Gydytoja gastroenterologė pasakoja, jog ajurveda yra senųjų Indijos šventraščių Vedų dalis (nežinantiems: Vedas sudaro sanskritu parašytos knygos, kuriose aptariami įvairūs žmogaus gyvenimo aspektai – nuo mitybos ir higienos iki tikėjimo – red.). Vedinėje koncepcijoje ją sužavėjo principas, jog žmogus turi būti sveikas tam, kad jam ir pačiam būtų gera, ir kad jis būtų naudingas greta gyvenantiems žmonėms, visuomenei. „Tai nuostabus holistinis požiūris. Manau, kad šiais laikais kartais prarandamas esminis motyvas, kodėl turiu būti sveikas. Juk jei sveikata puoselėjama vien dėl savo asmeninės laimės ir gerovės, tokio pobūdžio sveikata laimės neatneš“, – sako medikė.
Lietuviai irgi turi ajurvedą
Daliai žmonių ajurveda siejasi su egzotiška Indijos tradicinės medicinos sistema. Žodis „ajurveda“ reiškia žinias apie gyvenimą. Godos teigimu, ten sutelkti pamatiniai konceptai, kurie nepriklauso nuo šalies, laiko, istorinio, politinio, klimatinio konteksto. Tai yra esminiai principai, kaip funkcionuoja visata ir mes joje – kaip visatos dalis.
Ajurveda išeina iš lyginamojo vertinimo gera-bloga. O to pas mus dabar tikrai netrūksta, nes vieną dieną pienas gerai, kitą blogai, vieną dieną kava gerai, kitą blogai. Pagal ajurvedą, kiekvienas produktas turi savo charakteristikas ir yra pagal jas išanalizuotas.
„Pradėjus domėtis ajurveda, pradėjau daugiau domėtis ir lietuvių liaudies medicina. Kai atradau ajurvedą, iš karto pajutau: „man tai pažįstama, tai sava“. Buvau nuvažiavusi pas žinomą žolininkę Jadvygą Balvočiūtę į derliaus nuėmimo šventę, ten renkami augalai, ji rengia paskaitas apie augalus. Aš supratau, kad mes turime savo lietuviškąją ajurvedą! Kiekvienos tautos per tūkstančius metų sukaupta medicininė patirtis ir yra tos šalies ajurveda. Liaudies medicinoje daug kas veiksmingai naudojama empiriškai, tiesiog „iš pastebėjimo“: žmogus negali paaiškinti, kodėl kai viduriuoji geri pelyną, o kai prasideda šlapimo takų infekcija – meškauogių lapų nuovirą. Sprendimai veiksmingi, bet nėra sisteminės duomenų bazės, kodėl daroma taip, o ne kitaip.
O ajurveda turi stiprią teorinę bazę, plius daug empirinių patirčių. Ajurveda yra labai analitinis mokslas. Pradėjus ją studijuoti, manyje daug kas nurimo, nes tapo aišku. Ajurveda išeina iš lyginamojo vertinimo gera-bloga. O to pas mus dabar tikrai netrūksta, nes vieną dieną pienas gerai, kitą blogai, vieną dieną kava gerai, kitą blogai. Pagal ajurvedą, kiekvienas produktas turi savo charakteristikas ir yra pagal jas išanalizuotas. Lygiai taip pat esame išanalizuoti mes. Iš ko susideda visata, iš to susideda ir visa, kas joje yra. Iš tų pačių elementų, nuo paties subtiliausio iki grubiausio: eterio, oro, vandens, ugnies, žemės. Mumyse yra visi elementai, bet kai kurie vyrauja. Ir pagal tą kompozicinę sudėtį kiekvienas mūsų esame nepakartojami. Bet kažkaip reikia tą susisteminti, todėl individai su savo unikalioms savybėm yra suskirstyti į tris pagrindines kategorijas pagal vyraujantį oro (Vatta), ugnies (Pitta) ar žemės (Kappa) elementą. Ir nė vienas derinys nėra nei geras, nei blogas. Tiesiog jis būna subalansuotas arba ne“, – pasakoja gydytoja Goda Denapienė.
Būti sąmoningu savęs kūrėju
„Žinodami savo prigimtinę konstituciją mes galime atsirinkti mums tinkančius maisto produktus, galime suvokti, kaip atkurti ir palaikyti savo balansą. O jis palaikomas atsižvelgiant ir į kintantį savo amžių, paros, sezono laiką... Nieko nėra sustabarėjusio, viskas dinamiška. Kas man vakar tiko, šiandien gali netikti. Per ajurvedą pažįsti tuos principus ir tampi tokiu sąmoningu savęs kūrėju“, – tęsia medikė.
Svarbiausia pagal ajurvedą atpažinti savo prigimtį, ir fizinę, ir emocinę, nes tada aiškiau ne tik ką valgyti, bet ir kokia veikla užsiimti. „Man teko lankytis Indijoje esančiame Jivos institute. Ten yra ajurvedinė klinika, didžiulė mokykla, mokosi daugiau kaip 1000 vaikų. Tie vaikai nuo mažumės žino savo prigimtinę konstituciją. Mokytojams aiškiau, kuria linkme juos ugdyti, kad menininko neverstų būti buhalteriu. Prigimties supratimas labai svarbu visais gyvenimo tarpsniais. Ajurveda moko, kaip optimizuoti savo gyvenimą nuo vaikystės iki senatvės. Lietuvoje man teko matyti vadinamuosius ayur-baby, kai tėvai, dar prieš susilaukdami kūdikio, laikėsi ajurvedos principų. Tie vaikai labai skiriasi nuo statistinio vidurkio, jie labai giedri ir judrūs, ramūs – tokie harmoningi kūdikiai. Dvasiniai mokytojai visada sako, patikrinkit praktiškai, ar tos žinios veikia. Kiek aš stebiu tuos vaikus, save, žmones, kurie keičia savo gyvenseną, mitybą pagal ajurvedinius principus, matau teigiamus rezultatus. Todėl ir tikiu tuo mokslu“, – tvirtina biomedicinos mokslų daktarė.
Pažintis su ajurveda prasidėjo Indijoje
Lygiai prieš 5 metus Goda pirmą kartą išvažiavo į Indiją. Tuo gyvenimo laikotarpiu ieškojo atsakymų į jai svarbius klausimus, tačiau analitiniu protu nesugebėjo paaiškinti, kodėl jai nutinka taip, o ne kitaip. Moteris suprato, kad visgi yra kažkas, kas yra anapus logikos.
Visi mums sakė, kad nuvykę į Indiją patirsime kultūrinį šoką. Aš kultūrinį šoką patyriau ne nuvažiavusi į Indiją, o grįžusi atgal į Europą. O nuvykus į Indiją mane aplankė savijauta, kad grįžau į savo namus.
„Visai atsitiktinai, vos ne paskutinę minutę sužinojau, kad yra viena savaitė, kai paskelbtas papildomas prašymų priėmimas kelis mėnesius studijuoti Indijoje. Pasirinkau studijas „Psichologiniai bendravimo įgūdžiai ir šiuolaikinės informacinės kompiuterinės technologijos“.
Visi mums sakė, kad nuvykę į Indiją patirsime kultūrinį šoką. Aš kultūrinį šoką patyriau ne nuvažiavusi į Indiją, o grįžusi atgal į Europą. O nuvykus į Indiją mane aplankė savijauta, kad grįžau į savo namus. Man ten viskas labai aišku, kas, kaip ir kodėl, – sako Goda. – Ta kelionė į Indiją daug ką pakeitė mano gyvenime.“
Godos pažintis su ajurveda prasidėjo būtent tuose 3 mėnesių trukmės kursuose. Iš skirtingų pasaulio vietų susirinkę specialistai smalsiai stebėjo vieną mokytoją, kuris atrodė niekuomet nepavargstantis, visada geros nuotaikos, charizmatiškas. Atsakydamas į smalsumo kupinus klausimus, kokia gi jo geros savijautos paslaptis, jis papasakojo apie pranajamą, jogą, vedines žinias ir vegetarizmą. Taip Goda pradėjo domėtis vedinėmis žiniomis ir ajurveda, o grįžusi į Lietuvą susirado Ajurvedos akademiją, baigė 3 kursus, trečias kursas vyko Indijoje. Ir jau 6 kartus lankėsi Indijoje – dalis kelionių buvo piligriminės, po ašramus, o dalis gilinant ajurvedos žinias.
Ajurvedinės diagnozės
Neįmanoma nepaklausti, kaip žmogus su vakarietišku mediko požiūriu, stipriu loginiu mąstymu pasuko prie netradicinės medicinos, alternatyvios filosofijos ir gydymo praktikų? „Tai yra ta pati logika. Žmonės seniau naudojo iš pirmo žvilgsnio labai paprastus, bet įsigilinus – labai talpius terminus. Tai, kas ajurvedoje vadinama eteriu, yra ir ertmės mūsų kūne, jos yra ir to niekas nepaneigs. Tai, kas juda mūsų organizme, – o ten vyksta nuolatinis judėjimas, – argi neprimena oro?
Ugnies elementas – tai visi virškinimo procesai, visi metaboliniai procesai, vykstantys kūne. Virškinimo sultys turi tokias savybes, kokias turi ugnis. Savo darbinėje praktikoje pastebiu, kad Ugnies tipo žmonės, kurie gerai organizuoti, tačiau labai stresuoja, – kaip Ajurvedoje ir teigiama, – žymiai dažniau skundžiasi padidėjusio skrandžio rūgštingumo simptomais. Jeigu Vata tipo žmonės, judrūs kūnu, emocijomis, protu, išsibalansuoja, dažniau turi įvairių funkcinių nervų sistemos ir žarnyno sutrikimų. Tai nėra ezoterika!
Kai imi aiškintis, matai, kad turint šiuolaikinės medicinos žinių ir pasitelkiant ajurvedinius tipažus, galima pamatyti tam tikrus dėsningumus. Yra mokslinių studijų, pristatomų cituojamuose medicininiuose žurnaluose apie tai, jog Došų, prigimtinių konstitucijų tipų pagal ajurvedą, klasifikacija koreliuoja su tam tikromis genetinėmis charakteristikomis. Ajurvedoje išdėstyti ne tik ligų patogenezės mechanizmai, bet ir pirminės jų priežastys. Labai įdomiai ir nuosekliai aiškinami etapai, kurie egzistuoja dar iki išsivystant apčiuopiamai ligai, t.y. tuomet, kai žmogus jaučia simptomus, bet tyrimais pakitimų nustatyti nepavyksta. Šiuolaikinis mokslas vis daugiau dėmesio skiria smegenų – žarnų ašies tyrimams, mikrobiotos tyrimams. Šiuolaikinio medicinos mokslo naujai atrandamos tiesos ajurvedos traktatuose aprašytos jau prieš kelis tūkstančius metų“, – kalba docentė.
Ji pasakoja, jog Indijoje ajurvedos mokomasi 6 metus universitete. Pati medikė prisipažįsta, jog pati kol kas gilinasi tik į ajurvedos pradžiamokslį, studijuoja 5 metus, laisvu nuo pagrindinės veiklos metu. „Man dar mokytis ir mokytis. Aš tiesiog žaviuosi tomis žiniomis ir informacija, jos klodai neišsenkantys“, – šypteli moteris. Ir priduria, jog Vakarų medicinoje neretai tai, kas šiandien laikoma šventa tiesa, po kelerių metų nustoja ja būti, o ajurvedos žinios yra stabilios ir praktiškai veikia tūkstančius metų.
Ajurvedos ambasadorė
Būtent ajurvedos skeptikams esu dėkinga už tai, kad savo abejonėmis jie mane paskatino ieškoti mokslinės literatūros, svarių įtikinančių argumentų apie ajurvedinės medicinos principų mokslinį pagrįstumą ir naudą.
„Prieš 2 metus tarptautinėje integralios medicinos konferencijoje, vykusioje Rygos universitete, pirmą kartą pristačiau savo pranešimą „Ajurveda – moksliniais įrodymais pagrįsta medicina“. Būtent ajurvedos skeptikams esu dėkinga už tai, kad savo abejonėmis jie mane paskatino ieškoti mokslinės literatūros, svarių įtikinančių argumentų apie ajurvedinės medicinos principų mokslinį pagrįstumą ir naudą“, – šypsosi docentė.
Šią didelį susidomėjimą ir pasisekimą sukėlusią paskaitą medikė skaitė dar ir Vokietijoje, pasauliniame Ajurvedos kongrese, taip pat simpoziume Vengrijoje, Indijos Haridvaro DSVV universitete vykusiame pasauliniame jogos kultūros ir dvasingumo festivalyje, o Lietuvoje pristatė paskaitą apvaliojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvavo Sveikatos ministerijos ir Vyriausybės atstovai.
„Medicinos jungiasi, pastaruoju metu labai dažnai skamba terminas integrali medicina. Skirtingos medicinos gali labai gražiai viena kitą papildyti, padėti pažiūrėti į žmogų įvairesniais rakursais. Ajurveda stipri savo išmintimi, holistiškumu, kelių tūkstančių metų patikrinta patirtimi, Vakarų medicina – savo molekulinėmis žiniomis, pasiekimais, tuo, kad moksliškai gali įrodyti, patvirtinti, atskirti pelus nuo grūdų. Dabar yra tiek daug metodų, kuriais galima patikrinti įvairias tiesas“, – sako gydytoja.
Savęs pažinimo praktikos ir kelionės
Apie septyniolika metų gydytoja šoka argentinietišką tango. Pasak jos, jai šis šokis – viena iš meditacijos formų. Šokdama ji panyra į būseną, kai siekis būti „čia ir dabar“ tiesiog nutinka savaime.
Per atostogas Goda leidžiasi į įdomias keliones. Pernai gydytoja ėjo piligriminiu keliu į Santjago de Kompostelą Ispanijoje. Jos pasakojimas apie ten įgytas patirtis užburia: „Į tą vietą galima keliauti įvairiai: pasirenki skirtingo ilgio kelią ir eini pėsčiomis. Važiavau galvodama, kad tikra piligrime nebūsiu, jei bus sunku, pasitelksiu komfortiškus išradimus: viešbučius ir transportą, bet, žinokit, ta kelionė labai įtraukia. Nepaisant kojų skausmo, nuovargio, po pirmos savaitės, pamačiusi pro šalį pravažiuojantį autobusą, pagalvojau – visgi kaip gera tiesiog eiti! Šis autobusas mane nuvežtų iki nakvynės vietos per kokį pusvalandį. Pėsčiomis man teks tą patį atstumą pėdinti visą dieną. Bet ėjimas savo ritmu yra neįkainojamas. Tos kelionės metu įėjau į savo ritmą, nes kaip dažnai mes judame ne savo vidiniu ritmu: važiuojame automobiliais, skubame. O ten aš ėjau taip, kaip man norisi – savo ritmu.
Taip einant diena iš dienos vis geriau ėmiau girdėti savo kūną, savo mintis, savo esminius poreikius, atsirado toks vienovės su savimi išgyvenimas. Ėjau dvi savaites, pirmąją kelio dalį viena, nes bendru sutarimu atsiskyriau nuo savo draugių, kurios norėjo eiti kitu maršrutu. Jos nuėjo savo keliu, o aš savo, ieškodama atkarpos, kuri daro tam tikrą lanką ir vadinasi „Spiritual way“.
Artėjau visą savaitę link to kelio pradžios ir vis galvojau, nejaugi dvasinio kelio paieška turi būti lydima vienatvės? Ar siekiant dvasingumo turi palikti savo draugus, žmones, su kuriais tą pradėjai? Iš praėjusiais metais juo ėjusios draugės žinojau, kad tai pakankamai kalningas, miškingas ir nuošalus etapas. Artėju link jo ir galvoju: „O, kad taip sutikčiau bendraminčių, kas irgi juo norėtų eitų... Būtų gera ir saugu.“ Bet piligriminis kelias tuščias, nes, lapkritis, jau po sezono, tad šansų mažai... Taip beeinant ir begalvojant dėl kelių „atsitiktinių sutapimų“ jau prieš pat nusukant, sutikau mielą merginą, kuri pasirodė besanti lietuvė iš Šiaulių, ir du vyrukus korėjiečius, kurie taip pat norėjo eiti tuo „Spiritual way“. Aš svajojau tą etapą praeiti su bendraminčiais ir saugiai. Ir svajonė išsipildė. Apvaizda padovanojo man sesę ir du brolius – mes patys negalėjome atsistebėti, kad pirmą kartą susitikę, iš karto pajutome vieni kitiems begalinį dvasinį artumą.
Taigi piligriminės kelionės pradžioje aš paklausiau, ir per susitikimą su tais žmonėmis gavau atsakymą, kad dvasinis kelias – tai nebūtinai vienatvės kelias. Tiesiog kai įsiklausai į save, kai eini savo ritmu ir savo keliu, jame sutinki ir savo sielai artimus žmones. Be to, tie korėjiečiai buvo dar ir vienų iš rytietiškų kovų menų juodojo diržo meistai. Mano noras dvasinį kelią praeiti saugiai, irgi buvo išpildytas paraidžiui! Piligriminio kelio patirtys man buvo kaip brangiausios dovanos. Tuos potyrius gali patirti per įvairias praktikas. Net liga gali būti praktika, vedanti tave dvasingumo keliu. Kartais gali indus plauti virtuvėje ir tavo viduje vyks fantastiški procesai, o kartais reikia fiziškai nueiti tūkstančius kilometrus. Kiekvienam reikia nueiti savo kelią ir negali pasakyti, kieno kelias teisingiausias. Čia kaip ir piligriminiame kelyje. Kelių daug, įvairaus ilgio ir reljefo, bet visi jie veda į tą patį tikslą.“