Klausantis, ką Monishai teko išgyventi per jos 33-ejus gyvenimo metus, darosi net nejauku – na, ir už ką jaunai moteriai tiek kančios. Tačiau ji pati iš kai kurių savo gyvenimo patirčių jau tik smagiai juokiasi ir sako: „Visi gražiausi dalykai į žmogaus gyvenimą ateina per kančią.“
Šiandien jos gyvenimas, tfu tfu tfu, ramus. Po tiek išlietų ašarų ir kraujo baleto salėje, po sunkių asmeninio gyvenimo įvykių pagaliau atėjo pilnatvė. Ir ji – ne šokio aikštelėje, dėl kurios Monisha dirbo visą savo gyvenimą. Laimę ji atrado tapyboje. Tuomet viskas ir stojo į savo vietas.
– Nuo 11 metų paragavote savarankiško gyvenimo – atsikraustėte viena gyventi į Vilnių, kad galėtumėte mokytis baleto. Ne per anksti likote be šeimos, kaip dabar manote?
– Visi žmonės turi savo laiką suaugti. Mano buvo laikas nuo 11 metų, anksti, bet dėl šios priežasties turiu didelį žinių, praktikos bagažą ir kartais jaučiuosi taip, kad patirtimi galėčiau rungtyniauti su senoliais. Turbūt dėl to mano geriausia draugė mane vadina „seniu“.
– Ar buvo sunku tokiai jaunai pradėti gyventi vienai?
– Turėjau aukštesnių tikslų, norėjau daug pasiekti. Dėl šios priežasties verkdavau retai ir stengdavausi nesiskųsti. Visokių dienų buvo, bet jaučiau, kad sėkmės veidas kvėpuoja tiesiai į mane… Reikėjo tik išlaukti.
– Dažnai girdime, kad kartais balerinų mokykla yra negailestinga, kai kurie šneka, kad ir Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokytojai būna gana žiaurūs. Kokios patirtys teko jums?
– Tuo metu, kai aš mokiausi, buvo labai sudėtinga – medinės grindys, pilnos rakščių kojos, kiauri langai, o mes su baleto tapkutėmis ir triko, pusnuogiai šokame šaltoje salėje…
Kalbant apie mokytojus, dabar suvokiu, kad jie nebuvo blogi, jie patys buvo sužaloti psichologiškai.
Patirčių buvo įvairių – tiek fizinio, tiek moralinio, dvasinio smurto teko savu kailiu patirti. Pamenu, kai nusidažiau plaukus, baleto mokytoja vožė man iš visų jėgų į petį. Dažnai, kai būdavau traumuota, ji liepdavo gerti stiprius vaistus ir vis tiek šokti.
Kai nusidažiau plaukus, baleto mokytoja vožė man iš visų jėgų į petį.
Mano dešinė kojos raiščiai sugadinti visam gyvenimui, ir niekas už tai jau neatsakys. Kai man lūžo koja, ji liepė vis tiek šokti… Aš gipsuota ateidavau į pamoką ir dirbdavau su viena koja. Kai man buvo užspaustas nervas mentės srityje, sunkiai valdžiau dešinę ranką, mokytoja pasakė, kad prisiriščiau ją virvele aplink juosmenį ir repetuočiau. Nepaisant to, kad nebuvau paklusni, ji, kaip pedagogė, padarė daug klaidų. Ne tik man, bet ir kitoms klasės mergaitėms įvarė daug fizinių ir moralinių traumų.
Visgi šiuo metu baleto mokykla išties keičiasi. Dabartinis baleto skyriaus direktorius puikus ir siūlo naujoves tiek mokytojams, tiek mokiniams. Visas siaubas, kurį patyriau, egzistavo seniau. Aš tikiu, ateityje mokykla virs europietiška, draugiška.
Nuoskaudų nebeturiu, bet baletas man nebėra toks šventai gražus. Labai asmeniškai sakau "man", nes tie, kurie sutverti baletui, tikiu, kad jie gali išjausti ekstazę ir visišką savirealizaciją. Mano kūnas nebuvo sutvertas šiam menui. Dėl to nuolat gyvenau kančioje.
Mano kūnas nebuvo sutvertas šiam menui. Dėl to nuolat gyvenau kančioje.
– Dėl skausmo, traumų?
– Taip, visada jaučiau skirtingose vietose fizinį skausmą, be to, mums liepdavo laikytis dietos, nes svoris mokykloje buvo svarbiausia tema. Mes, mergaitės, nespėjome subręsti ir tinkamai išsivystyti fiziškai, kai jau pradėjome badauti. Tuo metu niekas mūsų neapšvietė apie dietas, kaip tinkamai maitintis ir kartu atlaikyti tokius didelius fizinius krūvius. Mes tiesiog badavome. Alinome save kiekvieną dieną.
– Taigi, pasirodo, kad ne veltui žmonės įsivaizduoja baletą kaip itin žiaurų meną…
– Žinokite, žmonės net neįsivaizduoja šokėjų realybės. Net blogiausias jų įsivaizdavimas neprilygs tam, kaip yra iš tikrųjų.
Paskutinį kartą, kai merkiau kojas į skalbimo miltelių tirpalą, kad žaizdos nors šiek tiek užsitrauktų, pagalvojau – kam man to reikia? Bet turėjau didelį ego ir norėjau įrodyti, kad baigsiu šią sunkią mokyklą. Be to, man sakė, kad nepateksiu į teatrą, bet aš patekau.
Kai įrodžiau visiems su kaupu savo galimybes, kai baigėsi šis ego spektaklis ir nurimo aplodismentai, aš po sezono išėjau iš teatro ir pradėjau gyventi savo gyvenimą.
Visus 10 metų jaučiau kančią ir skausmą, džiaugsmo buvo mažai. Kaip ir sakiau, tie, kurie gimė su kūnu, kuris labiau skirtas baletui, gal jie ir gali jausti malonumą, bet man neteko to išgyventi, to palaimos pliūpsnio.
Paskutinį kartą, kai merkiau kojas į skalbimo miltelių tirpalą, kad žaizdos nors šiek tiek užsitrauktų, pagalvojau – kam man to reikia?
– Bet iki tol, kol supratote, kad baletas jums yra kančia, augote siekdama būti balerina?
– Visai ne. Kai vykau į stojamuosius mokyklos egzaminus, nežinojau, kas yra baletas ir ką čia reikės daryti. Vykau, nes norėjau išvykti iš kaimo ir pasiekti kažko daugiau. Mano pradinių klasių mokytoja atnešė kvietimą, padėjo man prieš nosį ant stalo ir pasakė – čia tavo bilietas į laisvę. Baleto mokykla buvo priemonė, o ne tikslas.
– Visgi vėliau įkūrėte gatvės šokių studiją. Kaip įvyko šis šuolis?
– Buvau 21-erių, išėjau iš teatro ir peršokau į kitą traukinio vagoną. Nors traukinys liko tas pats – šokis, bet gatvės šokiuose pagaliau pajutau palaimą, laisvę.
Nieko nenusimanydama apie verslą, ten ėjau atvira širdimi. Buvau pirmoji Lietuvoje kvalifikuota baleto artistė, kuri pradėjo šokti gatvės šokius, atidarė mokyklą ir, negana to, dar tapo daugkartine Europos čempione.
Turėjau daug jėgos, noro kurti, laisvės. Puikiai išnaudojau savo jaunystę. Turiu daug medalių, taurių, apdovanojimų. „Zuzu crew“ visada liks prisiminimuose.
– Kalbant apie jūsų asmeninį gyvenimą, išgyvenote dvejas skyrybas. Kitiems būna gėda tokius dalykus prisipažinti, o jūs nebijote viešai apie tai kalbėti. Yra ko kitus pamokyti? Apie ką įspėti?
– Man iš esmės nėra gėda pasakyti, kad suklydau, aš laisvas žmogus, o čia mano gyvenimas. Man gal net labiau juokinga, kaip tuo metu elgiausi.
O žmoniją išmokyti kažko šiomis temomis yra neįmanoma, nes jei būtų, niekas nekalbėtų apie meilę, kančią ir skyrybas, visiems viskas būtų aišku. Visa žmonija išgyvena tuos pačius jausmus skirtingu laiku. Teoriškai mes visi viską žinome, ypač šiais laikais, bet skyrybų statistika rodo ką kita.
Patarti nieko negaliu, reikia eiti drąsiai į gyvenimą ir gyventi, bandyti, nagrinėti – tuokitės ir viską sužinosite patys.
– Kodėl iširo pirmoji santuoka – ji tetruko vos kelis mėnesius?
– Daug metų su vaikinu skyrėmės, taikėmės ir vėl skyrėmės. Galiausiai, kai vėl ėmėme būti kartu, aš pati pasipiršau. Iki tol jis piršosi kelis kartus, tai maniau, kad jau mano eilė.
Visgi grįžau pas visai kitokį žmogų nei jis buvo anksčiau, jis buvo labai pasikeitęs. Norėjo siekti muzikinės karjeros, šeima jam nebuvo svarbiausia. Prieš vestuves mes tiesiog neišsiaiškinome, kas ko nori.
Negana to, negalėjome iškart išsiskirti. Apie tai nusprendėme po trijų mėnesių, bet Lietuvoje galima skirtis tik praėjus metams. Tad teko gyventi tame pačiame bute, skirtinguose kambariuose. Buvo labai nemalonu, bet iš kitos pusės, ir juokinga.
– Kokias žaizdas palieka skyrybos būnant vos 25-erių?
– Aš labai norėjau vaikų ir šeimos, matyt, buvo atėjęs motinystės laikas, ir kai tai neįvyko, kritau į depresiją. Buvęs vyras norėjo manęs kaip ilgai laukto trofėjaus, bet šeimos – ne. Stipriai išgyvenau, nelinkiu to patirti net priešui.
Mano depresija buvo tokia, jog aš pati nesupratau, kad sergu. Mieste tarp žmonių buvau labai laiminga, motyvuodavau kitus žmones, užkrėsdavau pozityvu, noru kažką veikti ar siekti gyvenime, o kai grįždavau namo, žiūrėdavau į kapsintį čiaupą ir visą naktį skaičiuodavau lašus. Pradėjau galvoti, kad nebenoriu gyventi, nėra prasmės. Taip tuomet atrodė, kad esu ir nesu čia. Norėjau mirti. Planavau.
Mieste tarp žmonių buvau labai laiminga, o kai grįždavau namo, žiūrėdavau į kapsintį čiaupą.
– Maža to, krūtinėje jums rado auglį. Papasakokite, ką išgyvena jaunas žmogus, išgirdęs tokią diagnozę?
– Ta planuojama mirtis pati ir atėjo. Prisikviečiau. Aš nenorėjau gydytis. Nebuvo pakankamai pliusiukų, kodėl man reikia gyventi.
Visgi jei ne auglys, manęs jau čia nebebūtų. Šiuo periodu supratau, ką reiškia tikra draugystė. Man padėjo geriausia draugė, ji nuvežė mane į ligoninę. Po operacijos pramerkusi akis pamačiau ant lango kažkokio nuogo vyro plakatą, šalia sėdėjo išsišiepusi draugė: „Seni, atėjome su gražuoliu tavęs aplankyti.“ Tuomet išgyvenau tikrą meilę, kurios nebuvau pajutusi.
Apskritai, supratau, kad Lietuvoje yra daug sergančių ir jiems visiems būtinai reikia kreiptis į artimus, draugus ar psichologus. Depresija mumyse slepiasi labai giliai, giliau nei įsivaizduojame, ir reikia turėti daug drąsos įeiti į savo vidų ir išspręsti problemas. Išsprendus jas, gyvenimas nušvinta visai kitomis spalvomis, ir mes jaučiamės stipresni. Pagalbos prašymas ne silpnumo, o drąsos požymis.
Planuojama mirtis pati ir atėjo. Prisikviečiau.
– Antroji santuoka irgi nepavyko. Kodėl?
– Antroji santuoka įvyko per greitai, aš nebuvau atsigavusi po pirmosios. Matyt, norėjau būti mylima ir puoliau aklai į santykius. Todėl nenuostabu, kad ši santuoka irgi ilgai nesitęsė. Padraugavome kelis metus, susituokėme ir išsiskyrėme.
– Tuokėtės, vadinasi, nebuvote praradusi tikėjimo santuoka?
– Aš nieko nebijau gyvenime. Tiek kartų teko nuo nulio statyti namus, verslus, savo vidinį „aš“ – tad jau nebelikę jokių baimių. Dabar irgi nebijau – nei viena būti, nei tekėti darkart.
– Ko šios patirtys jus išmokė? Kokių klaidų nebedarytumėte?
– Mylėti save. Pamatyti, kiek aplink yra gerų žmonių. Gerbti save. Gyventi savo gyvenimą ir dažniau pasijuokti, kai nesiseka.
– Visgi ta skaudi patirtis išėjo tam tikra prasme į naudą – atradote tapybą. Kaip tai nutiko?
– Taip, viskas, kas tikra, ateina per kančią.
Tuo metu gyvenau Norvegijoje. Jaučiau, kad noriu kažko naujo savo gyvenime, bet nežinojau ko, nes juk visada tik šokau ir buvau šokio mokytoja.
Šoki, vaikštai, judi ir staiga –tyla, spengia ausyse ir negaliu pajudėti.
Kartą vaikams neatėjus į pamoką, nutariau pasportuoti. Staiga šovė mintis – kas būtų, jei atsistočiau ant galvos, įkvėpčiau oro ir atsipalaiduočiau? Taip ir padariau. Išėjo lauk 3 ar 5 slanksteliai, kažkas nutiko su dubens kaulais. Gulėjau ant žemės kaip daržovė ir negalėjau pajudėti, visas gyvenimas prabėgo pro akis. Labai baisus dalykas – šoki, vaikštai, judi ir staiga - tyla, spengia ausyse ir negaliu pajudėti... Vos ne vos prišliaužiau prie telefono ir išsikviečiau pagalbą.
Kai slanksteliai grįžo į vietas, atrodė, kad visu kūnu jaučiu mėšlungį. Skausmai buvo nepakeliami. Taip gyvenau kelis mėnesius, nes esu iš tų, kurie negeria nuskausminamųjų. Negalėjau miegoti, negalėjau viena praustis duše, negalėjau pasilenkti, sėdėti... Vienintelė pakenčiama poza buvo tiesiog stovėti ir ramiai kvėpuoti.
Tada pradėjau piešti – stovėjau dieną ir naktį. Nebegalėjau sustoti. Pajutau, kad to tiek metų ir ieškojau – tapybos.
– Bet juk turėjote vaikystėje kažkiek paišyti, kad šiandien sugebėtumėte tokius paveikslus piešti? Ar viskas yra išmokta savarankiškai per pastaruosius metus?
– Aš visada piešdavau, ypač matematikos sąsiuvinyje. Mėgau rašyti dienoraštį ir piešti parkeriu. Nuo 2013-ųjų piešimas buvo tapęs hobiu vasaros vakarais.
– Tai kaip šiandien atrodo jūsų gyvenimas? Piešimas užima visą laiką? O kaip šokiai?
– Dabar mano gyvenimas labai ramus, harmoningas. Piešiu po 10 valandų kasdien, tapyba gyvenu jau penkerius metus. Pristačiau 4 parodas, meninę instaliaciją „Gyvenimo Sekretas“. Kovo mėnesį mano trys darbai vyks į „Paris Fair 2021“, turiu kontraktą su Madrido galerija. Klausausi meditacinės muzikos ir kuriu žmonėms grožį.
– Jūsų paveiksluose dažnai būna didžiulės raudonos lūpos. Ką tai reiškia?
– Mes kalbame per lūpas, tai – ir filtras, ir fetišo, ir tuo pačiu meilės, tyrumo simbolis. Žodžiais galime pargriauti žmogų arba jį prikelti. Ovalo formos darinys geba tylėti, kalbėti, dainuoti, bučiuoti. Man lūpos gražiausia kūno vieta žmogaus veide. Nuo vaikystės žiūrėdavau, kaip lūpos juda, kai žmogus kalba. Užburiantis reikalas ir kiek paslapties!
– Sakoma, kad dažnai dailininkams Lietuvoje tik iš meno pragyventi sunku… O kaip jums sekasi – juk esate savamokslė?
– Man nuoširdžiai gaila tų, kuriems šiuo metu nesiseka. Bet gal tai vyksta ne be priežasties? Man sekasi labai gerai. Darbo ir idėjų niekada netrūksta. Man labai patinka bendrauti su klientais, o ne tik kurti autentiškus meno kūrinius. Parduoti juos irgi yra menas.
– O meilei vietos dar randate? Ar dar turi praeiti laiko?
– Jau praėjo daug laiko. Sau skyriau trejus metus. Labai spalvingai, audringai. Tačiau kadangi man šeima ir santykiai yra vertybė, aš visada rinksiuosi būti meilėje, o ne sau egoistiškai.
Tad jau pusantrų metų esu labai ypatinguose, gražiuose, kūrybiškuose santykiuose. Pirmą kartą įsimylėjau ir džiaugiuosi, kad būdama sąmoningo amžiaus. Laiko meilei visada yra, tik ne visi turi noro. Mes su Robertu turime tam laiko.