai ir sveikata
Naujame tyrime daugiausia dėmesio skirta žmonėms, kurie laikosi natūralių miego ir pabudimo ciklų, kitaip tariant, cirkadinio ritmo. Mokslininkai ištyrė du skirtingus miego chronotipus: 24 „vyturius“, kurie anksti keliasi ir eina miegoti anksčiau, ir 27 „pelėdas“, kurie buvo linkę nemiegoti iki vėlumos.
Mokslininkai nustatė, kad naktinėti mėgstančios „pelėdos“ turėjo mažiau galimybių sudeginti riebalus energijai gauti, o tai reiškia, jog riebalai kaupiasi organizme ir padidina II tipo diabeto bei širdies ir kraujagyslių ligų riziką (tyrimo rezultatai paskelbti rugsėjį žurnale „Experimental Physiology“).
Šiuos medžiagų apykaitos skirtumus galima paaiškinti tuo, kaip gerai asmenys, turintys skirtingus miego chronotipus, naudoja hormoną insuliną, kad kraujyje esančią gliukozę iš suvartoto maisto paverstų energija, kurią ląstelės gali iš karto sudeginti arba saugoti vėliau. Tyrimas parodė, kad vadinamieji „vyturiai“ gliukozę naudojo energijai gauti efektyviau nei „naktinės pelėdos“, todėl jie galėjo išnaudoti šį energijos šaltinį ir sudeginti riebalų atsargas. Priešingai, vėlai gulantys ir pabundantys asmenys ne taip efektyviai naudojo gliukozę ir nesudegino tiek daug riebalų atsargų kaip „vyturiai“.
„Vyturių“ ir „pelėdų“ riebalų apykaitos skirtumai rodo, kad cirkadinis ritmas gali turėti įtakos tam, kaip mūsų kūnas naudoja insuliną. Sutrikęs gebėjimas reaguoti į insuliną turi neigiamų pasekmių mūsų sveikatai“, – teigė pagrindinis tyrimo autorius Stevenas Malinas, Rutgers universiteto Naujojo Brunsviko (Naujajame Džersyje) Kineziologijos ir sveikatos katedros docentas.
Tikrino jautrumą insulinui
Tyrimo metu mokslininkai, norėdami įvertinti dalyvių kūno sudėtį, naudojo pažangias vaizdines priemones, išbandė jų jautrumą insulinui ir naudojo kvėpavimo mėginius riebalų ir angliavandenių apykaitai matuoti. Tyrėjai taip pat stebėjo tyrimo dalyvių aktyvumo lygį, maitinimosi ypatumus, kad kontroliuotų energijos suvartojimą, ir galiausiai ant bėgimo takelio tikrino kiekvieno dalyvio aerobinį pasirengimą.
Tyrime nustatyta, kad anksti užmiegantys ir pabundantys asmenys sunaudojo daugiau riebalų energijai tiek būdami ramybėje, tiek atlikdami šiuos pratimus. „Vyturiai“ taip pat buvo jautresni insulinui, o tai reiškia, kad jie efektyviau naudojo šį hormoną cukraus kiekiui kraujyje mažinti ir buvo labiau linkę deginti riebalus energijai gauti.
Miegaliai gi buvo atsparūs insulinui, vadinasi, jiems reikėjo daugiau šio hormono, kad sumažintų cukraus kiekį kraujyje, taip pat jų organizmas buvo linkęs kaupti daugiau riebalų.
„Šių stebėjimų dėka mes geriau suvokiame, kokį poveikį sveikatai daro mūsų kūno cirkadinis ritmas. Kadangi natūralus miego ir pabudimo ciklas veikia metabolizmą ir hormonus, tai gali itin pasitarnauti kaip veiksnys prognozuojant asmens ligų rizikas“, – sakė tyrimo autorius S.Malinas.