Šiuo metu mokslininkai tyrinėja ir tikisi atrasti daug įdomių faktų, susijusių su vandens savybėmis kaupti informaciją ir energiją. O šiandien jau įminta „gyvojo vandens“ mįslė: tai neigiamą krūvį turintys vandenilio jonai.
Šis vandenilis savo orbitoje turi ne vieną, o du elektronus. Tokiu būdu jis įgyja natūralaus antioksidanto savybių, net ir universalių, ir gali palaikyti daugelio kitų antioksidantų aktyvumą. Šie hidrido jonai veikia švelniai, bet efektyviai, ir jų veikiamas vandens pH lygis tampa labiau šarminis.
Vanduo gali turėti skirtingą pH lygį, nuo kurio priklauso rūgštinis organizmo balansas
Vanduo gali turėti skirtingą pH lygį, nuo kurio priklauso rūgštinis organizmo balansas. Kadangi šiuolaikinių žmonių mitybos pobūdis lemia vis didesnį organizmo vidaus rūgštėjimą (kas sukelia daugybę patologinių procesų organizme), vanduo su nedideliu pH poslinkiu į šarminę pusę tampa efektyviu sveikatinamuoju elementu.
Vanduo taip pat gali būti ir jonizuotas, tuomet jis atliks dar ir sveikatai naudingą antioksidacinę funkciją. Kai vanduo įkrautas neigiamą krūvį turinčiais vandenilio jonais, jo pH balansas pasislenka į šarminę pusę tuo pačiu žymiai padidindamas oksidacijos–redukcijos potencialą (ORP).
Tad kokį vandenį mes turėtume gerti, kad būtume sveiki? Ir iš viso, ar mūsų sveikatos būklė priklauso nuo vandens?
Rinktis reikia atsakingai
Mokslas patvirtina: taip, priklauso, ir labai daug. Organizmas labai jautriai reaguoja į vandens trūkumą, juk visi jame esantys skysčiai – kraujas, limfa, tarpląstelinis skystis – sukuria ir palaiko pastovią vidinės terpės būklę, kontroliuoja įvairių medžiagų, ištirpusių joje, koncentraciją.
Ši koncentracija ir jos nuolatinis griežtai apribotas balansas yra gyvybiškai svarbus mūsų organizmo ląstelėms.
Geriamasis vanduo savo savybėmis yra ir artimas mūsų organizmo skysčiams, ir skiriasi nuo jų. Kuo didesnis skirtumas, tuo didesnį darbą turi atlikti organizmas, kad vanduo patektų į ląsteles, į tarpląstelinį skystį ar kraujotaką.
Juk medicinoje, prireikus panaudoti nekenksmingą tirpiklį, naudojamas izotoninis tirpalas – tai apie 0,8 proc. koncentracijos vandens ir druskos mišinys. O organizmo vidaus skysčių oksidacijos–redukcijos potencialas paprastai apima nuo -50 iki -200 milivoltų.
šiuolaikinio žmogaus problema – jis geria ne natūralių šaltinių vandenį, kurio rodikliai yra panašūs, o dažniausiai vartoja vandenį iš čiaupo, kuris turi teigiamą ORP rodiklį
Kaip tik čia ir slypi didžioji šiuolaikinio žmogaus problema – jis geria ne natūralių šaltinių vandenį, kurio rodikliai yra panašūs, o dažniausiai vartoja vandenį iš čiaupo, kuris turi teigiamą ORP rodiklį.
Tai reiškia, kad vanduo negali palaikyti normalių redokso procesų organizme, jis neturi neigimų jonų rezervo, kurie padėtų atstatyti oksidacijos pažeistas molekules.
O juk būtent vanduo gali pasiekti visų organų ir audinių ląsteles, būtent vandens paskirtis – „pataisyti“ jas ir pašalinti iš organizmo perdirbtas ir nereikalingas medžiagas.
Atsakingai rinkitės geriamą vandenį. Gerkite vandenį ir būkite sveiki!
