Paklausėme, kaip formuojasi imunitetas pasiskiepijus ir persirgus? Ar mums reikės skiepytis nuo COVID-19 kiekvienais metais? Ir ar dažnai susergama antrą kartą?
Į šiuos ir kitus klausimus atsako LSMU Kauno klinikų vaikų ligų gydytoja, mokslininkė doc. Lina Jankauskaitė.
– Kaip formuojasi imunitetas persirgus koronavirusu ir kaip pasiskiepijus? Ar tai vyksta vienodai ar skiriasi?
– Įprastomis sąlygomis (t. y. nesant mūsų imuninės sistemos slopinimo, neturint genetinių ligų ir kt.), mes turime gerai išvystytą antivirusinį imuninį atsaką, kuris mus saugo nuo įvairių virusinių sukėlėjų.
SARS-CoV-2 metu imuninis atsakas pradeda formuotis jau šiam virusui patekus į mūsų organizmą. Jei trumpai – tai patekus virusui ir pradėjus daugintis, mūsų organizmas „reaguoja“ ir pradeda gaminti antikūnus prieš šio viruso spyglio (S) ir nukleokapsidės (N) baltymus.
Taip pat labai svarbu paminėti tai, kad viruso S baltymas yra iš dviejų „dalių“ – S1 ir S2. S1-e yra receptorių prijungianti dalis (domenas) (RBD) – t .y. svarbus komponentas virusui prisijungti prie ląstelės ir vėliau į ją patekti. Ši dalis yra pagrindinis neutralizuojančių antikūnų taikinys. Antikūnai – tai dar kitaip vadinami imunoglobulinas M (IgM), IgG ir IgA (gleivinių).
IgM yra pradedamas gaminti anksčiau ir jo pikas yra 2–5 savaitės po simptomų pradžios. IgG baltymo gamyba prasideda vėliau ir jis gali būti aptinkamas ilgiau nei IgM. Vakcinacijos metu (pavyzdžiui, iRNR vakcinų) į organizmą patenka ne natūralus virusas, tik informacinė RNR, kuri specifiškai koduoja viruso spyglio baltymą, kuris „nukeliavęs“ ant ląstelės paviršiaus yra atpažįstamas kaip svetimas ir taip yra suaktyvinamas imuninis atsakas.
SARS-CoV-2 metu imuninis atsakas pradeda formuotis jau šiam virusui patekus į mūsų organizmą.
Bendrai, antikūnų atsakas vakcinacijos metu – toks pats kaip ir natūralios infekcijos metu. Yra studijų, nurodančių, kad po vakcinacijos susidaro didesni IgG antikūnų prieš S titrai nei po natūralios infekcijos. Kalbant paprastai, tiek persirgus, tiek po vakcinacijos susidaro antikūnai, kurie yra svarbūs neutralizuoti SARS-CoV-2. Bet tuo visas imuninis atsakas neapsiriboja.
Labai svarbios yra virusui specifinės T-ląstelės (limfocitai), kurios pasigamina ir yra aptinkamos vėliau nei antikūnai, t. y. maždaug 10–20 dienų po simptomų pradžios ar po vakcinacijos. Jos labai svarbios, kad atsimintų virusą ir jam patekus kitą kartą reaguotų.
Bendrai kalbant, imuninis atsakas į sukėlėją yra sukėlėjui specifiškas ir gali išmokyti organizmą atsiminti ir taip apsaugoti nuo kartotinių infekcijų. Tačiau „natūrali“ infekcija sąlygoja ne tik apsaugą, bet ir gali būti susijusi su sunkia infekcijos eiga, komplikacijomis, galimai ilgalaikiais liekamaisiais reiškiniais, kurie taip pat yra nulemti mūsų individualaus imuninio atsako.
SARS-CoV-2 metu imuninė sistema ne tik kovoja ir saugo nuo kartotinių infekcijų (nors mutuojant virusui jis gali mūsų imuninę sistemą „apgauti“), bet ir dėl mūsų imuninės sistemos reakcijos (pavyzdžiui, gaminant pernelyg daug uždegimą skatinančių komponentų (citokinų, interleukinų ir kt.) arba viruso ar viruso dalelių „paskatintų“ autoantikūnų) sukelti liekamuosius reiškinius.
Vakcina – tai būdas įgyti ir sužadinti organizmo atsaką prieš sukėlėją, šiuo atveju SARS-CoV-2, „apeinant“ pradinę infekciją, išvengiant jos sukeltų komplikacijų, liekamųjų reiškinių, mirties.
– Kaip dažnai persirgus ar pasiskiepijus susergama antrą kartą? Ar antrą kartą sergant ligos eiga gali būti lengvesnė?
– Pirmiausiai reikėtų įvardinti, kas yra „antrą kartą“. SARS-CoV-2 reinfekcijos (pakartotinės infekcijos) apibrėžimų yra įvairių, tačiau, pavyzdžiui, Amerikos ligų kontrolės ir prevencijos centras tai apibrėžia, kaip du teigiamus PGR (polimerazės grandininės reakcijos) testus 90 dienų laikotarpiu. Bet išlieka diagnostikos sudėtingumas dėl galimo, pavyzdžiui, ilgesnio viruso skleidimo.
Žinoma, paprasčiau jei nustatomos dvi skirtingos to paties viruso atmainos. Tačiau, jei būtų remiamasi tik tokiais duomenimis, yra galimybė, kad nebus įvertintas reinfekcijos mastas. Šiuo metu apie tikslius reinfekcijos skaičius kalbėti yra sudėtinga, kadangi tai gali būti ir besimptomė kartotinė infekcija ar lengva forma, kai žmogus nesikreipia į medicinos įstaigą ar tyrimas (tarkime, PGR) nėra atliktas.
Viena Izraelio studija teigė, kad, asmenys, kurie yra sirgę „natūralia“ SARS-CoV-2 infekcija turi mažesnę tikimybę susirgti pakartotinai palyginti su vakcinuotais. Kitos studijos duomenimis, asmenys, kurie buvo sirgę ir buvo revakcinuoti viena vakcinos doze, du kartus rečiau sirgo pakartotinai palyginti su tais, kurie nebuvo vakcinuoti.
Šie duomenys pasako tik tai, kad tiek vakcinacijos metu, tiek ir po natūralios infekcijos reinfekcija yra galima, nes virusui-specifinis imuninis atsakas silpsta, t. y. mažėja tiek cirkuliuojančių antikūnų, tiek B ir T limfocitų.
Atsiradus naujų SARS-CoV-2 variantų (tokių kaip, pavyzdžiui, delta), galimos dažnesnės reinfekcijos. Todėl dažnesnių kartotinių infekcijų tikimybė didėja ir toliau šiam virusui mutuojant, nes mutacijos „įgalina“ virusą adaptuotis prie esamų „stresinių“ sąlygų – t. y. įveikti/apgauti žmogaus antivirusinę gynybinę sistemą.
Daug kalbama ir diskusijų susilaukia ir dažnesnės reinfekcijos vakcinuotiems žmonėms. Tačiau reikia pabrėžti, kad vakcinuoti užsikrėtę, pavyzdžiui, delta variantu, serga lengviau ir išvengia sunkių su šiuo virusu susijusių ligos pasekmių. Tačiau dar vienas labai svarbus klausimas lieka neatsakytas, t. y. kiek ilgai išlieka imunitetas po, tarkime, reinfekcijos.
– Ar visada persirgus ar pasiskiepijus susidaro antikūnai? Jeigu ne, dėl kokių priežasčių?
– Tai yra vadinamas individualus atsakas į sukėlėją (virusą ar kt.). Jei kalbant labai paprastai, mes visi esame skirtingi, turime skirtingus genus, koduojančius skirtingus antivirusinius baltymus, ar uždegimą skatinančius ar slopinančius komponentus. Antikūnų sudarymas ar ne, jų kiekiai – yra būtent kiekvieno mūsų individualus atsakas į tam tikrą sukėlėją, šiuo atveju SARS-CoV-2 virusą.
Antikūnų sudarymas ar ne, jų kiekiai – yra būtent kiekvieno mūsų individualus atsakas į tam tikrą sukėlėją, šiuo atveju SARS-CoV-2 virusą.
Tą atsaką gali toliau „modeliuoti“ daugelis dalykų, kad ir gretutinės ligos, tokios kaip imunodeficitinės būklės, onkologinės ar aktyvus gydymas, pavyzdžiui, onkologinių ligų metu. Yra studijų, kurios pastebėjo, kad IgG prieš SARS-CoV-2 nukleokapsidės (N) ir spyglio (S) baltymą titrai buvo mažesni pacientams sergantiems onkologinėmis ligomis.
Pastebėta, kad šiems pacientams ir vakcinacijos metu gali susidaryti mažesni antikūnų kiekiai, todėl pasaulinės draugijos rekomenduoja šiuos pacientus vakcinuoti trečia vakcinos nuo SARS-CoV-2 doze. Taip pat mažesni antikūnų kiekiai buvo rasti ir transplantuotiems pacientams. Todėl šios grupės pacientams bei bendrai imunodeficitines būkles turintiems žmonėms rekomenduojama skiepytis trečia vakcinos doze, taip sustiprinant antivirusinį atsaką.
Kai kurie susirgimai yra pakankamai reti, o dėl COVID-19 pandemijos metu taikytų ir taikomų apribojimų ligoniai, turintys tuos susirgimus mažai kontaktavo, todėl yra sudėtinga įvertinti, koks šių žmonių atsakas į sukėlėją ar vakciną, ir reikalingos tolesnės studijos atsakyti šiems klausimams.
– Ką sako antikūnų tyrimo skaičiai, kada reikia tokį tyrimą darytis?
– Yra tyrimų, kurie teigia, kad kuo didesni antikūnų skaičiai (titrai), tuo geresnė apsauga prieš SARS-CoV-2. Nurodoma, kad, tarkime, sirgusiems sunkesnėmis ligos formomis išgyvenusiems pacientams yra nustatomi aukštesni antikūnų titrai, kurie aptinkami ilgiau.
Yra tyrimų, kurie teigia, kad kuo didesni antikūnų skaičiai (titrai), tuo geresnė apsauga prieš SARS-CoV-2.
Lengvos ar besimptomės infekcijos metu antikūnai gali būti neaptinkami ar jų kiekiai mažesni, tačiau, antikūnai nėra vieninteliai, kurie parodo apsaugos nuo SARS-CoV-2 lygį. Jie, žinoma, gali būti lengviau nustatomi nei kiti mūsų imuninės sistemos komponentai (pavyzdžiui, T ar B limfocitai), todėl kliniškai antikūnų testai yra praktiškesni (žinoma, kol netaikomas paprastesnis rutininis būdas, pavyzdžiui, atminties ląstelėms nustatyti ir jų aktyvumui įvertinti).
Antikūnų nustatymas yra naudingas ir vertingas įvertinti buvusiai COVID-19 infekcijai, nes susidarę IgG gali būti aptinkami gana ilgai. Po vakcinacijos – gali būti atliekamas norint išsiaiškinti susidariusį atsaką. Tačiau šis testas neturėtų būti naudojamas aktyviai infekcijai patvirtinti ar atmesti, kadangi antikūnų kiekiai susidaro tik maždaug po 7–14 dienų nuo simptomų pradžios.
Tai gali būti naudingas testas diagnozuojant COVID-19 sąlygotas komplikacijas (pavyzdžiui, MISC – multisisteminiam uždegiminiam sindromui). Turint antikūnų testus prieš viruso N, S ar RBD, šie testai galėtų būti naudojami atskirti imuniniam atsakui susidariusiam po vakcinacijos ar natūralios infekcijos.
– Kokia situacija su tais, kurie pasiskiepijo patys pirmieji, ar jau yra mokslinių duomenų, kiek ilgai išlieka imunitetas?
– Kitų endeminių sezoninių koronavirusų atveju ilgalaikis imunitetas prieš koronavirusus nesusidaro. SARS-CoV-1 ir MERS-CoV koronavirusinių infekcijų metu antikūnai buvo aptinkami dar 18–24 mėn. po pirminės infekcijos. Viena studija, tačiau tiriamųjų imtis labai nedidelė, identifikavo, kad neutralizuojantys antikūnai gali būti randami iki 34 mėn. po MERS-CoV infekcijos.
Duomenys apie imuniteto trukmę po SARS-CoV-2 infekcijos ar vakcinacijos – panašūs. Vienos studijos nurodo, kad persirgus imuninis atsakas išlieka iki 6–8 mėn.
Panašūs rezultatai nurodomi ir po vakcinacijos. Neseniai pasirodžiusi jau mano minėta Izraelio studija, pateikia kitokius duomenis, kad imunitetas po natūralios infekcijos išlieka ilgiau nei po vakcinacijos.
Amerikos ligų kontrolės ir prevencijos centras rekomenduoja pradėti vakcinaciją papildomomis dozėmis praėjus 8 ir daugiau mėnesių po pirminės vakcinacijos.
Norint atsakyti, ar pavyzdžiui, imuninis atsakas trunka dar ilgiau (ypač po natūralios infekcijos) reikalingos ilgesnės studijos. Tačiau, vis daugiau Europos ir pasaulio draugijų rekomenduoja, kad ypač rizikos grupių žmonės būtų revakcinuojami trečiąja (arba antrąja – priklausomai nuo iki tol gautos vakcinos) doze prieš SARS-CoV-2.
Amerikos ligų kontrolės ir prevencijos centras rekomenduoja pradėti vakcinaciją papildomomis dozėmis praėjus 8 ir daugiau mėnesių po pirminės vakcinacijos. Bendros sistemos tarp Europos šalių nėra. Tokios šalys kaip Lietuva rekomenduoja, Vokietija planuoja rekomendacijas trečia doze revakcinuoti praėjus 6 mėn. ir daugiau.
– Ką sako naujausi tyrimai apie skiepą nuo COVID-19 – ar jis taps sezoninis kaip kad nuo gripo?
– Konkrečiai tokių tyrimų nėra. Ir juos neįmanoma būtų šiuo metu atlikti, vien dėlto, kad šis virusas nėra taip ilgai cirkuliuojantis tarp mūsų kaip, tarkime, gripo virusas. Tačiau egzistuoja nemažai hipotezių, kas gali būti ateityje. Viena iš jų, kad šis virusas taps sezoniniu, pasikartojančiu kiekvienais metais pasireiškiančiu daugiau vaikų amžiuje, kaip kiti sezoniniai koronavirusai, sukeliantys tik „paprastą peršalimą“.
Virusui nėra būdingas sezoniškumas, jis eina „bangomis“.
Tačiau kaip matome dabar, jam nėra būdingas sezoniškumas, jis eina „bangomis“. Hipotezes ir prognozes gali labai pakeisti ne tik mūsų visų elgesys (ne tik Lietuvoje), bet ir atsirandantys viruso nauji variantai.
Vieni variantai ir viruso mutacijos gali „silpninti“ virusą, tačiau kiti gali suteikti virusui galimybę „apgauti“ mūsų imuninę sistemą, sąlygoti kartotines infekcijas, sunkias eigas. Dėl to viena iš galimybių galėtų būti kartotiniai skiepai. Tačiau, šiuo metu pagrindinė užduotis lieka pačios pandemijos įveikimas ne tik lokaliame kontekste, bet ir globaliame.
